Moterų klausimas – ar jau išsprendėme?

2024 m. rinkimų karuselė įsuko ir Istorinę LR Prezidentūrą. Parodos kuratorės Renata Mikalajūnaitė ir Marija Navickaitė atspirties taškais pasirinko Lietuvos valstybę ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę atkūrusias kartas – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarus, o pokyčių ieškojo politikų kartose, atėjusiose po 20 metų.

Keturios politikų kartos parodoje pristatomos per skirtingus aštuonis biografijos pjūvius: gimimo vietą, amžių, lytį, išsilavinimą, šeiminę padėtį, visuomeninę ir politinę veiklą, darbinę patirtį ir politinę priklausomybę. Kiekvienas pjūvis pasakoja skirtingas istorijas apie valstybę kūrusius asmenis, atspindi to laikmečio visuomenę, leidžia palyginti, kaip politikai keitėsi istorijos tėkmėje.

Įdomią ir aktualią istoriją pasakoja pjūvis apie lyčių pusiausvyrą, kuris primena apie moterų politinę emancipaciją, galimybes įsitraukti į didįjį politikos žaidimą ir tapti aktyviomis politikėmis. Kaip lyčių lygybės situacija susiklostė tarp skirtingų kartų?

Pastebimai aktyvesnės

Žvelgdami į Vasario 16-osios Akto signatarų kartą, matome 20 vyriškų ir nė vienos moteriškos pavardės. Kaip nutiko, kad, nors ir buvo visuomenėje žinomų, veiklių ir politiškai angažuotų moterų, bet nė viena iš jų savo parašu nepatvirtino Lietuvos Nepriklausomybės Akto?

Moterų judėjimai Europoje ir Vakaruose suintensyvėjo XIX a. antrojoje pusėje. Šie judėjimai atgarsį rado ir lietuvių moterų salonuose. Moterims vis labiau įsitraukiant į spaudos darbą, bendras draugijas su vyrais, o galiausiai pradėjus steigti išskirtinai moterų organizacijas, garsiau pradėtas kelti moterų, tiksliau, politinių teisių ir lygybės klausimas.

Įsisteigtus pirmosioms politinėms partijoms, jose vietos atsirado ir moterims, o jų politinėse programose deklaruotas lyčių lygybės siekis. Organizuota moterų kova dėl politinių teisių prasidėjo 1905 m., įsteigus Lietuvos moterų susivienijimą, kurio pastangomis pasiekta, kad rinkimuose į Didįjį Vilniaus Seimą dalyvautų moterys.

Virginijos Jurėnienės pateiktais duomenimis, iš apie 2 000 atvykusių atstovų jame buvo vienuolika moterų, kelios iš jų suvažiavime pasisakė. Šiame Seime, kuris istoriografijoje žinomas kaip pirmoji parlamentarizmo apraiška, buvo nutarta reikalauti Lietuvos autonomijos su demokratiškai (visuotiniai, lygiai, nepriklausomai nuo lyties, religijos ir t. t.) išrinktu Seimu. Nors moterų šiame suvažiavime ir nebuvo daug, jų dalyvavimas liudijo moterų emancipaciją ir augančią politinę savimonę.

Proveržis: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir posėdžio svečiai plojimais sveikina Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą 1990 m. kovą. Tarp Kovo 11-osios akto signatarų buvo vienuolika moterų. / J. Juknevičiaus / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Jautėsi ignoruojamos

Pirmojo pasaulinio karo metais, 1917 m. kovo 13 d., Petrapilyje buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba, kuri numatė moterų ir vyrų politinių teisių sulyginimą. Kai į 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba ir kurios nariai vėliau tapo Vasario 16-osios Akto signatarais, moterys, deja, nebuvo pakviestos, tai sukėlė didelį jų nepasitenkinimą ir protestus, kad nesilaikoma Didžiojo Vilniaus Seimo ir Petrapilio Lietuvių Tautos Tarybos nutarimų. Moterys įteikė protesto raštą, kuriame reikalavo, kad jos būtų pakviestos į konferencijos posėdžius, tačiau šie reikalavimai liko neįgyvendinti.

Apie šią padėtį „Tėvynės sarge“ Bronislava Girienė rašė: „Vyrai ligi šiol kaip ir paniekinamai žiūrėjo į moterų darbą ir jų galimumą rimčiau darbuotis. Ir nors viešai principe sutikdavo, kad moterys privalome turėti lygias teises, bet praktikoje nekaip tai tevykdė. Štai paimkime, kad ir Lietuvių konferenciją. Nejaugi jau Lietuvoje nebūtų atsiradusių nė poros moterų, kurios galėtų rišti, kad ir politikos klausimus? [...] O delto konferencijon nebuvo pakviesta nė viena moteris. Buvo tai didžiausias moterų užgavimas ir moterų teisių lygybės principo paniekinimas.“

Išsiuntė valdžios atstovams protestą ir įrodymus, kad buvo klastojami E. Klupšienės rinkimų rezultatai, tačiau niekas to nesiėmė svarstyti ar tirti.

Moterys nedalyvavo Lietuvių konferencijoje, tad jos negalėjo būti išrinktos ir į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). Dėl to Vasario 16-osios Aktą pasirašė tik vyrai. Kitą dieną į Kauno gatves išėjusios moterys rinko parašus po peticija, kurioje reikalavo: „Konferencija, rinkdama Lietuvos Tarybą neatsižvelgė ji taipogi į Lietuvos moterų teises, nes Lietuvos Taryboje nematyti nei vienos moters [...] griežtai reikalaujame iš Lietuvos Tarybos, kad ji kooptavimo keliu pakviestu savo tarpan moteris, kurios dalyvautų visuose jos posėdžiuose ir darbuose brangiosios musų Tėvynės Lietuvos atstatymui ir jos labui.“ Tačiau nors vėliau į Tarybą buvo kooptuota naujų narių, jų gretos buvo išimtinai vyriškos. Taip per visą Tarybos egzistavimo laikotarpį nuo 1917 m. iki 1920 m. jos sudėtyje nebuvo nė vienos moters.

Vienintelė kandidatė

Žinant istoriją ir moterų atkaklumą, atrodytų, kad, praėjus 20 metų nuo valstybės atkūrimo, situacija turėtų būti kitokia, kai Seime dirba net ne viena ar dvi moterys. Kova dėl politinių galimybių ir moterų aktyvus įsitraukimas į valstybės kuriamąjį ir kultūros darbą lėmė, kad 1919 m. lapkričio 20 d. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme buvo galutinai įtvirtinta moterų teisė dalyvauti rinkimuose ir politiniame gyvenime.

1920 m. balandžio 14–16 d. moterys pirmą kartą oficialiai dalyvavo rinkimuose kaip rinkėjos ir kandidatės. Nuo 1920 m. iki 1927 m. balandžio, kai prezidento aktu buvo paleistas Seimas, nors ir negausiai (parlamentiniu laikotarpiu Seimuose dirbo vienuolika moterų), bet į kiekvieną Seimą buvo išrinkta ir moterų, kurios turėjo galimybę atstovauti moterims. Tačiau, paleidus III Seimą ir daugiau nei devynerius metus nepaskelbus rinkimų į IV Seimą, buvo apribotos moterų galimybės aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime.

Sunki ekonominė padėtis, ūkininkų streikai, politinė įtampa valstybės viduje ir Konstitucijos teisėtumo klausimas privertė prezidentą A. Smetoną sušaukti Tautos atstovybę, t. y. IV Seimą. Tai įžiebė moterims viltį, kad joms vėl bus atvertos durys į politiką. Tačiau, prieš paskelbiant rinkimus į IV Seimą, A. Smetona užsitikrino, kad savivaldoje vyrautų tautininkai, priėmė įstatymą, uždraudusį opozicinių partijų veiklą, o tai  stipriai palietė ir moteris. Dar vienas smūgis joms suduotas paskelbus rinkimų įstatymą, kuriame nustatyta, kad vietoj įprasto kandidatų sąrašo sudarymo, kur kandidatus kėlė partijos, visuomeninės organizacijos ar piliečių grupės, kandidatus į Seimą teiks apskričių ir miestų tarybos, renkama bus apygardomis, o balsuojama apylinkėmis. Tai buvo liūdnos žinios, nes moterys neturėjo savo atstovių savivaldybėse ir dėl to galimybės patekti į kandidatų sąrašus buvo arti nulio.

Tačiau Lietuvos moterų taryba nepasidavė ir nusprendė kreiptis į Tautininkų sąjungą su reikalavimu sudaryti sąlygas moterims kandidatuoti rinkimuose, siuntė įvairius memorandumus vietos institucijoms, rinkimų komisijoms ir pan. Joms pavyko iškelti vieną kandidatę Šiauliuose. Taip rinkimuose iš 144 kandidatų moterims atstovavo vienintelė Eugenija Klupšienė – 39-erių ūkininkė, aktyvi visuomenininkė, skautė, šaulė ir moterų draugijų narė, už aktyvią veiklą apdovanota Nepriklausomybės medaliu ir šaulių žvaigžde.

V. Jurėnienės duomenimis, 1936 m. birželio 9–10 d. vykusiuose rinkimuose ji gavo 5 590 rinkėjų balsų ir iki Seimo nario mandato jai pritrūko 267 balsų. Lietuvos moterų tarybos pirmininkė Vincenta Lozoraitienė išsiuntė valdžios atstovams protestą ir įrodymus, kad buvo klastojami E. Klupšienės rinkimų rezultatai, tačiau niekas to nesiėmė svarstyti ar tirti. Taip nė viena moteris netapo tautos atstove ir IV Seime buvo vien vyrai.

Požiūrio kaita

Suvaržyta moterų teisė dalyvauti Seimo rinkimuose, atstovauti tautai ir apskritai to meto moterų padėčiai, kai siekiama jas sugrąžinti į namų erdvę, koreliuoja su 1937 m. II moterų suvažiavimo metu išreikštomis prezidento A. Smetonos sveikinimo kalbos mintimis: „Taigi ne politikoje ir viešajame gyvenime didysis moters pašaukimas. Šeimos židinyje, kaip kokiame spektre, pasireiškia šviesi ir įvairi moters galybė.“

„1988 m. drauge su pabundančia tauta ėmė keltis ir moterys. Susibūrusios į moterų sąjūdžio grupę prieš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) suvažiavimą įvairių interesų ir profesijų moterys užsimojo atgaivinti moterų visuomeninį gyvenimą“, – taip 1989 m. „Moterų balse“ kviesta sugrįžti į visuomeninį ir politinį lauką. Šis balsas nebuvo vėjas tyruose ir moterys į aktyvią Lietuvos politiką sugrįžo kaip Kovo 11-osios Akto signatarės.

1990 m. vasario 24 d. (antrasis rinkimų turas vyko kovo 4, 7, 8 ir 10 d.) įvyko pirmieji laisvi rinkimai į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Į istorinius kovo 11 d. dienos posėdžius susirinko visi iki tos dienos išrinkti 133 (iš 141) deputatai. Tos dienos balsavime „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ iš 130 deputatų (trys deputatai balsuoti negalėjo, nes jau buvo deleguoti vykti į Maskvą) šeši susilaikė, o 124 balsavo „už“. Iš tų 124 balsavusių „už“ deputatų, vėliau tapusių signatarais, buvo vienuolika moterų – 9 proc. visų signatarų.

Signatarės buvo tvirtai pasiryžusios kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, žmonių gerovę ir „spręsti moterų klausimus“. Be ryžto, jos buvo ir išsilavinusios: visos deputatės turėjo aukštąjį išsilavinimą, o Laima Andrikienė ir Kazimira Danutė Prunskienė – ir daktaro laipsnį, dėstė universitete. Tai buvo aktyvios Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo dalyvės.

Po Michailo Gorbačiovo politinės ir ekonominės reformos (perestroikos) pradėjus steigti draugijas, jos aktyviai įsitraukė į naujų organizacijų veiklą ir jų steigimą. Pvz., Vidmantė Jasukaitytė buvo viena iš Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo iniciatorių, o Birutė Nedzinskienė su bendraminčiais įsteigė „Tremtinio“ klubą. Beveik visos, t. y. dešimt iš vienuolikos signatarių, dalyvavo LPS veikloje. Jos ne tik dalyvavo ar organizavo mitingus, bet ir priklausė Sąjūdžio struktūroms. B. Nedzinskienė ir K. D. Prunskienė buvo LPS Seimo narėmis, o Irena Andrukaitienė, Romualda Hofertienė ir Rasa Rastauskienė priklausė ar pirmininkavo vietos sąjūdžio iniciatyvinėms grupėms ar taryboms.

Svarbus vaidmuo

Nors moterų nebuvo daug, tačiau jų reikšmė buvo svarbi ir matoma parlamento struktūroje. Iš keturiolikos per visą kadenciją veikusių darbo komisijų tik keturiose (Agrarinėje, Teisinės sistemos, Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos) nebuvo moterų atstovių. Visose kitose dirbo bent po vieną signatarę, o daugiausia parlamentarių, net keturios, dirbo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje. Jos atstovavo ir Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui tarptautinėse organizacijose. K. D. Prunskienė buvo viena iš Baltijos Valstybių Tarybos atstovių, o Miglutė Gerdaitytė ir Nijolė Oželytė – delegacijos ryšiams su Europos Parlamentu (EP) atstovės.

Aukščiausią politinį postą užėmė K. D. Prunskienė, kuri tapo pirmąja atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministre pirmininke. K. D. Prunskienė dar iki 1990 m. buvo sukaupusi nemažai politinės patirties. 1989–1990 m. ji buvo Lietuvos SSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja, SSRS Aukščiausiosios Tarybos narė, svarbi LPS asmenybė ir viena populiariausių politikių. Ji imponavo ir visai SSRS visuomenei: tarp kandidatų į SSRS 1990 m. žmogaus titulą aštuntoje vietoje buvo ministrė pirmininkė.

Laikraštis „Respublika“ apie tai rašė: „Nelengvomis Lietuvai dienomis K. Prunskienės autoritetas tarp TSRS gyventojų, matyt, taip pat siejamas su tikru demokratijos siekimu.“

Kartų ir patirčių simbiozė

Praėjus 20 metų, moterų įsitraukimas į politiką išaugo dar labiau ir 2010 m. Seime dirbo 27 moterys – 19 proc. visų parlamentarų.

2008 m. rudenį vykusiuose rinkimuose į Seimą buvo išrinktos 26 moterys. Iš jų dvi Seimo nario mandato atsisakė: Daiva Tamošiūnaitė ir Vilija Blinkevičiūtė (ji mandato atsisakė, kai buvo išrinkta į EP). Prie išrinktų parlamentarių dar 2008 m. prisijungė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narė Rūta Rutkelytė, kuri pakeitė mandato atsisakiusį Raimundą Alekną, o 2009 m. prisijungė Marija Aušrinė Pavilionienė ir Agnė Zuokienė, pakeitusios į EP išrinktus narius. Daugiausia – dešimt – moterų priklausė TS-LKD, penkios – Tautos prisikėlimo partijai, keturios – Lietuvos socialdemokratų partijai, trys – Darbo partijai, dvi – Lietuvos Respublikos liberalų sąjungai, po vieną – partijai „Tvarka ir teisingumas“ ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, viena buvo nepartinė.

Moterys į aktyvią Lietuvos politiką sugrįžo kaip Kovo 11-osios Akto signatarės.

2010 m. vyriausia Seimo narė buvo 74 metų amžiaus Vida Marija Čigriejienė, o jauniausia – 28-erių Agnė Bilotaitė. Bendras parlamentarių amžiaus vidurkis siekė apie 50 metų ir atitiko Irenos Degutienės palinkėjimą visam Seimui: „Turi būti vyresnės kartos ir jaunųjų simbiozė. Jei politikoje veiktų tik jaunimas, būtų klaida. Daugumoje Vakarų valstybių parlamentarų amžiaus vidurkis – per 50 metų. Politikoje reikia gyvenimiškos patirties, išminties.“

X Seimo narės nenusileido išsilavinimu ir akademiniais pasiekimais. Visos parlamentarės turėjo aukštąjį išsilavinimą, be to, kai kurių aukštasis išsilavinimas buvo plataus profilio, t. y. kelių skirtingų specialybių. Populiariausios išsilavinimo sritys: medicina, filologija, inžinerija, menai ir socialiniai mokslai (žurnalistika, viešasis administravimas). Penkios Seimo narės buvo įgijusios magistro laipsnį, šešios pasiekusios aukštesnių akademinių pasiekimų, o V. M. Čigriejienei 1999 m. suteiktas profesoriaus laipsnis.

X Seimo narės buvo aktyvios visuomenės veikėjos: iš 27 narių 20 moterų priklausė įvairioms draugijoms ir devynios užsiėmė spaudos darbu: rašė mokslinius, publicistinius straipsnius, leido knygas, albumus.

Pirmoji Seimo pirmininkė

Privalu atkreipti dėmesį, kad dauguma moterų, dirbusių X Seime, nebuvo politikos naujokės. Savivaldos institucijose patirtį kaupė dvylika  parlamentarių, o Virginija Baltraitienė 2005 m. buvo ir Kėdainių rajono savivaldybės merė. Daugiau nei pusė (septyniolika) parlamentarių buvo jau išbandžiusios Seimo nario kėdę. Be politinės patirties tiesiai į Seimą šoko tik penkios Tautos prisikėlimo partijos atstovės. Visos kitos moterys iki tol buvo sukaupusios solidžios patirties, todėl buvo aktyvios komitetų ir komisijų narės, ne vienos komisijos pirmininkų pavaduotojos, o Danutė Bekintienė ir Vincė Vaidevutė Margevičienė – ir dviejų (Peticijų ir Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijų) komisijų pirmininkės.

Aukščiausią postą iš visų moterų užėmė I. Degutienė. 2009 m. rugsėjo 15 d. Seimas svarstė išreikštą nepasitikėjimą tuomečiam Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui, kai spaudoje pasirodė nuotraukų, kur jis užfiksuotas su nusikalstamo pasaulio atstovais. Po balsavimo A. Valinskas buvo pašalintas iš Seimo pirmininko pareigų. Po dviejų dienų, rugsėjo 17 d., pirmą kartą Lietuvos parlamentarizmo istorijoje Seimo pirmininke tapo moteris. I. Degutienė, sukaupusi ilgametės politinio darbo patirties, buvo puikiai pažįstama Seimo nariams ir visuomenei. Ji buvo Seimo nare nuo 1996 m., taip pat 1996–2000 m. dirbo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministre, 1999 m. du mėnesius laikinai ėjo ministrės pirmininkės pareigas, o X Seime, prieš tapdama Seimo pirmininke, dirbo pirmininko pirmąja pavaduotoja.

I. Degutienė bendraudama su žurnalistais, apie tai, kuo ji skirsis nuo A. Valinsko, sakė: „Būsiu tuo geresnė, kad esu seniau šiame darbe, visus geriau pažįstu, o, žinote, kai geriau visus pažįsti, tai lengviau su visais šnekėtis, rasti bendrų kalbų. Didžiausias skirtumas, kad aš esu moteris.“

Tokių įžvalgų leidžia daryti vienas iš aštuonių parodos „Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“ pjūvių. Ką apie Lietuvos politikus pasakoja kiti pjūviai, sužinosite užsukę į parodą Istorinėje LR Prezidentūroje.


KAS? Paroda „Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“.

KUR? Istorinėje LR Prezidentūroje.

KADA? Veikia iki 2025 m. birželio 15 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

siaips

siaips portretas
Kietomis save vadinančios moterėlės – feminisčių atvaizde labai mėgsta pirštais badyti i praeiti kaip ten buvo blogai su moterų teisėmės todėl dabar moterims privaloma suteikti privilegijuotos teisės. Atsižvelgiant kad tai stumiama bandos principu. Tam yra vienas atsakymas – asmenybe gimsta ten kur yra kova o ten kur stumiama privilegija gimsta išsigimimas. Jei feministės valdžios poreiki bando tenkinti per privilegijas o ne per sąžininga kova kad ir per asmenybės kompetencija, tuo atveju anksčiau ar vėliau tas jose išugdys nepagydoma liga vienokia ar kitokia forma. O šiaip ten kur banda ten progreso nėra, ten degradavimas ir kenčia visi.

MUMU

MUMU portretas
Pasaulyje viešnamiams vadovauja moterys.

Hanibalas

Hanibalas portretas
Tai ką gero nuveikė šio Seimo moterys ...
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių