Palaiko vaikų pasirinkimus

„Kad ir kur važiuotume, kokiame viešbutyje apsigyventume, Lietuvoje ar užsienyje, namai mums yra ten, kur visa šeima drauge“, – tęsia baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės kineziterapeutas, neseniai gavęs ir sveikatos psichologo diplomą.

Paprašyti pristatyti savo atžalas, tėvai pradeda nuo vyresnėlio Justo. Pasirodo, berniukas yra tikras enciklopedijų liūtas. Jį domina viskas, kas susiję su gyvūnais. Ne veltui šeima gyvena netoli Kauno zoologijos sodo.

Justo favoritai yra ropliai. Artėjant sūnaus devintajam gimtadieniui, tėvai ne juokais susirūpinę, iš kur gauti dar vieną nematytą gyvūnų enciklopediją, nes jų berniukas turi nemažai sukaupęs.

„Kadangi Justas mėgsta pasėdėti prie knygų, norėjome, kad jis turėtų ir sveiko fizinio aktyvumo“, – aiškina kineziterapeutai tėvai, vežiojantys jį į plaukimo ir dziudo treniruotes.

Dukrelei Livijai tik penkeri, bet mergaitė jau seniai žino, ko nori. Sykį su tėvais nuvykusi į Palangą ir išgirdusi, kaip festivalyje „Laumės juosta“ vaikai gražiai dainuoja, ji pasiprašė į chorą. Dabar lanko Jūratės Miliauskaitės dainavimo studiją ir ritminę gimnastiką.

Spėkite, ką mūsų šeimoje reiškia frazė „be galo, be proto“? Man net nereikia sakyti „myliu“, kad vaikai sušuktų: „Mes irgi tave be galo, be proto!“

 

Savaitės darbų grafiką tėvai dėliojasi iš anksto. Antraip, kas suvežiotų vaikus į mokyklą, darželį, būrelius? „Kai vyras namuose, už vaikų vežiojimą atsakingas jis. Tačiau, kai baidarių ir kanojų irklavimo sezonas Lietuvoje baigiasi (maždaug nuo sausio), Jurijus ima lydėti sportininkus į stovyklas užsienyje, šias pareigas perimu aš“, – aiškina Oksana.

Pabaigusi darbus anksčiau, ji susirenka vaikus ir veža juos ten, kur reikia. Kol Justas plaukioja baseine, Livija tame pačiame Sporto universitete eina į šokius. „Labai patogu. Vienu šūviu – du savo zuikius priduodu į du būrelius“, – juokiasi ji.

Oksanai antrina jos vyras, sakydamas, kad jis visada labai laukia tų dienų, kai vaikų taksistu tampa jis. „Automobilyje vyksta smagūs pokalbiai. Tai – auksinis laikas drauge. Per jį galima aptarti daug svarbių dalykų – kas įvyko mokykloje, darželyje, kaip sekėsi Justui šachmatų būrelyje, o Livijai ritminėje gimnastikoje“, – džiaugiasi tėtis.

Susikaupęs: dziudo lavina kūną, šachmatai – protą, įsitikinęs Justas. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Priprato būti viena

Ar Oksanai nepikta, kad, kol jos vyras rūpinasi olimpiečiais, visa namų buitis prispaudžia jos vienos pečius? Jauna moteris nesiginčija, kad sunku. Negali apleisti ir savo pacientų, kuriems reikalinga kineziterautės pagalba.

„Tačiau taip buvo ir tuomet, kai su Jurijumi susipažinome. Jis keliavo su sportininkais po visą pasaulį. Sakyčiau, net daugiau nei dabar. Šiuo metu jo žinioje tik baidarių ir kanojų irklavimas, o anksčiau dar buvo ir dziudo, ir boksas. Sugrįždavo su viena rinktine, pabūdavo namuose porą dienų ir vėl išskrisdavo su kita“, – prisimena O. Vaščenkovienė.

Anot jos, susituokus, gimus vaikams, teko išmokti su darbais ir buitimi susidoroti vienai. Jurijus, norėdamas palengvinti žmonos būtį ir buitį, taip pat stengdavosi daugiau laiko praleisti su šeima. „Jei mums būtų reikėję kažko atsisakyti, būtų buvę sunkiau. Tačiau dabar mes ne atsisakėme, o dargi gavome!“ – tikina laimingi tėvai.

Gal Jurijus kartais pasiima žmoną su vaikais ten, kur treniruojasi olimpiečiai? Pasak Oksanos, vykti su tėčiu į komandiruotes jie nepraktikuoja. Per sunku. Nebent vasarą kur nors netoli, prie Baltijos, prie ežerų.

„Sporto stovyklos ir varžybos – ne turistavimas ir netgi ne gražios vietos. Sportininkai gyvena sporto bazėse, toli nuo miesto, kur nėra jokių pramogų. Dažniausiai jie turi nedidelį viešbučio kambarį, dar – stadioną ir vandenį šalia“, – aiškina olimpiečių kineziterapeutas.

Atvažiuoti į tokią stovyklą, anot jo, galima, bet neaišku, kur šeimai bus geriau – svetur ar namuose. „Neseniai grįžome su sportininkais iš stovyklos Zagrebe. Atrodo, super – Kroatija! Tačiau Lietuvoje tuo metu buvo kur kas šilčiau, be to, miestas, triukšmas, kamščiai. Aš užsiėmęs su sportininkais, taigi Oksana vis tiek būtų likusi su vaikais viena“, – konstatuoja Jurijus.

Drauge: smagu, kai dukrytės Livijos gimtadienyje gali dalyvauti ir tėtis, dažnai keliaujantis po užsienį su Lietuvos olimpinės rinktinės sportininkais. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Sveikai, bet be fanatizmo

Vaščenkovai vedę trylika metų. Susipažino 2006-aisiais sostinėje, kai vilnietė Oksana dirbo sveikatingumo renginių koordinatore ir padėdavo organizuoti taikomosios kineziologijos seminarus. „Buvo labai daug kineziterapeutų iš Kauno. Štai taip ir susipažinome“, – šypsosi ji.

Kadangi abu dirba sveikatingumo srityje, tai ir namuose stengiasi gyventi sveikiau. „Tik be jokio fanatizmo, nes viskas, kas perspausta, negerai“, – mano Jurijus. Todėl kartais jie leidžia sau aplankyti ir greito maisto restoraną, o vaikams netrukdo keletą kartų per savaitę žiūrėti filmukus. Sako, kad dažniau tai daryti nėra laiko. „Tačiau šitie dalykai nėra mūsų kasdienybė. Mūsų kasdienybė pripildyta treniruočių, būrelių“, – aiškina J. Vaščenkovas.

Jo žmonai Oksanai svarbiausia dienos rutinoje – vaikų poilsis ir mityba. Kadangi daug ir aktyviai juda, dienos režimas jiems labai svarbu. Laikydamiesi jo, Justas ir Livija miegoti eina 21 val., todėl ryte keliasi be žadintuvo.

„Jei vaikas prašo desertuko, vadinasi, yra alkanas. Tuomet pasiūlome jam pirma pavalgyti, o tada, jei norės, pasimėgauti kokiu nors gardumynu. Tačiau dažniausiai, kai būna sotūs, jiems desertukų nebeprireikia“, – juokiasi tėvai ir saldumynams karo neskelbia.

Namuose šokoladai guli atvirai virtuvėje, bet, jei vaikai laiku pamaitinti, sotūs, jų nė nepastebi. Be to, dažnai kalbasi tema, kas sveika ir nesveika. Vaščenkovai sako, kad kur kas dažniau nei saldainį jų vaikai, beje, kaip ir jie patys, ima obuolį, morką ar agurką.

Visi žavisi dziudo

Jurijus prisipažįsta, kad ne tik sūnus, bet ir jis su žmona jau kurį laiką vaikšto į dziudo treniruotes. Ateityje planuoja į šį sportą užrašyti ir dukrą. Kodėl dziudo? Geras poros draugas ir Justo krikšto tėtis yra dziudo meistras Marius Paškevičius.

„Kai pradėjau vedžioti sūnų į treniruotes, ėmiau labiau domėtis pačia šio sporto specifika, psichologija. Patiko, kad daug dėmesio skiriama pagarbai, draugiškumui. Kai buvau paauglė, svajojau eiti į kokius nors savigynos kursus, o čia buvo kažkas panašaus. Taigi, ėmiau lankyti dziudo treniruotes pas Sandrą Žievytę“, – pasakoja O. Vaščenkovienė, per treniruotes sustiprėjusi, kitaip pajautusi ir savo kūną, net išmokusi stovėti ant galvos.

Jurijus rekomenduoja tėvams nuvesti vaikus į japonų kovos menus – dziudo, karatė. Tai neagresyvios sporto šakos, jose nėra mušimosi. Didelis dėmesys skiriamas vertybių sistemai, pagarbai oponentui, mokytojui (nusilenkimai, atsiklaupimai).

„Dar vienas dalykas, ko mūsų visuomenėje labai maža, – tai kontaktas, prisilietimas. Nesame pietiečiai, kurie pratę prisiglausti, o sveikinantis – plekšnoti vienas kitam per petį, bučiuotis. Todėl kontakto trūkumas, manau, turi įtakos ne tik mūsų socialiniams ryšiams, bet ir psichinei, ir fizinei sveikatai“, – įsitikinęs J. Vaščenkovas. Anot jo, dziudo sporte vaikai gauna ne tik fizinį krūvį, bet ir nemažai draugiško kontakto.

Šiuo metu Oksanos grupėje dauguma – dziudo mėgėjų vyrų, bet yra ir trys moterys. Jurijus eina sportuoti pas dziudo trenerį Marių Paškevičių kartu su ilgiau sportuojančiais dziudo entuziastais

„Kartais apsilankau žmonos treniruotėje, pasižiūriu, kaip jai sekasi. Kartais atsivedame ir vaikus, jie žaidžia šalia ir mato, kaip tėvai sportuoja“, – dalijasi Jurijus.

Ar yra bent kartą kovojęs su žmona? „Kasdien namuose“, – pokštauja jis. Jam antrina žmona: „Turime nufilmuotą vieną tokį vaizdelį, kai noriu, dziudo terminais, iš Jurijaus atimti kojinę. Kai stipriau jis mane paspaudžia, suima juokas, bet su kitais vyrais aš kovoju labai atsakingai.“

Jurijus juokiasi, kad tokiose šeiminėse kovose galioja viena taisyklė: neduokdie užgausi saviškę – tuomet visas vakaras prarastas!

Šiltai: akimirka prieš dainų konkursą. Livijai smagu jausti mamos rūpestį ir palaikymą. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Psichologija nepiktnaudžiauja

Ar psichologijos žinios Jurijui padeda ne tik darbui, bet ir santykiams? „Psichologijos žinios leidžia lengviau tvarkytis su vaikų emocijomis ir iškilusiomis šeiminėmis problemomis. Tačiau, jei per konsultacijas psichologas su žmogumi turi daugiau terapinį santykį, šeimoje tiesiog vyksta gyvenimas“, – aiškina psichologo išsilavinimą turintis Jurijus, visuomet įsiklausantis į žmonos nuomonę.

Oksana prisipažįsta, kad truputį nerimavo, kas bus, kai vyras namo parneš psichologo diplomą. Baimės buvo nepagrįstos.

„Niekada nesu girdėjusi Jurijaus, sakančio, kad, psichologo požiūriu, bus taip, o ne kitaip. Niekada nėra man atkirtęs, kad žino geriau. Jurijus ir toliau liko tas žmogus, kurio nuomonė man labai svarbi“, – atvirauja ji.

Neseniai porai teko spręsti klausimą dėl penkiametės dukrelės leidimo į priešmokyklinę grupę. „Klausiau vyro patarimo, nes jis labiau išmano vaikų psichologiją, jų vystymąsi. Nusprendėme palaukti, kol Livijai sukaks septyneri“, – aiškina Oksana, vertinanti sveiką dialogą šeimoje.

Be galo, be proto

Jei dialogas pavirsta į ginčą, kuris nejučia įsiliepsnoja ir kurį mato vaikai? Pasak Jurijaus, jie nesislapsto. „Labai svarbu pasirinkti teisingą konflikto formą, o dar svarbiau, kokia yra jūsų pykimosi ir taikymosi maniera“, – sako vyras, nepykstantis ilgiau nei kelias minutes.

Jurijui svarbu susitaikyti, pasakyti žmonai gražų žodį, apsikabinti, pasibučiuoti. Svarbiausia – eiti miegoti susitaikius, prieš miegą drauge su vaikais paskaityti pasaką. „Dabar tai puikiai daro ir mūsų Justas. Po pasakos tradiciškai aptariame dienos įvykius. Kartais su Jurijumi būname tokie pavargę, kad akys pačios limpa, bet, jei vaikai prašo, – negi atsakysi?!“ – šypsosi Oksana.

Moteris džiaugiasi, kad per tas kelias atvirumo minutes dažnai išlenda visokių vaikų skaudulių, o dažnai ir gerų emocijų, kuriomis jie nori dalytis.

Savaitgaliai, kai tėtis namie, Vaščenkovams tikra šventė. Tuomet visi kažkur keliauja. Štai neseniai aplankė Rygos zoologijos sodą. Be ekskursijų, visiems dar patinka ir dviračiai.

„Kitas smagus ritualas – vaikų gaminami pusryčiai. Turbūt ne už kalnų tas metas, kai, prabudę sekmadienio rytą, gausime į lovą pusryčius“, – juokiasi tėvai.

„Spėkite, ką mūsų šeimoje reiškia frazė „be galo, be proto“? – intriguoja Jurijus. Pasirodo, tai mylimiausia Oksanos frazė, kurią žino visa šeima. „Man net nereikia sakyti „myliu“, kad vaikai sušuktų: „Mes irgi tave be galo, be proto!“

Tai – ne tušti žodžiai. Tėvai džiaugiasi, kad, būdamas beveik devynerių, Justas nesigėdija atbėgti ir stipriai apkabinti, išvydęs juos mokykloje. „Gal dėl to, kad vos yra menkiausia galimybė – mes visada kartu“, – džiaugiasi kauniečiai.