Ne pačius geriausius laikus išgyvenantys žmonės Kūčių rytą rinkosi į Kauno arkivyskupijos "Carito" sriubos valgyklą Partizanų gatvėje.

Jau keliasdešimt metų Kūčių dieną čia vyskupai prie bendro stalo sėdasi su benamiais, vienišais ar apleistais seneliais, narkomanais, iš įkalinimo įstaigų grįžusiais žmonėmis, kuriems galvoje – ne 12-os patiekalų vakarienė, o kaip susirasti paprastą kąsnį.

Kauno arkivyskupui Lionginui Virbalui sukalbėjus maldą, buvo padalintas kalėdaitis ir žmonės sėdo prie silke, kepta žuvimi, salotomis ir mišrainėmis nukrautu stalu.

Darbščių "Carito" virėjų ir savanorių pagaminto maisto neatsisakė paragauti nei buvęs Kauno vyskupas Sigitas Tamkevičius, augziliaras Kęstutis Kėvalas,  maldą kalbėjęs L. Virbalas, nei politikai – vicemeras Povilas Mačiulis, konservatoriai – Andrius Kupčinskas ir Kazys Starkevičius.

Pirmam valgymui 10-ą valandą ryto buvo pagaminta maisto 150-iai žmonių. Valgyklos vedėja Rita Veličkienė pasakojo, kad maistą gaminti pradėjo dar prieš dvi dienas.

„Trys darbuotojos ir savanorės maistą gaminti pradėjo dar ketvirtadienį po pietų. Suruošėme daržoves, užmarinavome žuvį, bet darbas prasidėjo dar pirmadienį, kai reikėjo užsakyti produktus, suruošti meniu“, – pasakojo R. Veličkienė.

Besikalbant su R. Veličkiene, dar buvo likusių maždaug 15-a laisvų vietų prie stalo, bet tikrai ne todėl, kad Kaune visi būtų pavalgę.

„Kai kurie žmonės gėdijasi žiniasklaidos. Yra senukų, kurių vaikai turi geras pareigas ir tikrai nenorėtų, kad juos pamatytų laikraštyje. Bet aš juos suprantu, vieni gyvena ir jiems labai sunku pasigaminti maisto. Trūksta ir pinigų“, – pasakojo ji.

Dar viena grupė žmonių pietavo vėliau, nuo 12-os valandos.

„Aš jiems dar ketvirtadienį pasakiau, kad ateitų švarūs, kvepiantys ir apsirengę tvarkingai, nes turėsime svečių. Jie žino, kad tokie nebus, todėl ir nesiveržia“, – kalbėjo valgyklos vedėja.

Kūčioms susirinko labai įvairūs žmonės. Tvarkingi, bet sunkiai vaikštantys senukai, žmonės, kuriuos kartais sutinki prie konteinerių ar Laisvės alėjoje kaulijančius centų, jauni vyrai ir moterys.

Vienas jų – Liutauras. Apie trisdešimties metų vyras nevalingai bandė slėpti savo rankas, išmargintas kalėjimo tatuiruotėmis.

„Kūčios man yra „grūziausias“ laikas per visus metus, kai visi būna su savo šeimomis. Aš ją turiu, bet visiškai nebendrauju, todėl dabar labai sunku", – pasakojo jis.

Ponia Birutė į "Carito" valgyklą vaikšto penktus metus. Eina net ir dabar, kai susirado darbą.

„Nespėju namuose pasidaryti valgyti, o jei kokios sriubos išsiverdu, tai po poros dienų surūgsta – gaila išmesti. Jei dirbu ryte, tai pavalgyti nespėju niekaip, bet jei popietinėje, tai visada ateinu. Kiti žmonės po keturias dienas nevalgo, nes gėdijasi ateiti“, – pasakojo ji.

Malda ankstyvą vakarienę pradėjęs Kauno arkivyskupas L. Virbalas pasakojo, kad pagalbos reikia ne tik tiems, kurie neturi už ką pavalgyti.

„Šventės mus sukondensuoja, tada mes būname jautriausi, bet tų, kam sunkiau, reikia nepamiršti ir ne per šventes. Gal kažkam nesiseka, gal atsiliepia klaidos gyvenime, bet mes visi esame tokie patys žmonės – Dievo vaikai, ir Kristus ateina pas kiekvieną. Taip pat padėti reikėtų ne tik tiems, kam labiausiai nesiseka. Užtenka pasisveikinti, paskambinti, pradžiuginti. Tada šventės bus daug gražesnės ir šventesnės“, – kalbėjo arkivyskupas.