Savanorystė su vaikais ligoninėse: kas stabdo ir kas motyvuoja?

  • Teksto dydis:

Savanorystė su vaikais, ypač rūpinimasis tais, kurie yra palikti ir šalia neturi artimo žmogaus, gali kelti nemažai nerimo. Iniciatyva „Niekieno vaikai“ šį rudenį kviečia nugalėti baimes ir prisijungti prie savanorių komandos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje, kad nė vienas vaikas neliktų vienišas.

„Aš tikrai galiu“

„Kai skelbiame naujų savanorių atrankas, pastebime, kad žmonės dalijasi labai panašiomis mintimis. Pavyzdžiui, jie sako, kad bijo tapti savanoriais, nes galvoja, jog visą laiką būdami šalia vienišo vaiko ligoninėje verks.

Tokias emocijas jausti visiškai normalu, tačiau norime, kad jos neužgožtų noro savanoriauti, todėl šį rudenį griauname išankstines nuostatas ir kviečiame „negaliu“ paversti į „aš tikrai galiu“, – sako organizacijos „Savanoriai vaikams“, kuri vykdo iniciatyvą „Niekieno vaikai“, direktorė Ieva Šuipė.

Pirma baimė: negaliu savanoriauti, nes nesusitvarkysiu su savo emocijomis.

Svarstant apie savanorystę su vaikais ši baimė neabejotinai pati didžiausia. Tie, kurie stebi iniciatyvos veiklą ir skaito istorijas apie budėjimus prie vienišų vaikų, dažnai nerimauja, kad nepajėgs susitvarkyti su savo emocijomis ir visą laiką verks.

Savanorių patirtys rodo, kad ligoninėse tikrai netrūksta jautrių akimirkų. Čia jie laiką leidžia su kūdikiais, kurių nuo pat gimimo atsisako tėvai, su nebematančiais prasmės gyventi paaugliais ar sunkiai sergančiais ir anapilin iškeliaujančiais vaikais. Tačiau savanorių pavyzdys tik įrodo, kad tą akimirką, kai stengiesi atliepti vaiko poreikius ir juo pasirūpinti, visos baimės atsiduria antrame plane.

Griauname išankstines nuostatas ir kviečiame „negaliu“ paversti į „aš tikrai galiu“.

„Maniau, kad nesugebėsiu susitvarkyti pati su savimi tiek psichologiškai, tiek emociškai. Bet tos baimės nebeliko jau pirmo budėjimo metu. Man atrodo, kad viskas nublanksta, kai esi su vaiku ar vaikais, kuriems nors ir kelioms valandoms nuoširdžiai reikia tavo meilės ir rūpesčio. Tuomet visa kita, kas dedasi aplink, atrodo nesvarbu – tik tos akimirkos, kurias praleidi kartu su vaikais“, – sako savanorė Augustė iš Vilniaus.

Antra baimė: negaliu savanoriauti, nes nerimauju, kad vaikui nutiks kas nors blogo.

Pas sergančius vaikus į ligonines einantys savanoriai turi vieną tikslą – savo buvimu padėti jiems pasijusti geriau. Į budėjimus savanoriai žiūri labai atsakingai, todėl natūralu, kad mintyse kartais kyla blogiausių galimų scenarijų. Kas bus, jei staiga pablogės vaiko sveikata, žaisdamas jis susižeis ar užsigaus arba pats savanoris ką nors padarys ne taip?

Organizacija supranta, kad ši savanorystė nelengva emociškai, todėl daug dėmesio skiria savanoriams rengti ir palaikyti: rengiami įvadiniai, vėliau – ir palaikomieji mokymai apie vaikų raidą, poreikius, kaip reaguoti į vaikų jausmus, sudėtingą elgesį. Daug kalbama apie pačių savanorių jausmus, aptariama, su kokiomis situacijomis jie gali susidurti.

Savanoriai iš esmės niekada nelieka vieni: koordinatoriai palaiko juos tiek budėjimų metu, tiek po jų, kai organizuoja susitikimus, atvejų aptarimus, dalijasi patirtimis. Taip savanoriai gauna palaikymą ne tik iš koordinatorių, organizacijos psichologų, bet ir vienas iš kito.

„Negaliu sakyti, kad dabar ta baimė visiškai išgaravo, ypač būnant su sergančiais vaikučiais. Bet atsidūręs ligoninėje labai greitai supranti, kad jei tik prireiks pagalbos, visda jos sulauksi. Be to, ilgainiui natūraliai prisitaikai prie situacijos ir nerimas dingsta, o išėjus iš palatos apima pilnatvės jausmas, kuris yra žymiai didesnis už baimės“, – dalijasi Renata, kuri prieš pradėdama savanoriauti taip pat jautė šią baimę.

Trečia baimė: negaliu savanoriauti, nes pats neturiu vaikų.

Norintys prisijungti prie iniciatyvos dažnai bijo užpildyti savanorystės anketą, nes galvoja, kad savanoriauti gali tik tie, kurie patys turi vaikų. Be jokios abejonės, mamų ir tėčių įgūdžiai čia labai padeda, tačiau tai tikrai nebūtina sąlyga.

Svarbiau yra gebėjimas užmegzti ryšį su vaikais, išgirsti jų poreikius, o tai padaryti galima ir nebūtinai užauginus savo vaikus. Savanoriai, kurie patys neturi vaikų, dalijasi, kad jiems padėjo mažesnių brolių ar sesių priežiūra, bendravimas su draugų ar giminių vaikais, patirtys iš ankstesnių savanorysčių.

„Galvojau, kad manęs paprasčiausiai nepriims savanoriauti, nes neturiu vaikų, tačiau tai man nesutrukdė įsilieti į savanorių gretas ir dabar puikiai sutarti su mažaisiais ligoniukais. Jei tik yra noro, tikrai pavyksta su jais atrasti bendrą kalbą, sugalvoti, ką kartu veiksime“, – pasakoja savanorė Lina.

Dėmesys: tą akimirką, kai stengiesi atliepti vaiko poreikius ir juo pasirūpinti, visos baimės atsiduria antrame plane. („Savanoriai vaikams“ nuotr.)

Kviečia prisijungti

Būrys savanorių, kurie įveikė savo baimes, abejones ir prisijungė prie komandos, per daugiau nei ketverius iniciatyvos gyvavimo metus atliepė jau į daugiau nei 650 vaikų poreikius.

Savanoriai kasdien rūpinasi, kad vaikai neliktų vieniši ir apgaubia juos savo dėmesiu, padeda bent akimirką užmiršti liūdesį, baimę, skausmą. Tai savanoriai daro įvairiais būdais – jie vaikus nešioja, nuramina, kartu žaidžia, moko, ugdo, užsiima įvairiomis veiklomis.

Šiuo metu iniciatyva „Niekieno vaikai“ Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje vykdo registraciją į informacinius renginius, kurių metu apie savanorystę suteiks dar daugiau informacijos ir atsakys į visus klausimus. Daugiau informacijos rasite čia. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

TAIKOS !!

TAIKOS  !! portretas
Pagelbeti zmogui ar zmogeliui tai kilniausia ,ka zmogus gali nuveikti vardan kito ZMOGAUS. Pagarba zmonems-savanoriams apkabinantiems zmoguti Pagarba.

Svetlana

Svetlana portretas
Savanoriu darbas
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių