Vengdami pripažinti problemą, tėvai pakenkia savo vaikui

Šiuo metu Kauno rajono švietimo įstaigose mokosi 2 985, arba 16,2 proc., vaikų, kuriems reikia specialiojo ugdymo. Kauno rajono savivaldybė viena pirmųjų šalyje tarybos sprendimu patvirtino įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo priemonių planą, kurio tikslas – užtikrinti kokybišką švietimą kiekvienam mokiniui artimiausioje mokykloje, suteikiant reikalingą, jo ugdymosi poreikius atliepiančią pagalbą.

Nepaisant to, pasitaiko atvejų, kai mokytojas mato, kad mokiniui reikia pagalbos, tačiau tėvai nepripažįsta, kad jų atžala turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir jam reikia specialistų pagalbos, nesutinka vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinti Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje.

Ragina neužkirsti galimybių

Pasak Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo Jono Petkevičiaus, priežastys, kodėl tėvai taip elgiasi, būna įvairios. „Tėvai mano, kad, vaikui nustačius specialiuosius ugdymosi poreikius, ateityje jam bus apribotos mokymosi galimybės, kiti bijo, kad jei jų sūnui ar dukrai bus teikiama logopedo, specialiojo pedagogo ar psichologo pagalba, vaikas mokykloje patirs patyčias. Kai kurie tėvai, perkeldami vaiką į kitą mokyklą, nuslepia informaciją apie jo sutrikimus, taip tikėdamiesi, kad jie išnyks“, – vardijo J. Petkevičius.

Pasak Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo, yra buvę atvejų, kai tėvai patys kreipdavosi pagalbos, bet tik artėjant pasiekimų patikrinimui, kai vaikas būdavo nepasiekęs numatytų dalyko programos reikalavimų, ir prašydavo Pedagoginės psichologinės tarnybos pritaikyti pasiekimų patikrinimo užduoties formą, vykdymo ar vertinimo instrukciją. „Tačiau laiku nepritaikius tinkamų mokymosi metodų ir pagalbos, padėti mokiniui laiku įveikti mokymosi sunkumus ir toliau sėkmingai mokytis beveik neįmanoma“, – pabrėžė pašnekovas.

Specialistų nuomone, vengdami pripažinti problemą, tėvai labiausiai pakenkia savo vaikui, nes užkerta galimybę jam gauti reikalingą pagalbą, neužtikrina vaiko augimo ir vystymosi poreikių. Pasak J. Petkevičiaus, Pedagoginė psichologinė tarnyba, įvertindama vaiko ugdymosi poreikius, nustato pagalbos reikmes, pateikia rekomendacijas mokyklai, kaip veiksmingai organizuoti ugdymo procesą, pritaikyti mokymosi aplinką, kokių specialistų pagalbos vaikui reikia.

Jonas Petkevičius / Organizatorių nuotr.

„Kuo anksčiau mokykloje pradedama teikti pagalba, tuo geresnių mokymosi rezultatų galima pasiekti. Jei pagalba nesuteikiama laiku, kenčia pats vaikas, jo bendraamžiai ir visas mokymosi procesas. Vaikas susiduria su mokymosi sunkumais, jei turi elgesio ir emocinių sutrikimų – dažnai elgiasi neprognozuojamai ir išderina visos klasės darbą, didėja paties vaiko atskirtis“, – sakė J. Petkevičius.

Šiais laikais konsultuotis su specialistais jau nėra stigma.

Kauno rajono ugdymo įstaigose taikoma tokia praktika: kai mokytojai pastebi mokinio mokymosi sunkumus ir įtaria, kad vaikas gali turėti specialiųjų ugdymosi poreikių, pirmiausia konsultuojasi su mokyklos pagalbos mokiniui specialistais. Mokyklos Vaiko gerovės komisijoje kartu su mokinio tėvais aptariamos mokinio galios ir sunkumai, supažindinama su specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo procedūra Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, pabrėžiamas ugdymo proceso pritaikymo reikalingumas ir nauda pačiam mokiniui. Jei tėvai su tuo nesutinka, mokyklos Vaiko gerovės komisijoje kviečiami dalyvauti ir Pedagoginės psichologinės tarnybos atstovai. Padėti spręsti klausimą gali būti pasitelkiami ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai.

„Šiais laikais konsultuotis su specialistais jau nėra stigma, mokyklose mokosi įvairių ugdymosi poreikių mokiniai, apie mokinių įvairovę, toleranciją ir supratingumą kalba mokytojai, vyksta klasės auklėtojų, specialistų užsiėmimai“, – pabrėžė J. Petkevičius.

Pasak Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo, svarbu suprasti, kad mokytojui dirbant komandoje su specialistais ir mokinio šeima, teikiant švietimo pagalbą, užtikrinamas kokybiškesnis vaiko ugdymas, įveikiami mokymosi sunkumai, koreguojama mokinio elgsena, gerėja visos klasės socialinis emocinis mikroklimatas.

Dalius Balčiūnas / Organizatorių nuotr.

Svarbiausia – vaiko poreikiai

Kauno rajono pedagoginės psichologinės tarnybos direktorius Daliaus Balčiūnas neslėpė, kad tenka susidurti su tėvų nenoru įvardyti galimai esamus vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius. „Tokiais atvejais visada siekiame padrąsinti ir atkreipti dėmesį į tai, kad visi turime skirtumų ar ypatumų, bet tai nėra joks trūkumas. Įvertinimas tarnyboje yra ir vaiko stiprybių bei jo potencialo atskleidimas, reikiamos pagalbos (logopedo, specialiojo pedagogo, psichologo, socialinio pedagogo ar mokytojo pagalbininko) rekomendavimas.

Įvertinimas tarnyboje yra ir vaiko stiprybių bei jo potencialo atskleidimas, ir reikiamos pagalbos rekomendavimas.

Tarnyba turi stiprius bendradarbiavimo ryšius ir su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios teikia pagalbą vaikams. „Bendradarbiaujame su viešosiomis įstaigomis „Darnūs namai“ ir „Labirintas“, Lietuvos audiosensorine biblioteka ELVIS. Aukštesnėse klasėse tarnyba rengia egzaminų pritaikymo užduotis, gali būti pratęsiamas egzaminų vykdymo laikas, neįskaitomos kai kurios specifinės klaidos“, – pasakojo direktorius.

D. Balčiūno vadovaujamos įstaigos darbe atvejai, kai tėvai ar įtėviai atsisako vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo, nors ugdymo įstaiga rekomenduoja, pasitaiko retai. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad tai atvejai, kai tėvai neatsižvelgia į būtinybę užtikrinti vaiko poreikius ir interesus. Kad vaiko interesai būtų užtikrinti, galima bendradarbiauti ir su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistais ,siekiant įtikinti tėvus, kad savalaikė švietimo pagalba yra būtina ir reikalinga.

Audra Galvanauskienė / Organizatorių nuotr.

„Tėveliams, kurie nuogąstauja dėl „pasekmių“, reikėtų suprasti, kad pagalba nėra skiriama visam mokymosi laikotarpiui, o tik kol bus įveikti ugdymosi sunkumai, sustiprinti įgūdžiai. Toks skyrimas gali būti ir dažnai būna nutraukiamas mokyklos Vaiko gerovės komisijos sprendimu, kai įvertinama, kad vaiko gebėjimai atitinka minimalų klasės pasiekimų lygį. Kad tai pasiektume, būtinas kryptingas ir kantrus bendras ugdymo įstaigos, šeimos ir pagalbos įstaigų darbas“, – pabrėžė D. Balčiūnas.

Pasak direktoriaus, Kauno rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, atliekant mokinuko ar ikimokyklinio amžiaus vaiko specialiųjų ugdymo poreikių įvertinimą, didelis dėmesys skiriamas pirminiam pokalbiui su šeima, jam neribojamas nei laikas, nei pastangos.

„Pokalbio metu siekiame įsigilinti į tėvelių ir vaiko lūkesčius, baimes, nuogąstavimus, klausimus ir į juos atsakyti, pateikti rekomendacijų ir galimų sprendimų. Vienas iš svarbių uždavinių yra pastebėti ir įvardyti vaiko gebėjimus ir galimybes, nes tai yra pagrindas ir atrama jo sėkmingam ugdymui. Visada svarbu įžvelgti pozityvią vaiko ugdymosi pusę ir jo daromą pažangą, kuri pradžioje gali būti ir labai nedidelė, bet palaipsniui auganti ir stiprėjanti“, – sakė pašnekovas.

Su vaiko mokymosi sunkumais, socializacijos iššūkiais pirmiausia susiduria tėvai.

Bendradarbiavimas – būtinas

Garliavos Jonučių progimnazijos direktorės Audros Galvanauskienės žodžiais, su vaiko mokymosi sunkumais, socializacijos iššūkiais pirmiausia susiduria tėvai.

„Vieniems jų – sunku susitaikyti su tuo, kad jų vaiko gebėjimai, elgesys, skiriasi nuo bendraamžių, kiti ieško būdų, kaip padėti vaikui integruotis ir ugdytis mokykloje. Visada kviečiame tėvus bendradarbiauti ir kartu ieškoti galimybių vaikui tobulėti individualiu tempu ir jam pritaikytais būdais. Dažnai atvira, bendro tikslo siekianti tėvų ir mokyklos komunikacija sudaro galimybes sėkmingam mokinio gyvenimui kartu su klasės draugais“, – pastebėjimais dalijosi A. Galvanauskienė.

Pasak direktorės, Garliavos Jonučių progimnazijoje dirbantys kompetentingi psichologai, socialiniai ir specialieji pedagogai daug dėmesio skiria tėvų konsultavimui. „Tenka išklausyti, patarti ir susitarti. Tik tariantis randami palankiausi sprendimai vaikui ir visai bendruomenei“, – pabrėžė įstaigos vadovė.

Danguolė Marmienė / Organizatorių nuotr.

Neveronių gimnazijos direktorė Danguolė Marmienė įvardijo ir kitą problemą: pavieniais atvejais dar pasitaiko nepritarimo, nepasitenkinimo, kad klasėje kartu mokosi ir elgesio, mokymosi sunkumų turintys mokiniai. „Tačiau dauguma mokinių tėvų supranta kokybiško ugdymo svarbą kiekvienam vaikui, tiek turinčiam negalią, tiek išskirtinai gabiam, tiek kitataučiui, tiek mokiniui iš nepalankios socialinės aplinkos. Mokinių tėvai aktyviai bendradarbiauja su gimnazija sprendžiant iškilusias mokinių tarpusavio bendravimo problemas, stiprinant požiūrį, kad kiekvieno vaiko skirtybės – ne problema, o privalumas“, – teigė direktorė.

Pavieniais atvejais dar pasitaiko nepritarimo, nepasitenkinimo, kad klasėje kartu mokosi ir elgesio, mokymosi sunkumų turintys mokiniai.

Pasak D. Marmienės, Neveronių gimnazijoje susitarta dėl geros pamokos bruožų. Dauguma mokytojų organizuoja mokymosi paradigma grįstas pamokas, kuriose veikla individualizuojama ir diferencijuojama, skatinamas mokinių bendradarbiavimas, teikiama veiksminga pagalba. Mokinių ir mokytojų apklausos duomenimis, viena iš stipriųjų gimnazijos veiklos krypčių – tinkama švietimo pagalbos specialistų pagalba įvairių sunkumų patiriančiam mokiniui.

Valerijus Makūnas / Organizatorių nuotr.


Komentaras

Valerijus Makūnas

Kauno rajono meras

Švietimas yra itin jautri sritis, nes ji susijusi su mūsų jaunąja karta, todėl, darydami pokyčius, turime matyti besikeičianti pasaulį ir stengtis geriau suprasti vaikus.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, Europos Tarybos strateginiai švietimo uždaviniai ir Lietuvos teisės aktai skatina diegti teisingumo principais paremtą švietimo politiką, todėl vienas didžiausių šiuolaikinės mokyklų iššūkių – įtraukusis (inkliuzinis) ugdymas.

Iki šiol Lietuvoje mokytojai buvo pripratę orientuotis į konkurencinę aplinką, daugiau dėmesio skirti gabesniems vaikams. Dabar daugiau dėmesio reikia kiekvienam vaikui.

Neįgaliųjų vaikų situacija yra ypač jautri, nes būtinybė efektyviau parengti jiems tinkamą ugdymo aplinką, pedagogus, naujas programas buvo vis atidėliojama. O juk šiam tikslui įgyvendinti reikia ir žmogiškųjų, ir finansinių išteklių.

Inkliuzinis mokymas plačiąja prasme turėtų aprėpti ir ilgai sergančius vaikus, emigrantus, kurių taip pat daugėja.

Siekiant sėkmingai integruoti tokius moksleivius, reikia daugiau specialistų, o jie juk neparuošiami per vienus metus. Vaikas su negalia privalo turėti šalia žmogų, kuris žino, kaip veikti sudėtingose situacijose. Skandinavijos šalių mokyklų klasėse vienu metu būna du trys pedagogai, taip turėtų būti ir pas mus.

Įgyvendinti įtraukųjį ugdymą Lietuvoje sunku ir dėl tam tikrų visuomenėje susiformavusių stereotipų, pirmiausia dėl neigiamo dalies visuomenės požiūrio į specialiųjų poreikių vaikų ugdymą kartu su kitais mokiniais.

Reformą tenka įgyvendinti, kai mūsų valstybėje įsigalėjęs prestižinių mokyklų sindromas, mokyklų reitingavimas, moksleivių atranka pagal akademinius gebėjimus. Laisvosios rinkos modelį suderinti su socialiniu teisingumu – sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Manau, švietime turėtų vyrauti humanistiniai, o ne rinkos dėsniai.

Skandinavijos šalyse tėvai nesirenka „geresnės“ mokyklos, nes tokios paprasčiausiai negali būti. Gera mokykla yra ta, kurioje siekiama geriausių galimybių visiems vaikams ir kuri geriausiai paruošia juos tolesniam gyvenimui. Ir dar – tai turi būti psichologiškai saugi vieta, antrieji vaiko namai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

yja

yja portretas
sakyčiau kad stipriai perdėta, bet iš tiesu kai pasižiūri į tuos abejingus niekuo nesidominčius mažulius tai ima baimė. Teko matyt kokių 5-6 vaikų grupelę/skirtingų šeimų/ visų jų veideliuose toks abejingumas ir nesidomėjimas aplinka... brrr sėdi kaip apuokiukai ir be jokio jausmo lyg lėlės kokios. Kažkas iš tiesų negero vyksta, bet ligoniukais juos pavadint liežuvis neapsiverčia, čia gal labiau kalti telefonų užzombinti tėvai, jų dėmesio stoka savo atžaloms

Šiaip

Šiaip portretas
Darbo reikalais tenka susidurti su kleliomis mokyklomis, tai šitų speciukų didėja geometrine progresija. Jų tiek daug, kad baisu. Bet jų bukumas ir atsilikimas yra beribis. Jiems paprastose mokyklose niekas nepadės, mokytojai yra bejėgiai (28 mokiniai klasėje) ir tarp jų 3-5 speciukai. Mokytojų padėjėjai iš vis neaišku kam reikalingi, iš jų naudos totalus nulis. Tačiau visi speciukai per visas pertraukas neišlenda iš telefonų. Negana to, kad jie totaliai atlilikę, bet dar ir priklausomi nuo telefonų. Svarbiausia jų tėvai nemato jokios problemos ir tai jiems yra normalu.

siaubas

siaubas portretas
vien kauno rajone 3 000 sociukų. O kiek per lietuvą? Sociukai vėl gimdys sociukus. Tuoj bus visas 100% spec poreikinių.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių