Iškalbinga kompanija

Kaip jau rašyta, kartu su trimis Kauno „berniukais“ teista Danutė Fedotova – buvusi kriminalinės žvalgybos pareigūnė, vėliau įkūrusi kavinę Valstybės saugumo departamento kaimynystėje, kurioje mėgdavo rinktis buvę jos kolegos – policijos veteranai.

Vienas iš kartu su D. Fedotova teistų Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų – prieš keturiolika metų per buitinį konfliktą nušauto jo veterano Algirdo Žemaičio, pravarde Kukas, sūnus Mindaugas. Iš pradžių Kukiukas buvo vežiojamas į teismo posėdžius iš Marijampolės pataisos namų, kur atliko bausmę už eilinį nusikaltimą. Tačiau 2021-ųjų pabaigoje jau buvo paleistas į laisvę lygtinai anksčiau laiko.

Mažiau garsūs M. Žemaičio draugai – Edgaras Jurkynas bei Giedrius Matulevičius prieš teismą stojo nesuimti. Kaip ir D. Fedotovai, kuri, remiantis kaltinamuoju aktu, atsilygino šiems savo bendrininkams už V. Vilkausko pagrobimą bei šiam surengtą egzekuciją 200 eurų ir alaus pakuote, jiems buvo skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Remiantis kaltinamuoju aktu, ne vieną pasiturinčią moterį apgavęs tada dar tik septynis kartus teistas V. Vilkauskas 2018-ųjų rugpjūčio 24-ąją prekybos centro „Savas“ automobilių aikštelėje buvo jėga įsodintas į pagrobėjų automobilį ir nuvežtas į Kleboniškio mišką. Kartu su E. Jurkynu bei G. Matulevičiumi šiame nusikaltime dalyvavo ir D. Fedotova, siekusi susigrąžinti iš V. Vilkausko 40 tūkst. eurų.

D. Fedotova

Rezonansinės bylos šešėlis

Minėta solidi pinigų suma buvo susijusi su D. Fedotovos apiplėšimu, patekusiu į prieš dvejus metus Kauno apygardos teisme baigtą nagrinėti V. Vilkausko bylą dėl naujų šio pagarsėjusio donžuano ir aferisto nusikaltimų, kurią vainikavo naujas jo įkalinimas.

Remiantis pastarosios bylos kaltinamuoju aktu, D. Fedotovos apiplėšimą, per kurį ji neteko 29 tūkst. eurų, organizavo V. Vilkauskas, siūlęs jai pigiau nei rinkos kaina pirkti mobiliuosius telefonus, bet galiausiai pasiuntęs pas ją ginkluotą savo bendrininką – kitą pagarsėjusį Lietuvos sukčių Alfredą Grigutį.

Po šio įvykio D. Fedotova ieškojo pagalbos net pas tuometinį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Vytautą Baką.

Remiantis bylos, pasodinusios į teisiamųjų suolą jau pačią D. Fedotovą, kaltinamuoju aktu, nuvežę už metų po jos apiplėšimo pagrobtą V. Vilkauską į Kleboniškio mišką, jos bendrininkai šį spardė bei daužė kumščiais ir pagaliu. Aukai grasinta ir šaunamuoju ginklu.

Vėliau, atėmus iš V. Vilkausko rankinę „Giorgio Armani“, kurioje liko taip pat nemažai kainuojantis jo mobilusis telefonas bei orinis pistoletas, ir nusegus nuo rankos prabangų laikrodį, jis nuvežtas į vieną Islandijos plento garažą – pas pagrobėjų pažįstamą automobilių meistrą. Šiam liepus tylėti ir nieko nematyti, V. Vilkauskas buvo nuleistas į garaže įrengtą duobę ir ten kurį laiką laikytas. Po to atvežtas į Kauno centrą – Maironio gatvę. Ten prie pagrobėjų prisijungė dar ir M. Žemaitis.

Išdavė pokalbiai telefonu

Nusprendus, kad kol V. Vilkauskas surinks reikalaujamą pinigų sumą, bus „konfiskuotas“ jo automobilis „Volkswagen Phaeton“, dar važiuota į lombardą šį įvertinti. Tačiau konsultantas, sužinojęs, kad šis automobilis registruotas Šiaulių banko vardu, teikti paslaugą atsisakė.

Tada V. Vilkauskui liepta skambinti pažįstamiems ir prašyti pinigų pas juos. Tačiau tik viena moteris perdavė G. Matulevičiui 170 eurų, todėl vėl grįžta prie minties apie V. Vilkausko automobilio, kuris kaltinamajame akte įkainotas 17 tūkst. eurų, „konfiskavimą“. Jis tebestovėjo prekybos centro „Savas“ automobilių aikštelėje, iš kurios buvo pagrobtas jo savininkas.

Vėliau šis automobilis rastas sudaužytas jau minėtame Islandijos plento garaže, kuriame prieš tai buvo laikomas ir V. Vilkauskas. Apsistota ties versija, kad šis „Volkswagen Phaeton“, pristatytas į garažą remontui, buvo suniokotas per nuslėptą eismo įvykį, kurio kaltininkas – ne pats jo savininkas.

Nė vienas iš kaltintųjų savavaldžiavimu ketveriukės ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino. O D. Fedotova iš viso atsisakė duoti parodymus. Tačiau, anot bylą teismui rengusių teisėsaugininkų, kaltinimai D. Fedotovai ir jos bendrininkams buvo grindžiami ne tik V. Vilkausko parodymais, bet ir telefoninių pokalbių įrašais. Tuo metu policija klausėsi su „Agurkiniais“ siejamo M. Žemaičio pokalbių telefonu.

Aukštyn kojomis

V. Vilkauskas, vežiotas į šios bylos posėdžius su antrankiais, nes iš pradžių laukė suimtas jau minėto Kauno apygardos teismo nuosprendžio už naujus nusikaltimus, tarp kurių buvo ir D. Fedotovos apiplėšimas. Šiuo metu jis atlieka už minėtus nusikaltimus jam skirtą keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kurią dar nesėkmingai bandė apskųsti Apeliaciniam teismui.

Atlydėtas konvojaus į vieną iš šios bylos posėdžių ir išvydęs žiniasklaidos fotoobjektyvus, V. Vilkauskas slėpė veidą labiau nei kaltinamieji savavaldžiavus prieš jį. Nors pastaruoju metu apie jį rašyta ir Lietuvos kalėjimų tarnybos interneto svetainėje – kaip apie vienintelio Lietuvoje teatro už grotų sumanytoją ir režisierių. Beje, pirmasis V. Vilkausko Šiaulių tardymo izoliatoriuje pastatytas spektaklis pagal Nikolajaus Gogolio pjesę „Revizorius“ buvo praktiškai apie jį patį.

Po V. Vilkausko kreipimosi 2018-aisiais į teisėsaugą dėl jam surengtos egzekucijos iš pradžių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo. Bet vėliau, paaiškėjus, kad tai, kas įvyko, galėjo būti susiję su nukentėjusiojo bei D. Fedotovos verslo santykiais, tyrimas perkvalifikuotas į savavaldžiavimą, naudojant psichinę ar fizinę prievartą. Už šį nusikaltimą numatytas areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

Kaltinamieji sutiko duoti parodymus teismui tik po visų liudytojų apklausos.

D. Fedotova proceso dalyviams juos pateikė raštu, suguldytus į 13 lapų. Tačiau, kai juos perskaitė, paaiškėjo, kad didžioji dalis jos parodymų susiję su bylon sugulusių įvykių priešistore – santykiais su V. Vilkausku ir, kiek šis buvo jai skolingas. Pareikšto kaltinimo savavaldžiavimu D. Fedotova nepripažino. Esą nėra tokia kvaila, kad vienu metu samdytų „berniukus“, kad šie „išmuštų“ iš V. Vilkausko skolą, ir kreiptųsi pagalbos į policiją siekiant ją atgauti.

D. Fedotova tikino nieko nesamdžiusi, juo labiau nežadėjusi niekam pinigų už padėjimą atsiimti skolą. Ir net nebuvusi Kleboniškio miške, kai, V. Vilkausko teigimu, kiti teisiamieji surengė jam egzekuciją.

V. Vilkauskas ir D. Fedotova

Priešpriešinė versija

E. Jurkynas su G. Matulevičiumi teigė, kad D. Fedotova tada miške buvo. Atvyko į Kleboniškį iš Vilniaus – po to, kai jai paskambino pats V. Vilkauskas, inscenizavęs šį spektaklį. O to jis ėmėsi, neapsikentęs D. Fedotovos grasinimų, kad ši, neatgaudama skolos, kreipsis į policiją. Ir nusprendęs jai parodyti, kad iš jo skolos reikalauja ir daug rimtesni veikėjai.

Anot E. Jurkyno ir G. Matulevičiaus, tądien jie buvo susitikę su V. Vilkausku dėl eilinių darbinių reikalų – aptarti galimą cigarečių kontrabandą. Ir šiam reikalui nepavykus, V. Vilkauskas pasiūlė jiems kitą būdą užsidirbti, už spektaklio prieš D. Fedotovą surengimą žadėdamas po 2 tūkst. eurų.

Kai V. Vilkauskas šiai paskambino, tada jie ir aptarė visą šios inscenizacijos scenarijų, sėdėdami Kleboniškio parke ant suoliuko ir belaukdami, kol D. Fedotova atvyks iš Vilniaus. Tada V. Vilkauskas davęs ir orinį šautuvą, kuriuo, D. Fedotovai atvykus, reikės jam grasinti. Buvo sutarta su E. Jurkynu ir, kad šis praskels V. Vilkauskui pagaliu pakaušį. Nesmarkiai, tačiau, kad bėgtų kraujas.

Ir panašu, kad tai, ką išvydo atvykus, D. Fedotovai padarė įspūdį, nes po 15 minučių ji išvažiavo. Tik pakalbėjusi su V. Vilkausku apie savo skolą ir neprašiusi užvažiuoti šiam kartą kitą ir už ją.

E. Jurkynas su G. Matulevičiumi teigė sugebėję D. Fedotovą įtikinti ne tik egzekucijos tikrumu, bet ir tuo, kad jei ši kreipsis į policiją, tai pinigų neatgaus nei ji, nei jie.

Tačiau E. Jurkynas su G. Matulevičiumi tikino, kad M. Žemaitis su šiuo spektakliu Kleboniškyje neturi nieko bendro. Tik tiek, kad supažindino E. Jurkyną su D. Fedotova. Beje, tada, kai jie lankėsi jau minėtoje šios kavinėje, įsikūrusioje Valstybės saugumo departamento kaimynystėje.

Nepripažino jam pareikšto kaltinimo dėl savavaldžiavimo ir M. Žemaitis, taip pat neigęs turintis kokį nors ryšį su šia istorija. Esą prisijungė prie E. Jurkyno ir G. Matulevičiaus jau po įvykių Kleboniškio miške, kai šie pakvietė jį po visko pasivažinėti. Be to, M. Žemaitis tikino, tiesa, painiodamasis datose, kad jis sudaužė V. Vilkausko automobilį, atsitrenkdamas su šiuo į kelio bordiūrą. Nors svetimo turto sugadinimu, už ką papildomai grėsė viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba jos atėmimas iki dvejų metų, šioje byloje, remiantis ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų duomenimis, buvo kaltintas E. Jurkynas.

E. Jurkynas ir G. Matulevičius (užsidengę veidus)

Siūlytos skirtingos bausmės

Kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras įrodinėjo, kad D. Fedotovos, E. Jurkyno ir G. Matulevičiaus parodymai tėra gynybinės jų versijos, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės. Ir meluoja jie visi. Teisingi ir pagrįsti bylos medžiaga tik nukentėjusiojo V. Vilkausko parodymai.

E. Jurkynui, G. Matulevičiui ir M. Žemaičiui, kuris, bylos duomenimis, nors ir nedalyvavo egzekucijoje Kleboniškio miške, tačiau vėliau prisidėjo prie pirmųjų dviejų savavaldžiavimo, paėmęs V. Vilkausko automobilio raktelius bei dokumentus, ir reikalaudamas šį „užstatyti“, prokuroras pasiūlė dvejų metų įkalinimą. Tačiau, konstatuodamas, kad E. Jurkynas su G. Matulevičiuni dar nėra atlikę 2020-ųjų sausį Marijampolės teismo jiems skirtos lygtinio laisvės atėmimo bausmės už vagystes, prokuroras siūlė šių likutį subendrinti su jo siūloma bausme. Ir skirti E. Jurkynui su G. Matulevičiumi galutinę trejų metų laisvės atėmimo bausmę. O, kadangi M. Žemaitis, kuriam Marijampolės teismas tada buvo skyręs tokią pačią bausmę, vėliau padarė dar vieną nusikaltimą ir pateko už grotų, laikyti, kad siūlomą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę už savavaldžiavimą jis jau yra atlikęs.

D. Fedotovai, atsižvelgus, kad tai – pirmoji jos akistata su Temide, siūlytas pusantrų metų laisvės atėmimas, atidedant šios bausmės vykdymą dvejiems metams ir įpareigojant sumokėti 1500 eurų įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Prokuroras siūlė tenkinti ir V. Vilkausko ieškinį, priteisiant jam solidariai iš D. Fedotovos, E. Jurkyno ir G. Matulevičiaus 150 eurų turtinę žalą ir 5 tūkst. eurų neturtinę, kuri dar vadinama moraliniu atlygiu. Savo sprendimą nepareikšti tokio ieškinio M. Žemaičiui V. Vilkauskas motyvavo tuo, kad Kukiuko vaidmuo rezgant nusikaltimą prieš jį buvo minimalus.

Teisiamųjų advokatai prašė teismo jų ginamuosius išteisinti, kaip nepadariusius jiems inkriminuojamų nusikaltimų. To paties prašė ir patys teisiamieji.

Išlipo beveik sausi

Bylą nagrinėjusi teisėja Vaiva Nevardauskienė penktadienį pripažino kalta dėl savavaldžiavimo naudojant fizinę ar psichinę prievartą visą ketveriukę.

Į nuosprendžio paskelbimą neatvyko tik G. Matulevičius. D. Fedotova, kaip įprasta, klausėsi jo nuotoliniu būdu iš Vilniaus.

D. Fedotovai skirtas trijų mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant ją tiek laiko dirbti ar bent užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Anot teisėjos, D. Fedotovai skirta bausmė – švelnesnė negu grėsė, atsižvelgiant į iš esmės nepriekaištingą jos reputaciją. Ir į tai, kad jos padarytą nusikaltimą sąlygojo pažinties su V. Vilkausku rezultatai. Nei iki tol, nei po to ji jokių nusikaltimų nepadarė.

E. Jurkynui, kuris išteisintas dėl V. Vilkausko automobilio apgadinimo, skirtas vienerių metų laisvės atėmimas, atidedant šios bausmės vykdymą vieneriems metams. G. Matulevičiui ir M. Žemaičiui – laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams, taip pat atidedant šios bausmės vykdymą vieneriems metams. Visiems trims į skirtą laisvės atėmimo laiką įskaičiuotas ir septynių dienų suėmimas, pradėjus ikiteisminį tyrimą. Visi įpareigoti ir bausmės atidėjimo metu dirbti bei neišvykti iš gyvenamosios vietos be leidimo.

D. Fedotovos pagalbininkams taip pat skirtos švelnesnės bausmės už grėsusias, atsižvelgus į ilgai trukusį teismo procesą bei į tai, kad V. Vilkauskui nebuvo padaryta ilgalaikio pobūdžio sveikatos sutrikimų. Be to, teismas įvertino ir paties nukentėjusiojo pasirinktą gyvenimo būdą, t. y. į tai, kad jis nebuvo atsitiktine auka.

O E. Jurkynas išteisintas dėl V. Vilkausko automobilio apgadinimo, nes, teismo nuomone, nepadarė šio nusikaltimo. Remtasi M. Žemaičio parodymais teisme. Bet konstatuota, kad nebuvo jokios tyčios – po automobilio apgadinimo ketinta jį suremontuoti, o ne grąžinti apdaužytą V. Vilkauskui.

Tik iš dalies tenkintas ir paties V. Vilkausko ieškinys. Ir tik dėl prašytos neturtinės žalos, priteisiant solidariai iš D. Fedotovos, E. Jurkyno ir G. Matulevičiaus 150 eurų. V. Vilkausko ieškinys dėl padarytos esą 150 eurų turtinės žalos – sugadintų džinsinių šortų ir marškinėlių atmestas. Toks sprendimas priimtas po šių esą per egzekuciją sugadintų V. Vilkausko rūbų apžiūros viename iš teismo posėdžių, kuomet konstatuota, kad jie sugadinti žirklėmis arba peiliu, o tokie įrankiai tada nebuvo naudoti.

M. Žemaitis

Anot teismo, nenustatyta, kad V. Vilkauskui negrąžintas ir pistoletas. Motyvuota tuo, kad teisiamiesiems net nebuvo pareikštas kaltinimas dėl ginklo pagrobimo.

Paskelbus nuosprendį vėl aktyviausiai reiškėsi D. Fedotova, pareiškusi iš ekrano, kad šio nusikaltimo neorganizavo ir nieko nedarė, todėl nuosprendį skųs. E. Jurkynas su G. Matulevičiumi, prieš nuosprendį teigę, kad tikisi, jog bus išteisinti, atsakyti, ar skųs teismo sprendimą, negalėjo. „Dar turime laiko pagalvoti“, – teigė jie per daug nenuliūdusiais veidais. Prokuroras taip pat buvo panašios nuomonės.