Auka teismo nesulaukė

„Savo kaltę pripažįstu tik iš dalies – dalyvavau tame nusikaltime, kadangi nebuvau įsigilinęs į visas aplinkybes“, – taip prasidėjo kelias minutes trukusi jau du kartus teisto L.Brusoko išpažintis apie 2005-ųjų pavasarį Kauną sukrėtusį sprogimą, kurią jis skaitė iš pasirašyto popieriaus lapo.

„Kauno diena“ rašė, kad tą 2005-ųjų balandžio 27-osios naktį, apie 2.40 val., į vieną Islandijos plento dviaukštį, kuriame vos prieš metus buvo įsikūrusi verslininko Piotro Krylovo šeima, auginusi dvi mažametes dukras, buvo įmestos dvi kovinės granatos F1. Jos sprogo tame kambaryje, į kurį ne per seniausiai buvo perėjęs miegoti šeimos galva.

Nė viena granata į P.Krylovą nepataikė, tačiau išgirdęs dūžtant stiklą, jis puolė bėgti ir jau tarpduryje buvo sužalotas skeveldrų, jos pasklido po visą kūną. Kauno klinikų medikai, tąnakt skubiai operavę nelaimėlį, prisipažino negalintys išrinkti iš jo kūno visų svetimkūnių.

„Vyras gydėsi visą likusį gyvenimą. O jo mirtis susijusi su vidaus organais“, –pasakojo P.Krylovo našlė. Jos sutuoktinis mirė prieš dvejus metus, būdamas 52-ejų. Anot žmonos, taip ir neišsiaiškinęs, dėl ko buvo surengtas šis išpuolis.

Paslaptį į kapus nusinešė mama?

Teisėsaugininkams, tyrusiems šį įvykį, pavyko išeiti iš aklavietės tik pernai vasarą, kai ekspertai konstatavo, kad biologiniai pėdsakai, rasti ant granatos žiedo, aptikto išpuolio vietoje, sutampa su vienos Daktarų grupuotės „torpedos“ – 37-erių metų prieniškio L.Brusoko – DNR.

Jis buvo sulaikytas pernai liepos mėnesį, kai atvyko į Kelių policiją susimokėti baudos. Ir tai – taip pat laimingas atsitiktinumas, nes L.Brusoko planuose jau buvo Danija, į kurią jis artimiausiu metu rengėsi išvykti dirbti.    

Penktadienį atvertus Kauno apygardos teisme L.Brusoko bylą, paaiškėjo, kad velionis P.Krylovas realiausia įtariamąja, galėjusia užsakyti išpuolį prieš jį, laikė savo pirmosios žmonos motiną. Esą ši, kaip ir jos duktė, nuolat turėjo jam turtinių pretenzijų.

Tačiau po beveik dvylikos metų prieš teismą dėl šio išpuolio stojęs L.Brusokas nusikaltimo užsakovu įvardijo savo motinos, su kuria tuo metu gyveno, pažįstamą verslininką.

„Jo vardas buvo Almantas, pavardė – Kaupas. Tuo metu jam buvo virš 40 ir gyveno tai Kaune, tai Panevėžyje, tai Žiežmariuose. O pas mano motiną atvažiuodavo konsultuotis dėl savo įmonės buhalterinių reikalų, nes ji buvo puiki šios srities specialistė“, – pradėjo savo pasakojimą teisiamasis.

Vertė kaltę nežinomajam

Anot L.Brusoko, esą A.Kaupas, pas kurį jis norėjo įsidarbinti, kartą pasiteiravo, ar jis negalėtų šiam padėti.

„Supratau, kad reikės „pachuliganavoti“ – pagąsdinti. Tada buvau 26-erių kaimo vaikis“, – teigė teismo nuosprendžio už grotų laukiantis teisiamasis.

Esą jam sutikus „padėti“, buvo nurodyta nuvykti vėlai vakare prie tuometinio prekybos centro „Vitebskas“. Ten laukė asmuo, kurį jis matė pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. „Jis buvo šiek tiek vyresnis ir neturėjo jokių išskirtinių bruožų. Atsimenu tik tiek, kad buvo su kepure ir barzda“, – tęsė savo istoriją L.Brusokas.

Pasak teisiamojo, jiedu nuvykę jo automobiliu prie „Vitebsko“ apylinkėse esančio dviaukščio. Kas šiame gyvena, bendrakeleivis jam neaiškino, o jis neklausė.

„Supratau, kad čia kažkoks buitinis konfliktas – reikės tik išdaužyti langus. Bendrakeleivis teigė, kad jau apsižiūrėjo – nieko viduje nėra. Ir aš juo patikėjau. Iš pradžių jis padavė laužtuvą, kuriuo išdaužiau lango stiklą. Tuomet turbūt ir susižalojau ranką, jeigu mano DNR buvo aptiktas įvykio vietoje. Tačiau jokios granatos į namą neįmečiau, nors kartu buvęs nepažįstamasis buvo man ją įdavęs. Grąžinau skubiai šią jam, pasakęs, kad nemoku naudotis. Tada jis švystelėjo granatą per išdaužytą langą pats. Išgirdęs sprogimą, puoliau bėgti, kaip ir kartu buvęs vyrukas, tačiau į skirtingą pusę. Daugiau jo nemačiau,“ – baigė savo pasakojimą L.Brusokas.