Taip lėmė žvaigždės

– Beata, kuo Karmen jums artima?

– „Karmen“ išsyk sufleruoja mintis apie įspūdingą, temperamentingą moterį su į plaukus įsegta rože. Tai – nepaprasta, stipri, valdinga, žinanti, ko nori, aistringa moteris, iš kurios sykiu sklinda lengvabūdiškumas ir seksualumas. Nuoširdžiai kalbant, niekada nemaniau, kad man kada nors teks įkūnyti šį personažą, nes realiame gyvenime aš tikrai nesu Karmen.

Šis vaidmuo man yra iššūkis, priverčiantis ieškoti savyje naujų spalvų. Teko daug domėtis, dirbti prieš veidrodį, ieškoti išraiškos formų. Stengsiuos, kad spektaklio metu žiūrovai „perskaitytų“ istoriją.

– „Karmen“ yra viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Tačiau Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato šiuolaikinę šios istorijos interpretaciją šokio forma. Kuo ji įdomi ir kitokia?

– Pastatymas bus labai „aušriškas“. Turiu omenyje choreografę A.Krasauskaitę. Ji ieškojo naujos šokio spektaklio formos, ir, mano akimis, choreografija tikrai labai įdomi ir kitokia. A.Krasauskaitė šokėjams stengėsi pasiūlyti atlikti tokius judesius, kurie jiems tinka ir patinka.

– Į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės gretas įsijungėte 1998-aisiais. Nors esate vilnietė, kodėl patraukėte į uostamiestį?

– Save jau drįstu vadinti klaipėdiete, nes daugiau laiko praleidau gyvendama uostamiestyje nei gimtajame Vilniuje. Į Klaipėdą atvykau labai jauna, vos sulaukusi 19-os.

Dvi mano draugės tuo metu čia pradėjo dirbti ir kelias vasaras atvykdavau jų aplankyti. Šis miestas, žmonės mane labai sužavėjo, tad nusprendžiau taip pat bent vienerius metus padirbėti šiame teatre. Tie metai praėjo labai greitai, taigi nusprendžiau čia pabūti dar kelerius metus. Iš pradžių kas dvi savaites grįždavau į Vilnių, vėliau šie vizitai retėjo. Vėliau čia sukūriau šeimą. Iš tiesų, jei kas nors man būtų pasakęs, kad kada nors gyvensiu Klaipėdoje, būčiau iš to tik pasijuokusi. Tačiau žvaigždės susidėliojo būtent taip.

Populiariausias vaidmuo

– Kokia teatro baleto trupė buvo tuo metu ir kokia ji dabar?

– Beveik prieš 20 metų trupė buvo kur kas gausesnė. Į Klaipėdą tuo metu atvykdavo dirbti nemažai baleto šokėjų, baigusių mokslus M.K.Čiurliono menų mokykloje. Dabar į uostamiestį dirbti jie atvyksta rečiau – dėl įvairių aplinkybių verčiau renkasi užsienį. Mano manymu, trupė buvo tokia stipri baleto vadovo Vaclovo Sasnausko dėka, kuris ir mane, vos atėjusią dirbti į teatrą, labai motyvavo ir palaikė. Tais laikais teatre būta nemažai klasikinio baleto pastatymų, kurie šokėjus priverčia labiau pasitempti, būti puikios formos. Dabar klasikinių pastatymų nėra – teatras keliauja modernaus, šiuolaikinio šokio kryptimi. 

– Vėliau choreografė Andželika Cholina jus pakvietė sukurti Anos Kareninos vaidmenį A/CH teatre. Kaip prasidėjo judviejų draugystė?

– Baigusi menų mokyklą, pamenu, nuėjau į Nacionalinį operos ir baleto teatrą stebėti būsimų šokėjų valstybinių egzaminų. Prie manęs priėjo Andželika ir užsiminė apie Anos Kareninos vaidmenį. Bet, matyt, tuo metu dar nebuvau šiam vaidmeniui subrendusi. Ana Karenina „išnešiota“ per devynerius metus.

2010-aisiais į Klaipėdą A.Cholina atvežė spektaklį „Vyrai ir moterys“. Po jo priėjau prie choreografės ir padėkojau už spektaklį. O ji mane pasikvietė pokalbiui ir pasakė, kad „jau atėjo laikas“.

– Ar Ana Karenina – jūsų gyvenimo vaidmuo?

– Kiekvienas vaidmuo man yra svarbus ir įdomus, tačiau jaučiu tarsi prikibusią Anos Kareninos etiketę. Šiuo metu A.Cholina stato šokio spektaklį pagal Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, kuriame atliksiu Nastasijos Filipovnos vaidmenį. Taigi su choreografe kalbamės, kaip spektaklyje pasirodyti kitaip, kad nusiplėščiau minėtą etiketę.

Nežinau, ar tai mano gyvenimo vaidmuo... Galbūt? Gal teisingiau būtų pasakyti, jog tai – populiariausias mano vaidmuo.

Ten, kur namai

– Ar sudėtinga vienu metu repetuoti du – Karmen ir Nastasijos Filipovnos – vaidmenis?

– Labai sudėtinga, nes sunkoka atsiriboti nuo vieno vaidmens ir „peršokti“ į kitą.

– Gavusi vaidmenį A/CH teatro spektaklyje „Barbora Radvilaitė“, išvažiavote gyventi ir dirbti į Vilnių. Tačiau neilgam. Vos porai metų. Kodėl grįžote į Klaipėdą?

– Daugelis tuo stebėjosi, tačiau Klaipėda yra mano namai, čia aš sukūriau šeimą. Sostinė yra ne man, ten man visko per daug. Niekada neturėjau intencijos dirbti ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Grįžau turėdama tikslą perduoti žinias kitiems.

Tačiau dveji metai Vilniuje buvo itin produktyvūs. Ten aš susipažinau su gausybe įdomių kultūros žmonių. Naujas darbas suteikė man daug įkvėpimo, noro kurti.

– Ko išmokote iš A.Cholinos?

– Iš jos išmokau be reikalo savęs neeikvoti. Tarkime, kalbant apie „Karmen“, kol nebuvau susipažinusi su visa savo personažo vaidmens linija, nesistengiau atiduoti visų savo jėgų. Nemaniau, kad tai efektyvu ir reikalinga.

Didžiulis noras šokti

– Mokėtės M.K.Čiurliono menų mokykloje. Apie jos Baleto skyrių sklando gandai, jog jaunieji „balerūnai“ išgyvena milžinišką „muštrą“, konkurenciją. Kokių jūs patyrėte išgyvenimų?

– Ten iš tiesų buvo visko, tačiau, tikiu, dabar situacija kitokia. Deja, mus mokė pedagogės, kurios pačios mokėsi sovietinėje baleto mokykloje. Mes, mokiniai, niekada neturėdavome teisės skųstis, kad bloga, skauda... Nualpsti, atsikeli ir toliau šoki. Šeštadienį visoms tekdavo stotis ant svarstyklių. Drausdavo valgyti saldumynus, tikrindavo, ar kur neslepiame. Neduok Dieve, ką nors rasdavo.

Vaikystėje buvau stambi, viena stambiausių klasėje, ir dėl to labai kentėjau. Tarkime, ruošiesi kuriam nors vaidmeniui, įdedi daug darbo, taip to vaidmens trokšti, kad, nors kojos tirpsta, naktį špagato poza išmiegi. Žodžiu, įdedi paskutines jėgas: pirštai kruvini, viską skauda, nevalgai, tačiau reziumė išgirsti: „Vis dėlto, vaikeli, tu esi per stora.“ Iš tiesų tai yra kruvinas darbas ir visuomet tenka lipti per „negaliu“.

Pamenu, buvo labai sunku gauti puantų, o jie lūždavo, plyšdavo. Taigi prisivarydavome į pirštus rakščių, naktimis tuos puantus lopydavome, bandydavome juos patobulinti.

Tačiau aš labai norėjau šokti. Nuo vaikystės buvau savarankiška, tad kažkaip ištvėriau. Kitiems, kuriuos šokti versdavo tėvai, buvo sunkiau rasti motyvacijos. Ar visa tai galėčiau patirti antrą kartą? Nežinau.

– O kas jus labiausiai motyvuodavo?

– Kai būdavo sunku, savęs klausdavau, o ką kito aš galėčiau daryti. Vis dėlto negaliu pasakyti, kad klasikinis baletas yra mano mėgstamiausias šokio žanras. Atradau flamenką, kuris man prie širdies.

Kol tapo „kažkuo“

– Atrodo, esate tiesiog sutverta baletui – liekna, grakšti, regis, romaus būdo, aristokratiška. Ar trauka baletui įgimta?

– Meilę baletui man užkodavo mama dar tuomet, kai  spardžiausi jos pilve. Ji be galo žavėjosi baletu ir troško, kad šokčiau. Vaikystėje ji mane nusivedė pažiūrėti „Gulbių ežerą“, ir tuomet pasakiau: „Mama, noriu.“ Taip pradėjau lankyti baleto būrelį, vėliau įstojau į M.K.Čiurliono menų mokyklą.

– Atrodo, baletas – lyg nuolatinis vaikščiojimas žarijomis. Kodėl vis dėlto naudinga šokti baletą?

– Kai kurios į mano šokių mokyklą savo atžalas vedančios mamos sako: „Bet mano dukra juk nebus balerina.“ Tačiau aš joms sakau, jog bet kokiu atveju naudos bus. Juk kūnas turi atmintį. Vienąsyk išmokus šokti, vėliau, net po daugelio metų, išgirdus muziką, kūnas pats, nesąmoningai, pradeda judėti. Jau nekalbant apie laikyseną, kurią suteikia šokis.

– Vaidinate dvejuose teatruose, turite savo šokių mokyklą. Namuose laukia šeima, sūnus Leonardas. Kaip pavyksta taip suktis?

– Karjeros pradžioje buvau tikra darboholikė. Nors nesivaikiau šlovės, mokykloje įkalta disciplina vertė kruopščiai dirbti. Dešimt metų sunkiai dirbau, negailėjau savęs, kol Beata Molytė tapo „kažkuo“.

Suktis pavyksta, tačiau, laikui bėgant, nesibaigiantys darbai vis labiau vargina. Juk reikia skirti dėmesio ir šeimai, į kurią visuomet labai gera grįžti. Nėra nė vienos laisvos dienos. Pagaliau po penkerių metų pertraukos pavyko su šeima išvykti paatostogauti.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Labai sunkus klausimas. Tikiu, kad ateityje labiausiai darbuosiuos su vaikais. Taip pat atradau flamenką, tad labai norėčiau kažkada nuvykti į Ispaniją jo dar pasimokyti.

Kūnas neina jaunyn. Kad ir dabar... Atrodo viską skauda. Negaliu sijono mūvėti – keliai mėlyni. Žiūrėsime, kas bus vėliau, tačiau kol kas dar įsivaizduoju save scenoje.