Gyvenimo impulsai

– Kokie vėjai nubloškė jus į Klaipėdą? Dėl to, žinoma, labai džiugu, nes kuo daugiau kūrybingų ir veiklių žmonių, tuo miestas gražesnis. Bet nedažnas iškeičia sostinę į mažesnį miestą. Meilė, jūra, viliojantys darbo pasiūlymai, o gal dar kokios kitos priežastys?

– To vėjo vardas – atsitiktinumas, jo ir reikėtų paklausti, vėjas geriau atsakys. Kiek pats suprantu, buvo maždaug taip: po studijų Vokietijoje atsirado galimybė dėstyti Klaipėdoje, tai ir atvykau. Traukė ir jūra, ir vokiškasis praeities tapatybinis sandas – mano seneliai buvo Klaipėdos krašto senbuviai. Bet tai jau papildomi faktoriai. Jei ne galimybė dėstyti, turbūt nebūčiau čia atsiradęs.

– Labai greitai įsiliejote į Klaipėdos akademinį ir kultūrinį gyvenimą. Dėstote Klaipėdos universitete ir Vilniaus dailės akademijoje, skaitote paskaitas meno, filosofijos ir teologijos temomis, esate aktyviai veikiantis asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ pirmininkas, be to, rašote, 2013 m. išėjo jūsų sudarytas mokslinis veikalas „Dievo pėdsakais. XIX–XX a. evangeliškosios teologijos antologija“. Plius prie viso šito dar ir tapote. Kada randate tam laiko?

– Ne visai tiesa, kad greitai įsiliejau į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Pirmasis dešimtmetis Klaipėdoje buvo bandymo pritapti prie lietuviškų akademinio ir socialinio gyvenimo ypatumų tarpsnis, košiamas nuolatinių perturbacijų universitete ir šiaip gyvenime. Gana sudėtingas epizodas, kone klasikinio „iliuzijų žlugimo“ žanro atvejis. Gyvenimo spalvos darėsi vis niūresnės ir beviltiškesnės. Buvau tapęs rezignuojančiu stebėtoju, nežinančiu, ko nusitverti, praradęs motyvaciją veikti daugiau, nei būtina. Tik gerokai vėliau, ne be tam tikrų impulsų asmeniniame gyvenime, atgavau norą imtis kažko daugiau. Grįžau prie tapybos, įsijungiau į visuomeninę veiklą. Kiek pavyksta, tiek ir veikiu. Tai nėra labai daug, pažįstu žmonių, nuveikiančių gerokai daugiau. Man svarbiau ne kuo daugiau „veikti“, o ką nors realiai keisti – buvimą pasaulyje daryti gražesnį. Deja, tai sunkiausia. Kiekvienas išminčius pasakys, kad yra tik vienas dalykas pasaulyje, kurį gali pakeisti, – tu pats. Vadinasi, kad tik pagerinęs save, pagerinsi ir pasaulį. O man ne visada užtenka kantrybės tuo užsiimti.

Gali išeiti nebent iš dirbtuvės, palikti ten dažus ir teptukus, bet tapyba vis tiek lieka su tavimi kaip matymo būdas, kaip tavo sąmonės sankloda.

Belaikiškumo būsena

– Kas jums yra tapyba: galimybė sustoti, susitikti su savimi, meditacija, maloni gyvenimo forma, o gal eksperimentas, kurio dalis esate pats?

– Visi išvardyti dalykai tinka. Net nežinau, ar ką nors pridurčiau. Nebent pakomentuočiau formuluotę „galimybė sustoti“: tapant išnyksta skirtis tarp Aš ir ne Aš, tapydamas pavirstu žiūrėjimu ir veiksmu, gestu, ir tai išvaduoja iš Vakarų kultūroje įprastos racionalaus suvokimo struktūros, padalijančios pasaulį į subjektą ir objektą. Tai belaikiškumo būsena, galima sakyti, mistinis patyrimas, išlaisvinantis iš linijinės laiko tėkmės vergijos, kurioje pastaruoju metu esame įstrigę visi. Ką čia taip prakilniai formuluoju, iš tiesų yra labai paprasta: žaidžiantis vaikas prie jūros, užsižiopsojęs į debesis svajoklis, taip sakant, „varnas gaudantis“ išsiblaškėlis patiria tą patį. Skirtumas tik toks, kad aš tą būseną įveiklinu dažais ant drobės – čia, žinoma, praverčia ir tam tikri tapybiniai įgūdžiai, be kurių irgi nieko neišeitų.

T. Kiaukos tapybos darbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kas svarbiau – kūrybos procesas ar rezultatas?

– Nemanau, kad procesą galima atskirti nuo rezultato: juk kiekvieną proceso akimirką jau egzistuoja tam tikras rezultatas, svarbu, kada sustoji. Būna ir taip, kad po kelerių metų vėl grįžti prie drobės ir kažką pertapai. Ir nežinai, ar niekada daugiau nebegrįši prie to darbo. O būna, kad tapai ir labai greitai baigi – pajunti, kad viskas, nieko nebegali pridurti, nebent tik sugadinti. Čia panašiai kaip gyvenime: kas jame procesas, o kas rezultatas? Jei staiga mirsi, procesas baigsis, liks rezultatas. O kol gyvas – viskas yra procesas.

Atsivėrimo problema

– Poetas Sigitas Geda yra pasakęs, kad poezija yra toks labirintas, iš kurio gali ir nebeišeiti, o kaip yra su tapyba? Ar esate joje įstrigęs?

– Gerai Geda pasakė... Ką čia bepridursi? Gali išeiti nebent iš dirbtuvės, palikti ten dažus ir teptukus, bet tapyba vis tiek lieka su tavimi kaip matymo būdas, kaip tavo sąmonės sankloda. Net jeigu niekada daugiau nieko nebenutapysi. Kartais taip ir pagalvoju – kam tie paveikslai? Pasaulyje tiek visko daug, ir daug geresnių darbų, nei tu kada nors įstengtumei sukurti. Bet čia suveikia tas, kaip sakote, „užstrigimas“: ima niežėti rankos ir tenka pasikasyti.

– Ne naujas teiginys, kad poezija yra sielos kalba, vadinasi, neišvengiamas ir negailestingas atsivėrimo aktas. O kaip yra tapyboje? Ar galėtumėte tapyti atribodamas save nuo kūrinio, neatsiverdamas?

– Niekada apie tai nepagalvojau. Nelabai įsivaizduoju, kaip tapyti, atribojant save nuo kūrinio. Čia gal panašiai kaip seksas be meilės? Reikėtų pabandyti, būtų nauja patirtis. Vis dėlto manau, kad kiekvienas trokšta atsiverti (kitas atvejis, žinoma, kai trokšta tik užsidirbti) kaip koks ekshibicionistas, tai užkoduota mūsų prigimtyje, jei ji kaip nors netraumuota. Kaip sakė Emanuelis Levinas, prasmė yra tada, kai yra Kitas. Kitas klausimas – kas ten tokio atsiveria, ar tai verta dėmesio, ar tai kam nors įdomu? Manau, šiuolaikiniame mene (nors, ko gero, visų laikų mene) tai opoka problema – labai įmantriai nusirenginėjama, o po to nėra į ką žiūrėti.

Nemėgsta daiktų

– Puikiai jaučiate ir valdote koloritą. Sakyčiau, muzikaliai, todėl nenustebčiau, jei prisipažintumėte, kad mokėtės ir muzikos. Kur išmokote spalvinės klausos?

– Ačiū už komplimentą. Sunku kalbėti apie savo ypatumus, ir ne vien iš kuklumo. Tiesiog žinau, kad mes patys save matome kitaip, nei mus mato kiti. Taip ir čia: nežinau, kokia ta mano spalvinė klausa. Džiaugiuosi, jei kam patinka. O muzika mano aplinkoje skambėjo nuo vaikystės – sesuo mokėsi muzikos, tapo vargonininke, tėtis savo malonumui pagrieždavo smuiku, o aš mėgau „paklenčinti ant klepo“ – stovėjo toks senovinis pianinas namie. Bet tai dariau grynai mėgėjiškai, specialiai muzikos niekada nesimokiau. Štai dabar sūnus įstojo į muzikos ir teatro akademiją, groja fortepijonu, tai niekur nuo muzikos nepabėgsi. Manau, kad visi dalykai, prie kurių prisiliečiame, mus veikia, galbūt ne visada atpažįstame priežastis ir jų pasekmes, kaip kokioje kvantų mechanikoje. Visko nesupaisysi...

– Jūsų paveiksluose nėra jokių daiktų, viename paveiksle, nutapytame „treigiška“ fotografijos maniera, tarsi iš rūko išnyra statinys, bet tai ir viskas, daugiau jokio daiktiškumo. Kodėl esate daiktiškumo nekentėjas?

– Stipriai pasakyta – „daiktiškumo nekentėjas“! Įdomi pastaba, verčianti pagalvoti: gal iš tiesų esu „daiktų nekentėjas“? Jei taip, o panašu, kad taip ir yra, tai kodėl? Manau, čia esama ryšio su spalvos, šviesos, formos ir kompozicijos muzikalumu. Paveikslo visumą sudaro kompozicija, o ją – ritmas, struktūros, spalvinė dinamika ir t. t. Savotiškus atitikmenis turi ir muzika. O muzikoje juk irgi nėra daiktų, fizinio pasaulio atžvilgiu ji gryna abstrakcija. Kita vertus, ir šiaip nemėgstu daiktų (išskyrus tų, kurie man labai patinka) – man jie simbolizuoja vartotojiškumą, pasaulio naikinimo mašineriją ir galų gale šiukšlių kalnus, kurie skleidžia blogą kvapą (tokį užuodžiame, važiuodami pro Dumpius šalia Klaipėdos).

T. Kiaukos tapybos darbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Laisvė svarbesnė

– Yra dviejų tipų menininkai – vieni siekia įtikti vartotojų skoniui, kiti tiesiog kuria, negalvodami apie adresatą. Pirmiesiems lengviau, pataikius pagal madą, iš menų galima ir pragyventi. Antrieji, nepataikaujantys žiūrovams, iš menų gyvena retai, bet išlieka laisvi nuo poreikio įtikti ir patikti. Neabejoju, kad priklausote pastariesiems, bet ar niekada nėra kilusi pagunda nusispjauti į savo principus ir nutapyti vieną kitą madingą, saloninį paveikslą? Juk ne paslaptis, kad šiais laikais žmonės dažnai į paveikslus ir kitus meno kūrinius žiūri tik kaip į interjero detales?

– Skaudi tema daugeliui kuriančiųjų. Juk žinome, kaip gyvena didžioji dauguma menininkų Lietuvoje. Jei man reikėtų iš tapybos pragyventi, turbūt bandyčiau vienaip ar kitaip pataikyti pagal madą ar skonį. Nors visada maloniau būti tuo, kuris pats, kaip koks Pikasas ar Dali, diktuoja madas ir formuoja skonį, tada dilema neiškyla. Neniekinu ir nesmerkiu tų (kas aš toks, kad tai daryčiau?!), kurie tai daro, – tai normalūs, darbiniai rinkos santykiai, net profesionalumo požymis, nes būtent tai ir reiškia būti profesionalu: gyventi iš savo sukurto darbo. Svarbu, į kokį skonį taikai ir kokios kokybės „produktą“ sukuri. Juk esama ir visai išlavinto, gero skonio darbų poreikio. Bachas muziką kūrė irgi iš reikalo, didelę šeimą išmaitinti reikėjo. Kaip girdime, visai neblogai išėjo, dabar jis pripažįstamas kaip vienas geriausių visų laikų kompozitorių. Man, ko gero, – geriausias. Kadangi pragyvenimui uždirbu ne iš tapybos, tai ir pagundos nekyla „taikyti į rinką“. Šiuo atžvilgiu laisvė man žymiai svarbesnė. Tokia laisvė, sakyčiau, tikra prabanga. Kai kuriais atvejais esu užkietėjęs prabangos mėgėjas.

– Kiek svarbus kūrėjui pripažinimas? Ir kas tai būtų – laimė ar bausmė?

– Čia gana linksmas klausimas. Arba dramatiškas. Kartais laimė tampa bausme. Ir atvirkščiai. Žinau tai ne iš knygų, o iš realybės. Todėl iš anksto neįmanoma atsakyti, kas iš to pripažinimo išeis. Pripažintas talentingas menininkas dažnai yra du viename. Greičiausiai čia esama ir gilesnės prasmės, nes jei karaliautų tik laimė, nebesinorėtų nieko kurti, ištiktų pabaiga. O jeigu liktų vien tik bausmė, galų gale palūžtumei ir viską mestumei – irgi pabaiga. Vieno ir kito įtampoje, santykyje, manau, ir gimsta kūrybiniai impulsai. Visa kita – likimo reikalai. Apie likimo pokštus ir būties efemeriškumą geriau nepasakysi, nei orakulė Pytija senovės graikų tragiko Pindaro eilutėje: „Vienadieniai! Kas jis yra? O kas ne? Žmogus – šešėlio sapnas; tačiau kai Viešpats spindesį siunčia, žmonėms nušvinta šviesa ir amžius meilingas.“

T. Kiaukos tapybos paroda Kretingoje (J. K. Chodkevičiaus g. 1B) eksponuojama iki gruodžio 16 d.

Vizitinė kortelė

Tomas Kiauka gimė 1968 m. Šilutėje, užaugo Vilniuje. Baigė dailės mokyklą, vėliau tapybos mokėsi privačiai.

Vokietijoje studijavo teologiją ir filosofiją, Heidelbergo universitete apgynė daktaro disertaciją.

Nuo 2000 m. dirba Klaipėdos universitete, nuo 2011 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete dėsto filosofiją ir meno teoriją, rašo straipsnius ir esė teologijos, filosofijos ir meno temomis. Lietuvių PEN klubo narys.

Dalyvauja kūrybiniuose Paliesiaus dvaro pleneruose. Kartu su pianistu ir tapytoju Viktoru Paukšteliu surengė tapybos darbų parodas Klaipėdoje (2011), Vilniuje (2012), Kėdainiuose (2014). 2018 m. personalinė T.  Kiaukos paveikslų paroda eksponuota Baroti galerijoje Klaipėdoje.

Nuo 2018 m. yra Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys ir asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ pirmininkas.