Trynė provincijos šleifą

Šiemet Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijai, kuri buvo atidaryta 1923-iųjų rugsėjo 30 d., sukako 95-eri.

Tai ne tik proga švęsti ir džiaugtis mokyklos tradicijų tąsa, bet ir deramai prisiminti žmogų, kuris beveik prieš 100 metų siekė sugriauti dar nuo carizmo laikų Lietuvoje įsigalėjusį ir lig šiol niekur nedingusį įprotį, jog kultūra turi būti koncentruojama tik sostinėje ir iš ten viskas turi būti diktuojama provincijoms.

S.Šimkus manė kitaip. Praėjus vos daugiau nei pusei metų po Klaipėdos sukilimo, kai kraštas perėjo Lietuvos žinion, kompozitorius čia inicijavo pirmosios konservatorijos Lietuvoje įkūrimą.

S.Šimkaus kūrybinės ir visuomeninės veiklos peripetijas tyrinėjusi profesorė Danutė Petrauskaitė teigė, kad muzikas Klaipėdoje gyveno jau 1922 metais.

Tada kraštą po Pirmojo pasaulinio karo administravo prancūzai.

Dar kraštas nebuvo prijungtas prie Lietuvos, o S.Šimkus jau telkė lėšas ir darbuotojus būsimai muzikos mokyklai.

"Vilnius buvo užimtas lenkų, Kaunas irgi buvo savotiškai užimtas, nes jame jau darbavosi kitas kompozitorius – Juozas Naujalis. O S.Šimkui reikėjo erdvės, jis negalėjo sutilpti vienoje vietoje su J.Naujaliu, jų charakteriai pernelyg skyrėsi. S.Šimkus siekė paruošti muzikantus orkestrui, juk Kauno orkestre tuo metu grojo vien užsieniečiai, jie net nekalbėjo lietuviškai. Be to, J.Naujalis neruošė orkestrantų. S.Šimkui atrodė, kad reikia paruošti savų specialistų", – teigė D.Petrauskaitė.

Kompozitoriaus įtaigos galia

Tyrinėtoja D.Petrauskaitė pastebėjo, kad S.Šimkus buvo labai geras oratorius, sugebėjo žmones įtikinti.

"Juk jis Jungtinėse Valstijose rinko aukas  Lietuvos žmonėms, nukentėjusiems dėl Pirmojo pasaulinio karo. Norint įkalbėti kažką aukoti, reikėjo neeilinių sugebėjimų. Jis atrasdavo labai taiklių žodžių ir taip įsijausdavo į tą vaidmenį, kad net pats apsiverkdavo. Žmonės jam daug aukojo. Gyvendamas Amerikoje, jis labai daug padėjo Lietuvai", – pasakojo D.Petrauskaitė.

Šios savybės vėliau ir padėjo S.Šimkui įtikinti Lietuvos valdžią (kompozitorius artimai bendravo su prezidentu Antanu Smetona), kad Klaipėdoje reikia konservatorijos.

"Pradžioje jis kūrė ir galvojo, kad ta konservatorija bus greitai pripažinta. Kovojo, kad jai būtų suteiktas aukštosios mokyklos vardas, bet jam nepavyko, nes net Kaunas tada neturėjo aukštosios muzikos mokyklos. Tokia tuomet buvo vyriausybės politika. Buvo pasakyta, kad čia nereikia to aukštojo mokslo, kad Lietuva yra žemės ūkio šalis ir tegul jaunimas eina žemės arti. Juk ir J.Naujalis bandė steigti konservatoriją, ir Juozas Gruodis, kuriam tai pavyko tik po ilgų pastangų 1933 metais", – teigė D.Petrauskaitė.

Sunki kova už kultūrą

Profesorė tikino, jog būtent S.Šimkaus asmenybė lėmė, kad vis dėlto pavyko įkurti konservatoriją Klaipėdoje.

"Reikėjo neeilinio užsidegimo, organizacinio talento ir pažinčių aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Juk S.Šimkus subūrė pirmąjį lietuvišką simfoninį orkestrą. O mokykla jau gerokai vėliau pavadinta jo vardu. Ir S.Šimkus tikrai to vertas", – įsitikinusi prof. D.Petrauskaitė.

Po septynerių metų veiklos 1930 m. Klaipėdos konservatorija buvo uždaryta, jos vietoje liko nedidelė privati muzikos mokykla, kuri į jokį aukštosios mokyklos statusą negalėjo pretenduoti.

"Kai vokiečiai čia ėmė galvas kelti, tik tada Lietuvos vyriausybė susigriebė, kad Klaipėdos krašte reikia stiprinti lietuvišką kultūrą. Tada prisiminė ir konservatoriją, bet buvo per vėlu", teigė D.Petrauskaitė.

Tarsi lietuviškas gruzinas

S.Šimkus buvo įdomi asmenybė, didelio temperamento, ūmus, neišsenkamos energijos. Dažnai būdavo geros nuotaikos, nekreipdavo dėmesio į smulkmenas, karštai griebdavosi naujų darbų, nepasižymėjo taupumu, nevengdavo naujų pažinčių, pobūvių.

Pasakojama, kad savo charakteriu jis buvo labai ypatingas, ypač veržlus, nesutinkantis su kitų nuomone, neinantis į kompromisus.

S.Šimkus manė, kad daugeliu atveju jis yra teisus, buvo labai impulsyvus, tarsi koks vulkanas.

"Jis netgi savo būsimą žmoną jėga pagrobė iš klebonijos, kur ji gyveno, nes buvo klebono giminaitė. Jo žmona buvo labai jautri ir trapi moteris. S.Šimkus ja labai susižavėjo ir susituokė. Kompozitorius tikrai neeilinė asmenybė, tarsi koks lietuviškas gruzinas, jis nebuvo labai lyriškas ar flegmatiškas", – pasakojo D.Petrauskaitė.

Mokslininkė, rašydama knygą, rinko buvusių S.Šimkaus mokinių atsiminimus, tai šie prisiminė, kad pirmosiose eilėse per repeticijas sėdintieji ir per galvą batuta nuo jo gaudavo ir už plaukų jis mokiniams papešdavo.

Mokiniai neslėpė, kad S.Šimkaus bijojo, bet pripažino, kad jiems buvo kaip tėvas, nes buvo atvykę iš kaimų.

S.Šimkus parūpino jiems bendrabutį, nemokamo maisto. Jaunuoliams tai buvo labai didelė parama.

Maištas prieš orkestro despotą

Buvo metas, kai Klaipėdos konservatorijos įkūrėjas dėl pernelyg diktatoriško būdo netgi buvo atleistas iš direktoriaus pareigų.

"Susikirto su mokiniais, nes mokykloje diktavo savo tvarką. Jis protegavo vienintelį specialybės dalyką – tik groti orkestre nežmoniškai daug valandų – nuo ryto iki nakties. Būdavo, kad net naktį eidavo žadinti mokinių tam, kad surengtų papildomą repeticiją. O pagal programą mokiniams priklausė ir kiti dalykai, bet S.Šimkus liepdavo pas kitus dėstytojus neiti, tik – pas jį", – kuriozinių momentų apie legendinį konservatorijos kūrėją atskleidė D.Petrauskaitė.

Esą tada kilo moksleivių streikai prieš S.Šimkų, kad jis nevykdo patvirtintų programų, pagal kurias jie turi mokytis.

Žinoma, ir kiti pedagogai buvo nepatenkinti, kad mokiniai neidavo į jų pamokas, o tik – į orkestrą.

"Dėl to ir kilo tas "sukilimas", buvo grasinama su S.Šimkumi net fiziškai susidoroti, net policija buvo atvykusi į konservatoriją, išsigandusi būsimų ekscesų. Tada Švietimo ministerija pasiūlė S.Šimkui pasitraukti, ir direktoriaus pareigas pradėjo eiti toks Juozas Žilevičius. Lig tol jis buvo S.Šimkaus dešinioji ranka, čia dirbo, dėstė teorinius dalykus. S.Šimkui išėjus, orkestrui ėmė vadovauti kitas žmogus. Orkestro lygis ėmė smukti, mokyklos aureolė ėmė gesti", – teigė D.Petrauskaitė.

Tada tie patys mokiniai ėmė rašyti S.Šimkui laiškus, kad jis grįžtų. Ir jis grįžo, vėl ėmė vadovauti konservatorijai, o J.Žilevičius po pusmečio visam laikui išvyko į Ameriką. Abiejų sampratos apie pedagogiką buvo skirtingos.

Muzikas – ir anekdotų herojus

Dėl savo audringo būdo S.Šimkus negalėjo likti nepastebėtas ir to meto satyrikų. Apie šį garsų muziką tarpukario žurnaluose vis pasitaikydavę juokų. Vienas toks anekdotas išspausdintas "Aitvare".

"Klaipėdoje, priešais "Ryto" viešbutį stovėdamas ubagas griežia smuiku vienos mūsų kompozitoriaus S.Šimkaus komponuotos liaudies dainelės motyvą. Staiga atsiveria viešbučio langas, pasirodo raudonas pilnas veidas – tai pats kompozitorius. "Po šimts velnių, – susikeikė jis. – Nejaugi tu, avies galva, nepastebi, kad vietoj fis-mol turi f-dur imti?" Kitą dieną S.Šimkus ties Berliner Hof mato tą patį muzikantą apspiestą žioplių, su iškaba ant krūtinės: "Kompozitoriaus S.Šimkaus mokinys" (šioje citatoje ir kitose kalba netaisyta – A.D.).

"Aitvaras" net skiltyje "Meteorologijos stoties pranešimas apie rytdienos orus" atrado vietos kompozitoriaus pavardei.

"Laisvės alėjoje: debesys iš neištirtos lig šiol medžiagos ir lietus iš žemės. Aleksote: ruduo, varlės posėdžiauja fizikos-chemijos institute ir rengiasi išlėkti į šiltuosius kraštus. Rotušės aikštėje: priešpiet – saulėta, po pietų – mėnesiena. Šančiuose: polska pavietrė ir brazilfoniškos dujos. Slabodkėje: rytą – mėnesiena, dieną – sniegas, naktį – auksakaliai bruzda. Provincijoje. Panevėžys: neapsakoma kaitra, žydi magnolijos, finikai noksta. Šiauliuose: vis dar nepastovu. Rokiškyje: patapui nesibaigiant, pradėta statyti arka, gyventojai žada plaukti į Šatrijos kalną. Klaipėdoje: štilštandas, štumzinas, devynios galybės donerveterių ir Šimkus konservatorijoje."