„Muzikinio teatro specifika yra tokia – tu padarai savo dalį darbo ir perduodi estafetę kitam, kuris geriau išmano sceninio pastatymo subtilybes. Žaviausia, kai susidūrus skirtingų kūrėjų vizijoms, rezultatas gali peržengti bet kokius išankstinius tavo paties lūkesčius ir nustebinti netikėtais, sėkmingais sprendimais“,- sako jau trečiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vaikų operai muziką sukūręs kompozitorius, humanitarinių mokslų daktaras, dėstytojas A. Kučinskas.

Beje, „Žvaigždžių opera“ – sėkmingų ankstesnių operų – „Bulvinė pasaka“ ir „Makaronų opera“ tęsinys. Kaip sako kompozitorius, pelės negali likti alkanos ir nepasitaisyti...

– Kaip gimė opera vaikams „Žvaigždžių opera“? Kodėl būtent apie žvaigždes ir televizijos šou?

– Po dviejų sėkmingų ankstesnių operų – „Bulvinė pasaka“ ir „Makaronų opera“ – su režisieriumi ir dramaturge mąstėme apie tęsinį. Nebepamenu kas iš mūsų pirmasis mestelėjo idėją apie žvaigždes – žemiškąsias ir dangaus – bet viena buvo tikrai aišku: na, negali pelės, pagrindiniai “neigiami” šių operų herojai, ir vėl likti alkanos bei nepasitaisyti. Juk net ir pati pikčiausia žiurkė pakelia kartais akis į žvaigždėtą dangų... 

– Kas yra šių trijų operų jungiamoji grandis?

– Šioje trečiojoje operoje, kaip ir išsprendžiama pelių maisto paieškos dilema – galiausiai jos sočiai prisivalgys sūrio. Bet, pasirodo, vien to joms nebepakaks – jį pakeis šlovės ir garbės troškulys. Bet gavus ir tai – jos trumpam tampa TV šou žvaigždėmis  – laimės ir draugystės alkis neišnyksta. Nepasakosiu toliau visų siužeto vingių, tik pasakysiu, kad ši tema turbūt gali turėti begalinį tęsinį. Kol kas naujų operų planų nekuriame, visos jėgos sutelktos į šią operą. Dirba ta pati komanda. Laikas parodys ar šių herojų nuotykiai turės tęsinį.

– Libretą, kaip ir pirmoms dviems operoms, „Žvaigždžių operai“ rašė Daiva Čepauskaitė. Ar aptarėte su ja būsimą operos siužetą, o gal tai paliekate kūrėjai?

– Su libreto autore aptarėme tik principinę temą, o konkretūs siužetiniai vingiai – tai jau dramaturgės valdos. Su Daiva labai malonu bendradarbiauti, nes ji visuomet kūrybiškai atsižvelgia į kūrybinius pageidavimus ir lanksčiai reaguoja į siūlymus. Žinoma, jos nepakartojamas šmaikštus stilius yra viena svarbiausių šių operų sėkmės dalių.

– Ar kaip kūrėjas, esate patenkintas vaizdu, kurį premjeros dieną išvystate scenoje?

– Kurdamas pirmąją operą “Bulvinė pasaka” buvau sau susikūręs ir sceninę viziją, net kai kuriuos režisūrinius sprendimus. Muzikinio teatro specifika yra tokia – tu padarai savo dalį darbo ir perduodi estafetę kitam, kuris geriau išmano sceninio pastatymo subtilybes. Ir tai yra visai natūralu: režisierius, dailininkas atsineša savo viziją, kuri ne visada sutampa su tavo paties išankstiniais įsivaizdavimais. Teatre tai ir yra žaviausia, kad susidūrus skirtingų kūrėjų vizijoms, rezultatas gali peržengti bet kokius išankstinius tavo paties lūkesčius ir nustebinti netikėtais, sėkmingais sprendimais.

– Opera vaikams “Bulvinė pasaka“ – apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Ar jums tai svarbus įvertinimas?

– Taip, tai svarbu. Nors kita vertus gal tai svarbiau žiūrovams ar rinkodarai. Juk pats kūrinys išliko toks pat ir prieš, ir po apdovanojimo. Nors, neneigsiu, tai suteikė pasitikėjimo, kad einame teisingu keliu.

– Ar kurti vaikams sunkiau nei suaugusiems? Kur slypi operų triptiko sėkmė?

– Manau vaikiško meno sėkmė - atvirumas ir sąžiningumas. Vaikai neturi kaukių (ar bent jos dar silpnai jiems priaugusios), taip ir kuriantys vaikams turi būti į juos panašūs. Juk vaikų pasaulis nėra kažkokia nepilna, supaprastinta, sumažinta suaugusių versija. Tad ir nereikia ieškoti kažkokios specialiai suprimityvintos, pabrėžtinai adaptuotos vaikams kalbėjimo formos. Taip, yra tam tikri bendri vaikiško suvokimo dėsningumai, temos, bet ir tiek... Visam kitam jie tiek pat atviri, kiek ir suaugę – tiek klasikinei, tiek moderniai muzikos kalbai, tiek džiaugsmui, tiek liūdesiui, prasmės paieškai ir kasdienybės linksmybėms. 

– Kada jus aplanko kūrybinis įkvėpimas?

– Man reikia laiko “užsikurti”. Iš pradžių meninė idėja tvyro kaip amorfiškas, abstraktus ūkas, nuojauta. Ir tokia būsena tęsiasi gana ilgai. Kartais net kelis metus. Bet tada būna kažkoks staigus momentas, lyg praregėjimas, kai vos ne iš karto suvoki galimą sprendimą. Na, o toliau vėl seka ilgas varginantis kasdienis darbas visą išguldyti į nuoseklią seką ir natas, gludinti, šlifuoti ir nepamesti to momentinio atradimo esmės.

– Ar muziką mėgote nuo vaikystės? Kaip ją atradote?

– Mokiausi Ukmergės muzikos mokykloje ir sekiau brolio pianisto pėdomis į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Tik stodamas, vos ne ekspromtu, apsisprendžiau, kad įdomiau būtų mokytis ne fortepijoną, o kompoziciją. Tuometis J. Tallat-Kelpšos konservatorijos teorijos-kompozicijos katedros vedėjas Teisutis Makačinas nuramino – jei nesiseks kompozicijoje, pereisi į teoretikus. Gavosi taip, kad dabar esu ir kompozitorius, ir teoretikas – apsigyniau disertaciją, dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, daug kuriu kamerinės muzikos, teatrui, festivaliams.

– Sukūrėte muziką ne vienam kino filmui ar spektakliui. Kuris iš šių kūrinių jums įsimintiniausias? Gal kuriate populiariąją muziką?

– Teatras – labai svarbi mano kūrybinio darbo sritis. Kiekvienais metai sukuriu muziką keletui profesionalių teatrų pastatymų. Esu dirbęs su tokiais režisieriais kaip Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Birutė Mar, Oskaras Koršunovas ir kt. Darbai labai skirtingi ir vieną kažkurį išskirti kaip svarbiausią būtų netikslu. Kiekvienas darbas savitai artimas, tobulas ir ribotas.

Taip, kartais susiduriu ir su populiariąja muzika, tik nelabai yra aišku, ką reiktų laikyti tokia muzika ir kaip tą populiarumą pamatuoti. Klausytojų skaičiumi ar ilgaamžiškumu? Gal ir mūsų operas jau reiktų priskirti populiariajai muzikai – “Bulvinė pasaka” rodoma jau daugiau kaip dešimt metų ir žiūrovų salėje niekada netrūksta.

– Kaip sukurti kažką nemirtingo?

– Tiesiog įsiklausyti į save ir nustoti kelti klausimą “kaip sukurti kažką nemirtingo”. Ir iš karto pavyks (juokiasi)!

– Salėse mažėja jaunųjų žiūrovų ir ne tik. Kaip juos pritraukti, sudominti?

– Negaliu teigti, kad žiūrovų mažėja. Jų yra nelygintinai daugiau, nei buvo nepriklausomybės pradžioje. Vieno recepto kaip juos sudominti nėra, o ir nereikia. Manau, kūrėjui reikia stengtis kalbėti tiesą ir tik tiesą. Tai ir padės rasti raktą į vaikų širdis. O kokia menine kalba sakyti tuos tiesos žodžius – tai jau kiekvieno menininko didysis klausimas.

– Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip manote ar ateityje nepritrūksime gabių aktorių, režisierių ir kitų profesionalų galinčių į sales prikviesti žiūrovus?

– Viskas keičiasi. Nesinori užsiiminėti prognozėmis: nei optimistinėmis, nei pesimistinėmis. Aišku, kad pritrūksime žiūrovų teatrui tokiam kokį mes įsivaizduojame dabar. Bet ateity juk bus kažkoks kitoks teatras, kurio dabar net neįsivaizduojame. Ir žiūrovai kitokie. Jie užpildys to kito teatro sales. Ne mes. Svarbu, kad tiems naujiems žiūrovams rūpėtų ne vien naujieji ateities teatro drabužiai, bet ir tai kas aprengta jais – siela, mintis, jausmai.