Tapybos skulptūrų ir fotografijų paroda rytoj baigsis šeštasis dailininkų pleneras, savaitę vykęs Orvidų sodyboje-muziejuje Kretingos rajone ir skirtas Viliaus Orvido atminimui.

Veda kilnios idėjos

Po šešerių metų pertraukos surengtas šeštasis pleneras sulaukė menininkų iš Lietuvos ir Lenkijos. Jame dalyvauja skulptoriai Sigitas Straigys ir Mindaugas Jankauskas, fotografė Palmira Beniušytė, tapytojai Algirdas Taurinskas, Gintas Vaičys, Fikratas Salimovas, Eva Pohlke, akvarelininkė, Klaipėdos dailės klubo „Guboja“ direktorė bei šio projekto vadovė Regina Donbrauskaitė-Plotnikova ir plenero organizatorius tapytojas Borisas Jokubauskis.

Dvasingoje Orvidų sodybos aplinkoje jų sukurtų darbų paroda šeštadienį 17 val. bus atidaryta lankytojams ten pat esančiame paviljone. Vėliau ji keliaus į Kauną, Plungę, Kretingą, rudenį turėtų pasiekti ir Klaipėdą. Anot B.Jokubauskio, toks yra šio plenero tikslas – darbais ir jų parodomis pagerbti V.Orvido atminimą, tęsti jo dvasinės ir kūrybinės veiklos  mintį –  skleisti  dvasingumą, gėrį, grožį, taurumą, harmoniją ten, kur  esi.

„2015-ieji yra pašvęstojo gyvenimo metai. Tai mus paskatino vėl prisiminti V.Orvydą, jo  dvasingumą, meilę artimui, taip pat jo palikimą – sodybą. Kaip jis sakydavo: „Palieku  sodybą Viešpačiui ir gamtai formuoti toliau“. Tikimės, kad plenere sukurti darbai paskatins vėl  naujai pamatyti V.Orvidą, jo dvasinį-kultūrinį palikimą, susimąstyti apie tai, kad kilnios idėjos  nemiršta, kad jos gyvos visų mūsų širdyse, kad jos vis atkuriamos ir perduodamos per nesibaigiančią  menininkų  kūrybą“, – kalbėjo plenero organizatorius. Jis džiaugėsi, kad į sodybą–muziejų nuolat užsuka turistai, daug užsieniečių. „Bet čia viskas nyksta, ỹra, palikta gamtai ir Dievui, anot V.Orvido. Nors tai valstybės saugomas paminklinis objektas, bet ji neinvestuoja į jį. Gal todėl, kad tai yra privati valda“, – svarstė B.Jokubauskis.

Akmentašys – Dievo pateptasis

V.Orvidas (1952–1992) – Lietuvos menininkas akmentašys, Orvidų akmens muziejaus įkūrėjas. Gimė Gargždelės kaime Salantų apskrityje. Iš tėvo ir senelio paveldėjo pomėgį kurti iš akmens. Skaptuodavo originalius antkapinius paminklus bei savo išskirtiniu stiliumi pasižyminčias skulptūras. Jokių dailės mokslų nebaigė, nors tėvo prašomas bandė gauti liaudies meistro vardą. Sodybą, kurioje gyveno ir dirbo, pavertė originaliu muziejumi po atviru dangumi. Tarybinei valdžiai persekiojant nuolatos kildavo grėsmė, jog bus sunaikintas savavališkai kuriamas muziejus, kuriame dominavo religinė tema. Paklaustas, nuo ko viskas prasidėjo, Vilius atsakydavo jog apsiėmė gelbėti akmenis ir ąžuolus. Ne vienas tuometis vairuotojas gerai žinojo kelią į Viliaus sodybą ir tai, jog už akmenų priekabą jis sumokės, kiek paprašytas. V.Orvidas dažnai minėdavo, jog kūrybinėms idėjoms bei gyvenimo apsisprendimui turėjo įtakos Žemaitijos mąstytojas Justinas Mikutis, kuris dažnai lankydavosi sodyboje. Prasidėjus Atgimimui, sodyba tapo dideliu traukos centru jaunimui, menu besidomintiems žmonėms bei svečiams iš užsienio. Vasaromis, o vėliau ir žiemos metu gausūs būriai žmonių, neretai priklausančių nuo alkoholio ar narkotikų, dvasinės ar socialinės užuovėjos ieškantys, neribotam laikui apsistodavo V.Orvido sodyboje. 1989 m. V.Orvidas priėmė pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Po jo mirties sodybą prižiūri sesuo Palmyra su šeima.

Vienuolio laiškas

Prieš šiemetį plenerą pranciškonų vienuolis brolis Bernardas parašė laišką su palinkėjimais jo dalyviams  ir  visuomenei. Jame rašoma: „Skulptorius Dievo  meiles  ir  maldos  brolis  V.Orvidas išliks istorijos metraščiuose kaip didinga, šviesi įprasminusi gyvenimą savo  kūrybiniais darbais asmenybė. Niekada iš atminties neišdils jo piligrimystė tarnaujant  žmonėms, paprastumas ir atvirumas. Šiandien ypač jaučiame į nugarą alsuojantį cinizmą, priešiškumą, melą, pasimetimą pasirenkant vertybes, ir V.Orvido taurios mintys mums tampa vis aktualesnes ir reikalingesnės. Jis lyg skambantis stiprios dvasios varpas ryžtingai perspėja: žmogau, sugrįžk prie tėviškes šaknų tradicijos, jautrumo savo artimui, šeimyniškumo, pasiaukojimo, atsakomybės, pareigos. Reikia sugrįžti prie istorijos, kuri  pati  šaukiasi, kad  mūsų  tautos savastis neišnyktų. Didžiadvasis V.Orvidas mums lieka kaip įpareigojantis  manifestas amžiams saugoti tai, ką turime.“