Žinomas klaipėdietis dainininkas Simonas Donskovas nekenčia rudens, nors pats yra gimęs būtent rudenį. Nuolatos šmaikštaujančiam atlikėjui tamsusis metų laikas asocijuojasi su niūriomis mintimis ir mirtimi. Šįkart su dienraščiu "Klaipėda" S.Donskovas dalijosi įžvalgomis apie gyvenimo esmę, vertybių virsmą ir senelio džiaugsmus.

Žudantis ruduo

– Esate gimęs rudenį. Kodėl šis metų laikas jums toks atgrasus?

– Rudenį visi žmonės bijo artėjančio šildymo sezono, bet aš ne apie tai. Rudens nelaukiu dėl kitų priežasčių. Man reikalinga saulė, nepakenčiu prieblandos. Dabar atsibundu – tamsu, dieną vėl – tamsu, naktį – irgi tamsu. Tada mintys – tik tamsios, jokio pozityvo. Laukiu pavasario ir kiekvienais metais vis galvoju, kaip man palengvinti savo buvimą, kai lauke tik lyja ir tamsu. Gal rudenį poetams kokių kūrybinių minčių kyla, man – ne. Nemėgstu rudens, jis turi kažkokį šlykštų krūvį.

– Ar ruduo jums asocijuojasi su mirtimi?

– Gal ne visai, bet neslėpsiu, bijau mirties. Manau, kad visi žmonės, kurie vertina gyvenimą, to bijo. Kaip tik prieš kelias dienas dalyvavau televizijos laidos filmavime Vėlinių tema. Ten žinomi žmonės pasakojo savo asmeninius išgyvenimus ir susidūrimus su mirtimi. Kažkas prisiminė savo vaiko žūtį, Kristina Brazauskienė kalbėjo apie Algirdo Brazausko išėjimą. Aš pasakojau savus išgyvenimus. Bet, kaip nuolat būna, kai tik norėjau pagirti medicinos profesorių, kuris mane ištraukė iš mirties, buvau nutrauktas. Nesvarbu. Kažkas prasitarė, kad gražu yra mirti scenoje. Koks čia grožis? Aš nenoriu mirti scenoje. Čia nėra kokia nors mirties baimės psichozė, bet kai būnu vienas namuose blaivus, aš bijau mirties. Žinau, kiek man yra metų, skaitau spaudą, matau, koks yra vyrų gyvenimo vidurkis. Suskaičiuoju tuos savo metus, ir nieko nelieka. Taigi, kuo toliau gyvenu, tuo labiau noriu gyventi.

Nuo medicinos – iki scenos

– Betgi jūs ketinote tapti mediku, o juk šios profesijos žmonės bene dažniausiai susiduria su mirtimi?

– Taip, norėjau būti mediku. Tada buvau jaunas, domėjausi anatomija, ruošiausi egzaminams. Ir buvau tikras, kad įstosiu. O jūs įsivaizduojate, ką reiškė tais laikais stojamieji į medicinos studijas Kaune? Prisimenu, į egzaminus mamų privažiavo daugiau negu būsimųjų studentų. Konkursas buvo šeši į vieną vietą. Prie manęs per egzaminą tokia mergužėlė sėdėjo, porą kartų manęs kažko paklausė, pasakiau atsakymus rizikuodamas, nes už tai galėjo išgrūsti už durų. Bet kai man pačiam prireikė pagalbos, ji taip perkreipė fizionomiją, kad pagalvojau, kokia vis dėlto ji yra ragana. Buvo nežmoniškas jaudulys, susikirtau per chemijos egzaminą. O tada išdidžiai grįžau namo neįstojęs.

– O jūs milicijoje niekada nedirbote?

– Aš milicijoje niekada nedirbau. Net sąlyčio su ta kontora neturėjau jokio. Ten dirbo mano tėvas. Žinau šį bei tą apie jo darbą, nors buvau dar mažas, girdėdavau apie nužudymus mieste, pamenu naktinius telefono skambučius, kai po to tėvas skubiai ruošdavosi ir lėkdavo į darbą. Bet aš pats niekada nedirbau milicijoje ir net noro tokio neturėjau. Be to, tam neturiu smegenų. Aš tikiu žmonėmis, aš juos myliu, tokiems kvaileliams toks darbas netinka.

– Pasirinkote dainininko karjerą, kas labiausiai džiugina scenoje?

– Kiekvienas pavykęs koncertas, kai žmonės nuoširdžiai ploja ir po to dėkoja, mane pakelia ant sparnų. Paskutinį kartą dainavau Kaune ramią ispanišką dainą ir sulaukiau tokio biso, kad po jo bet koks lytinis aktas netenka prasmės. Mane pribloškė pasisekimas, ten buvo tiek garsių atlikėjų, galvojau, liksiu nepastebėtas, o mane ten taip šiltai priėmė.

– Bet tai kainuoja jėgų?

– Žinoma. Ypač kai reikia važiuoti koncertuoti į kitą Lietuvos kraštą. Ir kai sako, kad mūsų šalis yra maža, su tuo nenorėčiau sutikti. Lietuva yra didesnė už Belgiją, Olandiją, Latviją, Estiją, Islandiją. Tokiems kalbėtojams, kuriems mūsų valstybė maža, kartoju: nuvažiuokite iš Klaipėdos į Visaginą, padainuokite ten pusantros valandos ir grįžkite atgal. Pamatysite, kaip visa tai atrodo. Būna tokių koncertų, kuriuose publika beveik neišjudinama. Po tokio pasirodymo jaučiuosi emociškai išsunktas, tenka samdyti vairuotoją, nes jėgų jau nebebūna. Esu iš tų žmonių, kurie yra lengvai pažeidžiami. Ir labai nepatinka, kai mane prieš koncertą publikai pristato scenos liūtu, tigru, banginiu, gangsteriu ar dar kuo nors. Sakau, jei išgirsiu bent vieną gyvūną, susietą su mano pavarde, dainuosite patys. Buvo atvejis, kai viena jauna mergina išėjusi sako, o dabar dainuos tiesiog atominė bomba. Ir kaip man po to išeiti į sceną?

Pakriko vertybės

– Kas, jūsų manymu, Lietuvoje pasikeitė per nepriklausomybės laikotarpį?

– Aš asmeniškai anksčiau gyvenau ramiai, pasiturinčioje šeimoje, šaldytuvas būdavo pilnas, paskolų neturėjau. Kaimynai šypsodavosi, sveikindavosi, su jais net buvo galima butelį išgerti. Dabar pabandykite tai padaryti. Apsidžiaugsite, jei jie jums "labas" pasakys. Viskas labai pasikeitę. Papasakosiu kuriozinį atvejį. Paprastai turėdavau visokių smulkmenų vaikams, kurias dalydavau jiems per koncertus, kad neišdykautų ir leistų man dirbti. Dovanėles vaikams įteikdavau ir kieme, tiems, kurie su manimi pasisveikindavo. Bet kai per Lietuvą nuvilnijo tas garsus pedofilijos skandalas, aš jau vengiu to, kad neprasidėtų kokie nors nepagrįsti įtarinėjimai.
– Kas žmonių santykiuose yra kitaip nei anksčiau?

– Dingo padorumas. Vyrauja nuostata: jei sąžiningai elgiesi, esi beprotis. Gyvybė nebevertinama. Vakaruose deklaruojama, kad gyvybė – aukščiausia vertybė. Man atrodo, kad jie meluoja. Dabar ir čia, ir ten vyrauja jėgos bei pinigų kultas. Tą iškreiptą kapitalizmo moralę reikėtų tvarkyti. Nors matau, kad vyksta kai kurie pakitimai į gerąją pusę.

– O kas, jūsų manymu, tas pagrindinis blogis, sumenkinęs žmoniškąjį orumą?

– Manau, kad skurdas. Jei žmogus daugybę metų priverstas gyventi už grašius, ilgainiui moraliai degraduoja. Ir jei įvyksta stebuklas ir tas žmogus gauna didelę sumą pinigų, jis nebesugeba su jais susitvarkyti. Tie skurdo metai jį nokautavo negrįžtamai, smegenyse jau įvykę struktūriniai pakitimai. Kai tik pradėjome statyti kapitalizmą, dar tada kalbėjau, kad žmonės privalo gauti orumą nemenkinančius atlyginimus. Labai skaudžiai išgyvenau, kai viena mergina, kurią mokiau vokalo, tiesiog neišgyvendama Lietuvoje, privalėjo emigruoti, nes darbdaviai čia jai mokėjo grašius. Reikia ką nors daryti. Ir skubiai, kad žmonės iš čia neišvažiuotų, nes bus blogai.

Gyvenimą skaidrina Goda

– Šeimoje turite didelį džiaugsmą – aštuonių mėnesių anūkėlę?

– Atvirai pasakysiu, galvojau, kad nebesulauksiu anūkų. Kol dar mažosios nebuvo, girdėjau visokių kalbų, kad anūkus seneliai myli labiau nei savo vaikus. Teoriškai suvokiau, kaip tai turėtų būti, bet realybė visiškai kitokia. Nesuvokiau to, kol jos nepaėmiau į glėbį. Mano sūnus Robertas su žmona Inga ir mažąja Goda šiuo metu gyvenimą kuria Šiaurės Airijoje, nors labai norėtų gyventi Lietuvoje. Jie šią vasarą grįžo atostogų į Lietuvą, kai mergaitei buvo pusė metų. Turėjau laimės ja pasidžiaugti. Neturiu žodžių, kuriais galėčiau apsakyti, koks malonumas turėti anūkę.

– Teko ją prižiūrėti?

– Šiek tiek. Su žmona išleisdavome vaikus susitikti su draugais. Bet tarsi užkeikta, kai tik tėvai pro duris, mažoji jau rėkia. Tada įsitikinau, kad moterys vis dėlto yra ne silpnoji, o stiprioji lytis. Paimdavau tą septynių kilogramų vaiką ir, ką jūs manote, ilgai nešioti aš jo nepajėgdavau. O mano žmona atsistodavo prie lovos ir pusiau sulinkusi sūpuodavo anūkę maždaug pusvalandį, kol ši užmigdavo. Aš stebiuosi moterimis. Jos kažkaip šitai sugeba. Be to, mergaitė be galo judri. Ji labai keičiasi, dabar jai aštuoni mėnesiai. Dabar dantukų pilna burna. Labai norėčiau matyti, kaip ji augs, pradės kalbėti, eiti į mokyklą. Noriu būti tikru seneliu.