Šiemet sukanka 100 metų po 1923 m. sukilimo, po kurio Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Vienas svarbiausių XX a. geopolitinių laimėjimų turėjo ypatingos reikšmės Lietuvos kultūrinei, politinei, ekonominei raidai ir pačiam Klaipėdos, kaip uostamiesčio, vaidmeniui Baltijos jūros regione. Seimo nutarimu 2023-ieji paskelbti Klaipėdos krašto metais.

Šiai progai skirta vaizdo ir garso instaliacija „Kai žemė atėjo prie jūros“ reflektuoja Klaipėdos karšto istoriją po prijungimo prie Lietuvos. Lietuvos pasieniu tapusio krašto ir jo gyventojų likimai liudija nevienareikšmę ir itin sudėtingą istoriją. Visų pirma, skirtingų kultūrų susidūrimą ir naujų bendruomeninių jungčių formavimąsi, palydėtą Antrojo pasaulinio karo pragaišties. Vėliau – tremties siaubą ar lemtį gyventi sovietinės santvarkos užgrobtoje teritorijoje, o tai prilygo vidinei tremčiai arba kapituliacijai, pasidavimui, veidmainystei. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis buvo įmanomas tylus pasipriešinimas.

Klaipėdos krašto likimą projekto autoriai perteikia pasitelkdami garso ir vaizdo priemones. Vaizdinę instaliacijos dalį sudaro iš Klaipėdos ir Neringos muziejų surinkti šio krašto XX a. pradžios žmonių portretai ir aplinkos vaizdai (senosios fotografijos). Pastarosios, meniškai dekonstruotos, formuoja instaliacijos vaizdinę visumą. Ją papildo videomedžiaga, fiksuojanti šiandienos Klaipėdos krašto gamtovaizdžio panoramą, pernelyg nepakitusią per pastarąjį šimtmetį. Galiausiai ekspoziciją praturtina autentiški šio krašto gyventojų buities daiktai, namų rakandai, darbo įrankiai.

Vaizdinę dalį papildo Donato Bielkausko sukurta muzikinė kompozicija, skirta seneliui. Įrašai padaryti naudojant tik akustinius instrumentus ir aplinkos garsus iš autentiškų senelio gyvenimo vietų: švilpiantys vėjai ir čiauškantys paukščiai prie tebestovinčių namų, šlamantys pageltę dokumentai ir fotografijos, aidintys žingsniai kapinėse... Kompozicijose užkoduoti ir pokario laikmečio simboliai, į atmintį nusėdę dar vaikystėje, klausantis artimųjų pasakojimų: tokie kaip „vilko vaikai“, „kulto tarnai“ ir kt. Tai – melancholiškas, atmosferinis „ambient“ garsynas, skirtas žmogaus būsenai, kai savo tėvynėje tampi svetimu, įkalintu sunkaus pasirinkimo spąstuose – bėgti ar pasilikti.

Projekto autorius – kompozitorius, vienas ryškiausių nūdienos postfolklorinės tradicijos Lietuvoje kūrėjų D. Bielkauskas, prodiuserė – menotyrininkė Goda Giedraitytė (menininkų grupė „Žuvies akis“).