Nepabūgusi iššūkio kurti savo pačios mokyklą, kurioje gera ir mokiniams, ir mokytojams, ir vaikų tėvams, Regina Kontautienė įveikė daug kliūčių. Apie praradimus nutylinti moteris teigė, kad prestižinei mokymo įstaigai pamatus padėjo visi, kas joje dirba, mokosi ir atveda savo atžalas.

Apie darbą

"Nuo vaikystės norėjau būti mokytoja. Šią svajonę brandino ir mama – pradinių klasių mokytoja. Ji buvo pedagogė iš pašaukimo. Pasirinkau muzikos ir pradinių klasių mokytojos specialybę. Besimokydama ištekėjau, susilaukiau dukros. Kai po studijų gavau paskyrimą dirbti dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dukrelei tebuvo pusė metų. Vėliau dirbau "Smeltės", "Varpo" mokyklose. Kai Klaipėdos universitete, Pedagogikos fakultete, atsirado Vaikystės pedagogikos specialybė, buvau pakviesta čia dirbti. Kelerius metus dirbau ir mokykloje, ir universitete" – prisiminė R.Kontautienė.

Po penkerių metų moteris apsigynė socialinių mokslų daktaro disertaciją. Ji dėstė Klaipėdos universitete, skaitė paskaitas kitose šalies aukštosiose mokyklose, išleido monografiją "Pedagoginio bendradarbiavimo plėtotė pradinėje mokykloje" bei studijų knygą "Pedagoginio bendradarbiavimo sistema ir jos valdymas mokykloje". Ji yra kelių knygų, skirtų švietimo vadybos magistrantūros studentams, bendraautorė, apie 40 mokslinių straipsnių autorė.

R.Kontautienė ir dabar dėsto Klaipėdos universiteto Švietimo vadybos magistrantūros programos studentams, vadovauja magistrantų, doktorantų moksliniams darbams.

Mokytoja prisipažįsta, kad palikusi mokyklą rugsėjo 1-ąją ypač aštriai pajusdavo ypatingą trauką mokytojos darbui.

"Svajojau grįžti, tačiau į kitokią mokyklą – mažesnę, kurioje mokytojai galėtų pažinti kiekvieną vaiką, iš tikrųjų padėtų jiems augti, atsiskleisti. Norėjau jaukesnės, labiau estetiškos, pripildytos mokytojų, vaikų bei jų tėvų dvasinio bendrumo ir žmogiškos šilumos aplinkos", – atviravo pedagogė. Lietuvos nepriklausomybė atvėrė kelius nevalstybinių mokyklų steigimui. R.Kontautienė jautėsi išmananti pedagoginį darbą, turėjo optimizmo ir drąsos kurti mokyklą. Ši idėja buvo užvaldžiusi ir buvusias jos koleges bei drauges Eloną Kerpienę ir Vilmą Petrikienę. Taip prieš 21 metus trys vos per 30-metį perkopusios moterys įkūrė mokyklą. Su bendraminte E.Kerpiene jos tebedirba iki šiol.

Šiandien Klaipėdos licėjus – didžiausia nevalstybinė mokykla Klaipėdos apskrityje, savo mokinių pasiekimais garsinanti pasaulyje ne tik Klaipėdą, bet ir Lietuvą.

Licėjuje jau beveik 11 metų rengiamos profesionalių dailininkų parodos, kuriama mokyklos paveikslų galerija. Šią idėją pasiūlė miesto šviesuolis, aktorius Bronius Gražys, kuris organizavo mokykloje pirmąsias parodas.

"Nedidelėje mūsų mokykloje kiekvienas yra vertinamas kaip asmenybė, o tarpusavio santykiai yra be galo šilti, – kalbėjo pašnekovė. – Padedame atskleisti vaikų talentus, atrasti tą mokslo sritį, kur mokinio įdėtos pastangos jam gali duoti didžiausią rezultatą. Neatsitiktinai mūsų mokiniai dažnai tampa įvairių olimpiadų prizininkais ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kartu stengiamės vaikams padėti suprasti, kad ne pergalės ir įvertinimai daro žmogų doresnį ir geresnį, o sąžiningumas, nuoširdumas, nesitaikstymas su neteisybe."

Apie šeimą

R.Kontautienės tėtis baigė inžinerijos mokslus Vytauto Didžiojo universitete ir atvyko į Klaipėdą. Jis dirbo vadovu statybinėse organizacijose, todėl dalyvavo statant didžiausius miesto objektus: Naftos bazę, miesto ligonines, daugybę gyvenamųjų namų. R.Kontautienės mama visą gyvenimą dirbo su vaikais.

"Ir mama, ir tėtis labai siekė mokslo, nors buvo nepasiturintys. Moters tėtis buvo vienintelis universiteto studentas, į paskaitas vaikščiojęs su klumpėmis. Jis visą gyvenimą – tikras inteligentas. Jaunystėje pats išmoko griežti smuiku, net universitete koncertuodavo. Mama – talentinga pedagogė, visada buvo labai mylima savo auklėtinių. Ji labai norėjo, kad abu su broliu Kęstučiu pasirinktume pedagogo profesiją. Broliui mama juokaudama žadėjo net mašiną nupirkti. Tačiau jis, kaip ir tėtis, tapo inžinieriumi, tik laivų, o ne statybų", – pasakojo klaipėdietė.

R.Kontautienė užaugino dukrą Rūtą. Ji pasirinko gydytojos kelią. Baigė Vilniaus universitetą, o internatūros ir rezidentūros studijas tęsė Anglijoje, ten sukūrė šeimą, dirba gydytoja.

"Esame labai artimos. Telefonu kalbamės kiekvieną dieną. Kartais labai ilgai. Džiaugiuosi, kai jai sekasi. Vis dar siunčiu siuntinius, į kuriuos sudedu visą savo meilę – nuo laiško, naujų kvepalų iki lietuviškų obuolių, ekologiškų morkų. Norėčiau, kad Rūta gyventų Lietuvoje, o dar geriau – Klaipėdoje. Bet svarbiausia, kad ji būtų sveika ir jaustųsi laiminga", – atviravo moteris.

Apie pomėgius

"Jiems lieka mažai laiko. Kai bus mažiau darbo, svajoju, kad galėsiu daugiau paskaityti. Ir pajūriu bėgiosiu, ir toliau lankysiu žirgyne jodinėjimo užsiėmimus", – pripažino licėjaus vadovė.

Moteriai labiausiai patinka pažintinės kelionės. Yra aplankiusi daugumą Europos šalių. Ji mėgsta užsukti į parodas, koncertus, spektaklius. Dar vienas R.Kontautienės pomėgis – darbas darže. Dienos pabaigos ji neįsivaizduoja be knygos.

"Mano sekmadieniai turi ritualinę dienotvarkę nuo rytinių pamaldų bažnyčioje iki ramus vakaro namuose", – neslėpė moteris.