Buvusi Žuvininkystės tarnybos direktorė vėl laimėjo teisme

Teismuose baigia suktis byla, kur buvusi Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė įrodinėjo savo teisybę prieš valstybinį darbdavį.

Priteista žala ir delspinigiai

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šių metų rugpjūčio 30 d. neskundžiama nutartimi nurodė, kad Žuvininkystės tarnyba turi sumokėti buvusiai vadovei įvairaus dydžio delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio iki 2022 m. rugpjūčio.

Tai susiję su jos kaip Žuvininkystės tarnybos patarėjos darbu. Dar anksčiau ji buvo prisiteisusi sumokėti ir negautą atlyginimą. Tiksliau pati Žuvininkystės tarnyba už dalį laikotarpio sutiko sumokėti po to, kai po I. Šidlauskienės individualaus kreipimosi ji laimėjo svarstymą Konstituciniame Teisme. Ginčų dėl atlyginimo išliko iki šiol, nes netenkina laikotarpiai, už kuriuos mokėjo Žuvininkystės tarnyba.

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas numatė, kad Žuvininkystės tarnyba I. Šidlauskienei atlygintų ir neturtinę žalą.

Ši istorija yra pamokanti, kad valstybės tarnybos su darbuotoju negali elgtis bet kaip. I. Šidlauskienė jos darbe buvo tarsi suspenduota (neatleista, bet ir nemokamas atlyginimas), kai Specialiųjų tyrimų tarnyba jai 2019 m. pateikė įtarimą dėl fiktyviai įdarbintų asmenų.

Net ir esant Baudžiamajame kodekse numatytam įtarimui, su žmogumi negalima elgtis neteisingai, apribojant jo galimybę į darbą ir atlygį.

Emocinis ir dvasinis išgyvenimas

I. Šidlauskienei pavyko įrodyti, kad buvo pažeistos jos konstitucinės teisės. Neapibrėžtumas, kai darbuotoja nebuvo tiesiogiai atleista iš darbo, o tik nušalinta, jos pareigybė tarsi suspenduota, tęsėsi ilgiau nei dvejus metus.

Konstitucinis Teismas buvo konstatavęs, kad „kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

Teismai konstatavo, kad buvusi Žuvininkystės tarnybos vadovė darbe patyrė išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją.

Buvo įrodinėjama, kad darbuotoja staiga neteko darbo pajamų, negavo socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, negalėjo kreiptis į Užimtumo tarnybą, gauti nedarbo pajamų.

Teisme aiškintasi, kad tokios aplinkybės lėmusios didelius emocinius ir dvasinius išgyvenimus, sukėlusios sveikatos sutrikimų, buvęs patirtas nerimas dėl ateities.

Buvimas be socialinių garantijų, suvaržymai neva nulėmę, kad tuo metu patarėja, o prieš tai ir tarnybos vadovė buvusi priversta prašyti būti atleidžiama iš pareigų.

Gali būti ir taip, kad jei darbovietėje žmogus yra nuolat ujamas, persekiojamas, net ir būdamas tvirto stuburo, jis gali neatlaikyti įtampos. Tai tik emociniai svarstymai, o teisinė sistema veikia pagal kitus principus.

Įsiteisėjęs nuosprendis

Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir priėmė nutartį, iš dalies palankią I. Šidlauskienei, tačiau ne viskas, ko ji prašė, išpildyta.

I. Šidlauskienė prašė priteisti 10 tūkst. eurų neturtinę žalą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi priteisė 2 tūkst. eurų.

Verta priminti, kad prieš tai, tiksliau šių metų gegužės 31 d. Vilniaus apygardos teismas buvo numatęs tik 500 eurų neturtinę žalą. Jis buvo konstatavęs, kad „netekimas pagrindinio pragyvenimo šaltinio, socialinių garantijų neabejotinai sukėlė stresą, neigiamas emocijas, išgyvenimus“. Nedidelę neturtinę žalą Vilniaus apygardos teismas numatė konstatavęs, kad nuo 2020 m. balandžio I. Šidlauskienė turėjusi darbą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri turi būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą.

Gali būti, kad teismai, pripažindami neturtinę žalą, „dosnumą“ dėl prašytos sumos galėjo pristabdyti ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžio. I. Šidlauskienė buvo pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 183 str. (turto pasisavinimas), 228 str. (piktnaudžiavimas) ir 300 str. (dokumentų klastojimas). 2023 m. gegužės 10 d. šis nuosprendis įsiteisėjo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negrąžino I. Šidlauskienės į jos eitas Žuvininkystės tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjo pareigas. Šis teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog I. Šidlauskienė buvusi priversta pateikti prašymą atleisti ją iš Žuvininkystės tarnybos prieš savo valią ar tai turėjusi daryti patyrusi spaudimą.

„Kadangi pareiškėja savo iniciatyva pateikė prašymą atleisti ją iš tarnybos užimamų pareigų, ji pati prisiėmė riziką ir iš to kylančias pasekmes“, – svarstė teismo teisėjai.

Tarsi ir aiški teismo pozicija – jei jau padėjai parašą po kokiu nors dokumentu, ištrinti jį ar užginčyti yra sunku, nes tam jau reikalingi neginčijami įrodymai, o ne vien teiginiai. Iš to matyti, kad teismai dažniausiai ištrina bet kokias emocijas, o palieka tik aiškias nuostatas: nėra įrodymo – nėra ir sprendimo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aidas

Aidas portretas
Kokia varškė kaip sunku jai, o kiek žmonių atleido, psichologiškai spaudė, karjera per lovą padarė...

Rita

Rita portretas
Tiek prisivoge būdama direktorė.

Deja

Deja portretas
Straipsnyje kažkodėl nerašo, kad buvusi direktorė buvo pripažinta kalta baudžiamojoje byloje ir padarė nusikaltimą fiktyviai priimdama darbuotojus ir pasisavinusi atlyginimą.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių