Dvasinių paauglių sindromas

– Aktorius Rolandas Kazlas su nuoskauda sakydavo, kad jam vaidinant Kaligulą žmonės juokiasi. Ar nepasitaiko, kad įkūnijant rimtą personažą teatre žmonės į jus reaguoja kaip į komiką?

– Gal iš pradžių taip ir gali nutikti. Bet jei tu vaidini gerai ir rimtai, laikui bėgant žmonės viską supras. Nereikia žiūrovų laikyti kvailais. Jie viską žino geriau už pačius aktorius. Liūdniau būna tada, kai išeini vaidinti humoristinį personažą, o niekas nesijuokia. Kažkas, matyt, norėdamas išgirsti, kad komedija iš principo yra blogai, Eimunto Nekrošiaus paklausė, kodėl jis nestato šio žanro spektaklių. Režisierius atsakė, kad norėtų komedijas statyti, bet tiesiog nemoka.

– Ar aplink save matote daug susireikšminimo?

– Tarp mūsų yra per daug dvasinės paauglystės. Pavyzdžiui, žmonės niekina religijas, sako, kad jos žudo žmones. Bet niekas nekalba, kiek gyvybių tikėjimas išgelbėjo. Kartais žmonės mėgsta niekinti, bando įžvelgti neigiamus dalykus. Revoliucijos gyvenime niekada neįvyksta ką nors žeminant, maištaujant ir garsiai rėkiant. Pokyčiai įgyvendinami tik kažką darant. Sakote, serialai blogi? Ateikite ir padarykite geriau. Mes sėdime tokie visi išlepę ir norime, kad mums viską paduotų. Bet tai sovietinis mąstymas, kuris laikui bėgant tikrai pasikeis.

– Ar esate išgyvenęs kokių nors su įkūnijamu personažu pasireiškusių mistinių nutikimų? Jūsų kolega Artūras Sakalauskas yra pasakęs, kad energetiškai stiprūs vaidmenys neretai yra pavojingi, gali įtraukti ir nepaleisti.

– Tokių dalykų nepatyriau. Tačiau visko dar gali būti. Jei jau A.Sakalauskui taip nutinka, gal ir man gali? Man mistika labiau susijusi su vaikiškais spektakliais. Apskritai pasakymas, kad kažkas negali išeiti iš vaidmens, kvepia melu. Gal tai labiau noras atkreipti į save dėmesį.

Egoizmas nėra svetimas

– Kažkada sakėte, kad jums gerai tada, kai kitiems gerai. Šis savęs ir aplinkos suvokimas yra labai nesavanaudiškas. Ar tai nesikerta su aktoriaus profesija, kurios atstovai turbūt labiau nei kiti yra narcizai ir egoistai?

– Visi mes esame egoistai. Ir narciziškumo mums netrūksta. Kiekvienas, turintis "Facebook‘ą", yra narcizas. Turbūt todėl, kad šio bruožo turiu pakankamai, šiame socialiniame tinkle savo paskyros ir nesukūriau. Manau, kad gyvenime kažkiek savanaudiškumo reikia. Jei nieko nepasiimsi, neturėsi ką duoti kitiems. Bet aš tikrai geriausiai jaučiuosi tada, kai mane supanti energija yra teigiama. O gyvenime visi mes susiduriame su septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis. Puikybė, gobšumas, tinginiavimas. Šiems dalykams teatras – puiki terpė augti. Žinote, scenos menas nėra darbas fabrike, kai daug žmonių gamina tą pačią detalę. Čia daug simpatijų, antipatijų, konkurencijos. Reikia kovoti su įvairiomis pagundomis.

– Per pastaruosius kelerius metus su UNISEF misija aplankėte Tanzaniją ir Haitį. Ar po šių viešnagių ir to, ką pamatėte, dar galite tikėti teisybe ir lygybe pasaulyje?

– Šių dalykų ir nėra, ir kartu yra. Baisiausia tai, kad grįžus iš tokių šalių labai sunku tampa būti čia ir atvirkščiai – grįžti ten. Kažkas badauja ir galvoja, kaip iš penkių grūdų pasisotinti ir priaugti svorio. O civilizuotose šalyse mes skaitome patarimus, kaip numesti svorio. Va tokia ir mūsų prigimtis. Atrodo, galėtume pasidalyti maistu, kad visi turėtume po lygiai. Tuo apie žmogų viskas ir pasakyta.

Vizitinė kortelė

Gimė 1980 m. balandžio 16 d. Klaipėdoje.

1999 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademiją ir 2003 m. baigė šokio studijas (dėst. Andželika Cholina).

Dirbo Jaunimo dramos, Oskaro Koršunovo, A.Cholinos teatruose.

Tarp įsimintiniausių jo sukurtų vaidmenų – Romeo O.Koršunovo režisuotoje V.Šekspyro pjesėje "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija". Vaidino ir to paties režisieriaus spektakliuose "Hamletas", "Dugne", "Žuvėdra".