Mokykla vadovės neišgąsdino

– Iki šiol dirbote H.Zudermano mokyklos direktorės pavaduotoja, su pradinukais mažai ką turėjote bendra. Ar ėmus vadovauti "Gilijos" pradinei mokyklai neišsigandote, juk čia darbo specifika kitokia?

– Tikrai ne, mokinių daug, tėvai aktyvūs, bendruomenė solidari, bendraujanti, bendradarbiaujanti. Manau, tokiu sparčiu žingsniu reikia ir toliau eiti į priekį ir viskas bus gerai.

– Jūs jau daugiau nei du mėnesius mokinius kas rytą pasitinkate mokyklos kieme, laukiate visų, sveikinatės kaip į tai reaguoja mokiniai, jų tėvai, ar sustoja, ar bendrauja?

– Mano to rytinio pasisveikinimo siekis yra, kad mes matytume, pažintume vieni kitus. Atsirastų artumo jausmas ir suvokimas, kad bet kada galima sulaukti pagalbos. Kol kas stoviu tik kelis mėnesius, bet, manau, stovėsiu visus metus ir tiek, kiek čia dirbsiu. Supratau, kad šis veiksmas nėra beprasmis. Matau, kaip pasikeitė vaikų ir tėvų santykis su mokyklos vadovais. Matau, kad jie jaučiasi laukiami šioje mokykloje. Be to, patys mokiniai pradėjo sveikintis jau ne tik su savo mokytoja, kaip anksčiau, bet ir kitomis mokyklos pedagogėmis.

– Šioje mokykloje buvo tokia nuostata, kad tėvai privalo savo vaiką atvesti į mokyklą ir jį pasiimti, ar daug vaikų ateina ir išeina be palydos?

– Vaikų vienų ateina daug, tačiau mūsų tikslas, kad vaikas, patekęs į mokyklos teritoriją, jaustų, jog yra laukiamas, kad bet kokiu atveju jis turi į ką kreiptis pagalbos.

Didelės mažų vaikų problemos

– Jums anksčiau yra tekę dirbti su vyresniais vaikais, čia – pradinė mokykla, su kokiomis problemomis susiduria jos mokiniai?

– Mažųjų problemos dažniausiai – emocinės, jie dar kovoja vienas su kitu, bando apsibrėžti savo teritorijas, įvesti savo taisykles. Mes siekiame juos mokyti tikro bendruomeniškumo, pagarbos vienas kitam, tolerancijos.

– Bet vaikai ateina iš labai įvairių šeimų, kai kurie galbūt ne visai pavalgę, ne visai gerai nusiteikę ir neišlydėti. Kaip tie vaikai integruojasi į mokyklos bendruomenę?

– Manau, kad čia jie jaučiasi gerai, nes visų specialistų pagalba jiems ir visiems mokiniams yra didelė. Įvykus bet kokiam nesusipratimui, kalbamės su abiem pusėmis, kviečiame tėvus. Nepaliekame nė vieno atvejo neišsikalbėję. O pokalbyje gimsta tiesa. Nes dažniausiai vyrauja nuostata, kad mano vaikas yra puikus, o dėl incidento kaltas kažkas kitas. Tokioje situacijoje kalbamės visi – mokytojai, vaikai ir tėvai. Siekiame šiltesnio, kitokio požiūrio į kitą vaiką, ne tik į savo.

– Teko girdėti, kad šiemet į miesto mokyklas atėjo nemažai nuskurdusių, sunkių šeimų vaikų, kokia situacija jūsų mokykloje?

– Tikrai nepastebėjau, kad pas mus mokykloje būtų padaugėję jūsų minimų šeimų vaikų. Vaikai, kurie gauna nemokamą maitinimą, niekaip neišsiskiria ir klasėse. Nėra jokių ženklų, kad jie yra kažkuo kitokie. Manau, kad jie gerai integruojasi, tačiau su jų tėvais mums tenka daug dirbti, nes tėvų švietimas mums taip pat yra labai aktuali tema. Akivaizdu, koks vaikas ateina iš šeimos, toks vaikas yra ir čia. Mūsų tikslas padėti tam vaikui pamatyti kitokio gyvenimo galimybes, kartu suteikiant tam tikrą pagalbą jo tėvams. Yra visokių tėvų – jaunų ar išsiskyrusių, kurie sako, mes tikrai nežinome, kaip su tuo susitvarkyti. Mes siūlome pagalbą – tiek psichologo, tiek socialinio pedagogo. Sutariame, ką turėtų tėvai daryti, ką darome mes.

– Mokykloje yra kitataučių, kuriems, akivaizdu, lietuvių kalba tikrai nėra gimtoji, kaip jiems čia sekasi?

– Jie gražiai pas mus pritapo, jau kalba lietuviškai, tėveliai bendrauja su mokytoja, vaikams skiriamas papildomas mokymas, manau, jie čia puikiai integruosis.

– Logopedai prasitarė, kad labai padaugėjo vaikų, turinčių kalbos problemų, ką jūs pastebėjote?

– Mūsų mokykla yra didelė, čia mokosi daugiau nei 600 mokinių, tačiau tarp jų yra nemažai tokių, kuriems reikalinga logopedų pagalba. Negaliu pasakyti, kodėl taip yra, iš kur liko šios spragos.