Į Lietuvą indą atvedė mokslo troškulys: vaikinas jau geba kalbėti lietuviškai

Trečius metus Lietuvoje gyvenantis 24-erių indas Mahendra Gurjaras jau kalba lietuviškai ir net geba rašyti. Tolimos, šaltos ir labai didele tolerancija nepasižyminčios šalies vaikinas nepabūgo ir ryžosi čia ne tik studijuoti, bet ir dirbti, kad galėtų pats išgyventi, neprašydamas iš tėvų nė cento.

Patinka mokytis Klaipėdoje

– Kokio klausimo iš lietuvių sulaukiate dažniausiai?

– Beveik visi su manimi susipažinę žmonės klausia, kodėl atvykau į Lietuvą. Atsakymas paprastas ir aiškus – čia studijuoju Klaipėdos universitete ir dirbu. Baigęs mokslus Singapūre žiūrinėjau, kur galėčiau tęsti studijas. Išsiunčiau prašymą ir sulaukiau kvietimo studijuoti Klaipėdos universitete, pasirinkau medijų filosofijos studijas. Taip ir atvykau į Lietuvą. Tai buvo ne pirma mano išvyka į užsienį, todėl čia manęs niekas neišgąsdino. Mėgstu keliauti, pažinti kitus kraštus.

– Turbūt girdėjote, kad vienas studentas indas  pareiškė pretenzijų Klaipėdos universitetui dėl, jo manymu, netinkamos studijų kokybės. Kokia jūsų nuomonė apie mokslus čia?

– Kiekvienas turi kalbėti apie save, man viskas tinka. Netrukus baigsiu čia bakalauro studijas ir planuoju siekti magistro laipsnio. Labai tikiuosi, kad mano tėvai atvyks į bakalauro diplomo teikimą. Man tai bus didelė šventė. Klaipėdoje studijuoja ir dirba nemažai indų tautybės žmonių.

Kai tik atvažiavau, man visas maistas atrodė prėskas, labai trūko skonio, todėl prašiau, kad tėvai atsiųstų indiškų prieskonių.

Norėjo daugiau bendrauti

– Stebėtina, kad jau mokate ir lengvai susikalbate lietuviškai. Kaip jums pavyko išmokti daugelio sunkia vadinamą kalbą?

– Pasaulis – lyg vandenynas, jei į jį pilsite sirupą, bus skanu, ir priešingai. Jei nori bendrauti, turi mokytis kalbų. Gebėjimas išmokti kalbą priklauso tik nuo noro. Man patinka bendrauti, pažinti žmones. Lietuvių kalbos mokiausi universiteto kursuose. Kurį laiką gyvenau su lietuviu draugu, jis man labai daug padėjo. Sunkesnius žodžius kelis kartus pakartodavo jis, po to – aš, bandydavau naudoti juos sakinyje. Stengiausi su bendramoksliais universitete ir darbe kalbėti lietuviškai. Maždaug po pusmečio gyvenimo Klaipėdoje ėmiau suprasti, ką lietuviai kalba, o dabar jau nesunkiai kalbu ir parašau, problemų kyla tik dėl gramatikos. Kol nemokėjau lietuviškai, buvo sunkoka bendrauti, jaučiausi liūdnesnis. Dažnai pirmą kartą mane sutikę žmonės bando su manimi kalbėti angliškai, kai jiems tai nesiseka, ima į rankas telefoną, ieško guglo vertėjo ir bando versti norimą frazę į anglų kalbą. Didžiausia nuostaba juos ištinka, kai išgirsta mane kalbantį lietuviškai.

– Kiek mokate kalbų?

– Mano gimtoji yra hindi, kalbu angliškai ir keliomis Indijoje vartojamomis kalbomis: Radžastano, gudžaratų, marati, suprantu ir moku kalbėti keliais akcentais. Be to, moku sanskrito kalbą. Kartais lietuvių kalboje išgirstu panašių žodžių į sanskrito.

Nuo smurto išgelbėjo draugas

– Ar Klaipėdoje jums yra tekę susidurti su netolerantiškais žmonėmis?

– Neslėpsiu, truputį buvo, bet nelabai. Kartą manęs vos nesumušė, bet buvau su lietuviu draugu, jis mane užstojo, pareikalavo prie manęs nelįsti.

– Ar jūsų šeima nesijaudino, kai pasakėte, kad išvažiuojate į tolimą šalį?

– Prieš tai studijavau Singapūre, be to, jau nemažai metų negyvenau su tėvais. Iš namų iškeliavau būdamas dvylikos. Dabar, kai internetu bendrauju su namiškiais, tėtis dažnai klausia, kaip jaučiuosi, ar esu sveikas, ar ko nors netrūksta, bet suprantu, jog nemano, kad man čia blogai. Taip, čia šalta, bet niekada nesirgau ir viskas čia man gerai.

– Užaugote didelėje šeimoje?

– Aš savo tėvams esu vienintelis vaikas, bet mano tėvas turi tris brolius, tai yra didžioji šeima, esame artimi su giminaičiais. Kai buvau vaikas, mano tėvas investavo į savo brolio restoraną. Gerai pamenu, kaip visi šeimos nariai dirbo tame restorane. Nors buvau dar mažas, virtuvė man nuo tada nesvetima. Mano tėvas yra verslininkas, mama rūpinasi namų ūkiu. Mūsų šeima turi nuomojamo nekilnojamojo turto, o mamos darbas yra surinkti nuomos pinigus.

Nepatiko vėdarų vaizdas

– Ko labiausiai pasigendate čia gyvendamas?

– Kai tik atvažiavau, man visas maistas atrodė labai prėskas, labai trūko skonio, todėl prašiau, kad tėvai atsiųstų indiškų prieskonių. Dabar juos naudoju ne tik gamindamasis maistą sau, bet atsinešu jų ir į darbą, kartais juos panaudoju ir darbe. Vienas mano draugas, gyvenęs Londone, pasakojo, kad ten labai pamėgo indišką virtuvę. Paprašė, kad jam ko nors pagaminčiau. Kai valgė mano paruoštus patiekalus, labai gyrė. Man labai malonu, kad jiems patinka mūsų maistas, sulaukiau daug pagyrų ir iš bendradarbių. Dirbu viename Klaipėdos restoranų, gaminu šaltus patiekalus.

– Ar indiška virtuvė yra įvairesnė už lietuvišką?

– Mes, indai, turime daugybę patiekalų, mėgstame ryškius skonius, ypač daug vegetariškų patiekalų. Jūsų Naujuosius metus atitinkančios šventės vaišėms indai turi apie penkis tūkstančius vien vegetariškų patiekalų. Mano šalyje mes kiekvieną vakarą valgome namie keptą šviesią duoną, mano mama pati ją kepa. Neseniai Indijoje buvo žiemos šventė, kuri galėtų būti panaši į jūsų Naujuosius metus. Šiai šventei paprastai gaminame labai daug saldumynų, nemaža jų dalis – pieno produktai.

– Ar jūs – vegetaras?

– Anksčiau buvau, bet Lietuvoje nėra pakankamai produktų taip maitintis, todėl reikia valgyti mėsą. Bet galima išsiversti ir su esamais produktais. Aš mėgstu gaminti varškės sūrio ir žirnių troškinį.

– Ar užsukęs į lietuviškas kavines ar valgyklas neliekate alkanas? Gal mūsų virtuvėje nerandate sau priimtino maisto?

– Labai mėgstu šaltibarščius ir cepelinus. Kartą draugas valgė tokį lietuvišką patiekalą, kurio vaizdas man nepatiko, aš jo niekada neparagaučiau. Primena dešreles, man atrodo, tai yra vėdarai. Man labai svarbu estetinis maisto vaizdas. Nenorėjau jų net ragauti. Man labai patinka kepta duona su česnaku. Mano šalyje mes nemaišome skonių, jei saldu, tai tik saldu, o jūs mėgstate kad ir pyraguose naudoti rūgščius vaisius, todėl saldus pyragas gali būti su rūgštele.

Mėgstamiausia – Jūros šventė

– Daugybė lietuvių apie Indiją turi supratimą tik iš filmų ar nuogirdų. Pavyzdžiui, kad jūsų šalyje yra kastų sistema, o tėvai savo vaikams parenka antrąją pusę, kad didžiuosiuose miestuose vyrauja lūšnynai, kad yra ir kitų mums neįprastų dalykų.

– Taip, visa tai yra. Mano tėvas su mama taip pat ne patys susipažino, o susituokė savo tėvų valia. Ir dabar dar dažnai santuokos sudaromos tėvams susitarus. Ilgiausiai piršlybos vyksta, jeigu jaunikis pats sau ieško pačios. Mumbajuje, kuris nuo mano namų yra maždaug už 600 kilometrų, maždaug milijonas žmonių gyvena lūšnynuose. Bet visi tie žmonės patys užsidirba sau pragyvenimui. Moterys valo, plauna, vyrai yra amatininkai, kažką gamina ir taip išgyvena. Jie nėra tinginiai.

– O kaip jūs įsivaizduojate savo ateitį? Ar įmanoma, kad Klaipėdoje sutiksite sau tinkamą merginą?

– Suprantama, taip gali būti. Čia su manimi visi labai draugiškai bendrauja. Draugai ir bendradarbiai vadina mane Maki, bet manęs tai nežeidžia, suprantu, kad iškart įsiminti mano vardą daugeliui gali būti nelengva.

– Kas Lietuvoje jums labiausiai patinka ir nepatinka?

– Man čia nėra blogai. Esu diplomatiškas žmogus, negaliu pasakyti, kad man kas nors be galo patinka, bet lygiai taip pat nėra labai nepatinkančių dalykų. Mėgstu pasivaikščioti prie jūros. Džiaugiuosi, kad sekasi suderinti darbą ir studijas, nenoriu priklausyti nuo tėvų, pats užsidirbu pragyvenimui. Pradžioje, kai atvykau čia, buvo truputį keista, kad mažai žmonių kalba angliškai, nedaug kitataučių, šalta, trijų su puse valandų skirtumas tarp mano tėvynės ir Lietuvos. Kaip Lietuvoje, taip ir mano tėvynėje vyksta daug pokyčių. Pavyzdžiui, dar visai neseniai pavasario šventės Holi metu žmonės barstydavo vieni kitus sintetinių dažų milteliais, bet dabar naudojame tik augalinius dažus, nes taip sveikiau ir ekologiškiau. O Klaipėdoje pastebiu vis daugiau angliškai kalbančių žmonių.

– O gal čia jus kas nors labai nustebino?

– Klaipėdoje man labiausiai patinka Jūros šventė, nors mes Indijoje turime labai daug švenčių, bet tokios dar neteko matyti. Būtent šios šventės metu miestas būna pilnas žmonių, visi gerai nusiteikę, daugybė pasirodymų, įvairaus maisto. Kai Jūros šventė baigiasi, labai keista, kad miestas ištuštėja. Tas mažas žmonių skaičius man – labai neįprastas dalykas, pradžioje tai atrodė labai keista.


Vizitinė kortelė

Gimė 1995 metais.

Gyveno ir mokėsi Mahemdavado mieste.

Singapūre FTMS Global Academy studijavo informatiką.

Dabar Klaipėdos universitete studijuoja medijų filosofiją.

Tuo pat metu dirba restorane "Vivalavita".



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
Įdomu kuriai užsienio žvalgybai jis parsidavęs.

Jonas

Jonas  portretas
Indija yra pati didžiausia demokratija pasaulyje. O tai didelis iššūkis valstybei . Prieš porą šimtų metų Indijos žmonės gyveno nepalyginamai geriau nei europiečiai.

Atsigaukit

Atsigaukit portretas
Nebesvaikit, lietuviai, su savo išgalvotom nesąmonėm. Džiaugtis reikia, kad jam patinka pas mus, o ne taip kaip jums: visi pikti, nepatenkinti gyvenimu ir pnš.. važiuokit pailsėt atostogų, atsigausit gal, o tai parodot visiems kokia mūsų tauta pikta ir nepatenkinta gyvenimu..
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių