- Asta Dykovienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Didžiųjų švenčių laukimas pandemijos metu – anaiptol ne blogiausia, kas gali nutikti gyvenime. Vieni iškiliausių mūsų šalies žmonių Kalėdas yra sutikę ne tarp artimųjų ar besimelsdami bažnyčioje, o kalėjime tarp kriminalinių nusikaltėlių ar nacių nelaisvėje. Ir tai yra nesulyginami dalykai su tuo, kaip žmones šiandien apribojo po pasaulį pasklidęs virusas.
Kūčioms – kalėjimo viralas
Kardinolas Sigitas Tamkevičius, kaip ir visi katalikų dvasininkai, nepriklausomai nuo jų rango, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, šiandien Bernelių šv. Mišiose dalyvaus tuščioje bažnyčioje.
Tačiau tai ne pačios liūdniausios Mišios, kuriose per 82-ejus savo gyvenimo metus teko dalyvauti garbiajam kardinolui.
Sovietmečiu 11 metų redagavęs "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" bei drauge su kitais keturiais kunigais įsteigęs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, S.Tamkevičius vargiai galėjo tikėtis, kad komunistų valdžia jį ilgai toleruos.
Tad jau 1983 m. jis buvo suimtas ir, apkaltinus antisovietine propaganda bei agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo.
"1983 m. gruodžio pradžioje vyko teismas, kuriame man atseikėta 10 metų nelaisvės – 6 metai griežto režimo kalėjimo ir 4 metai tremties. Po teismo kelias savaites dar praleidau KGB kalėjime. O paskui, Kūčių išvakarėse, mane išvežė, nesakydami, kur. Pirmąsias Kūčias nelaisvėje sutikau Pskovo kalėjime", – prisiminė S.Tamkevičius.
Ten didelėje kameroje buvo uždaryta apie 40 kalinių, visi – kriminaliniai nusikaltėliai.
S.Tamkevičius teigė neprasitaręs kaliniams, kad yra dvasininkas.
"Ne, nesakiau, kas esu. Ne tai visiems ir rūpėjo. Jų didžiausias džiaugsmas buvo išsivirti vadinamojo čefyro. Iš arbatos virė tokį bjaurų gėralą, kurį ir mane pakvietė gerti. O Kūčių vakarienei gavome po dubenį tokios labai nemalonaus žuvies kvapo sriubos, kurią kaliniai vadino "ucha". Tokios buvo pirmosios Kūčios nelaisvėje", – pasakojo kardinolas.
Tikėjimas ir viltis
Kitą dieną Kalėdas S.Tamkevičius praleido jau traukinyje, kuris riedėjo Uralo kryptimi, į įkalinimo vietą.
Kardinolas pamena, kad Kalėdos lageryje, kai buvo kalinamas 37-oje zonoje, būdavo labai kuklios.
Su juo kartu kalinčių katalikų beveik nebuvo, tad šias šventes, kaip pasakojo S.Tamkevičius, jis paprastai praleisdavo vienas, maldoje.
Kadangi nelaisvėje buvo laikoma daugiau stačiatikių, kartu su jais švęsdavo ir jų Kalėdas.
Lagerio krautuvėlėje buvo galima nusipirkti kokių nors konservų ar uogienės, tad kaliniai pasitaupydavo, nusipirkdavo ir švenčių proga susirinkę po darbo pasivaišindavo, vieni kitus pasveikindavo.
"Manau, kad daugeliui šių metų Kalėdos bus ne ką lengvesnės, nei man būdavo lageryje. Tik lageris mano gyvenime nebuvo staigmena. Žinojau, kas manęs laukia, ir tam ruošiausi. Tą nelaisvės kryžių aš sąmoningai pasitikau. O dabar, žmones pandemijai užklupus netikėtai, manau, kad daugelis pergyvena tai sunkiau, nei aš anuomet išgyvenau Kalėdas, būdamas nelaisvėje", – kalbėjo kardinolas.
Politinių kalinių dvasinę būklę tyrinėję mokslininkai atkreipė dėmesį, kad nelaisvę ir kalinimo sąlygas lengviau pakeldavo tikintys žmonės.
Tą liudija ir S.Tamkevičiaus istorija. Kardinolas kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose, o 1988 m. buvo ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus "perestrojkai", paleistas į laisvę.
"Prieš pat kalinimo pabaigą kalėjau 35-ajame lageryje. Paskutines Kalėdas kalėjime taip pat paminėjome labai kukliai, bet turėjau tikėjimą ir viltį, kad visos negandos praeis. Taigi net tokiomis niūriomis sąlygomis Kalėdos atnešdavo dvasinį džiaugsmą. Būtų buvę nepaprastai sunku, jei to tikėjimo būčiau neturėjęs", – tvirtino S.Tamkevičius.
"Taip arti buvo Dievas"
Kardinolo S.Tamkevičiaus vienmetė ir bendražygė, vienuolė, disidentė, tikinčiųjų teisių gynėja, politinė kalinė, "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" daugintoja bei platintoja Felicija Nijolė Sadūnaitė mano, kad vis dėlto šių dienų situacijos ir to, ką anuomet išgyveno žmonės, persekiojami ir baudžiami už laisvą mintį, lyginti negalima.
Humoro jausmo nestokojanti ši ypatinga moteris iš savo sovietinių laikų nelaisvės juokėsi ir dabar, nes, pasak disidentės, gera nuotaika – irgi didelis ginklas.
Dabar atėjo metas sustoti ir pamąstyti apie tai, kad mes tą energiją švaistydavome beprasmiškai.
"Jokių sunkumų neturėjau, tik – romantika. Patys geriausi metai buvo kalėjime. Tada taip arti šalia manęs buvo Dievas. Viskas išeina į naudą", – šmaikštavo N.F.Sadūnaitė.
Tačiau realiai viskas buvo visai nejuokinga ir mažai kuo skyrėsi nuo pragaro, kokį tik gali įsivaizduoti žmogus.
Disidentė pasakojo, kad kai po priverstinio švitinimo jai nuslinko plaukai ir ji nebepaėjo, ją iš ketvirtosios KGB kalėjimo kameros Vilniuje perkėlė į pirmąją.
"Pasirodo, ten kentėjo mūsų brangiausias kankinys Vytautas Žemaitis, paskui pas L.Beriją išvežtas ir ten sušaudytas, ten pat buvo kankinamas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kai jį 1956 m. areštavo, ten sudraskė ir jis ten kraujuose gulėjo. Štai koks buvo mano ryšys su kankiniais, kurie mirė už savo tiesą ir savo tikėjimą", – kalbėjo N.F.Sadūnaitė, pabrėždama, kad ir šių žmonių tvirtybė tada jai suteikė jėgų.
"Dabar yra rojus"
N.F.Sadūnaitė 1956 m. įstojo į pogrindinį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje.
Ji jau nuo 1970 m. pateko į KGB akiratį, perspėta dėl antitarybinės veiklos.
Tais pačiais metais įstojo ir baigė medicinos seserų kursus, dirbo Vilniaus kūdikių namuose.
Pradėjus leisti "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", tapo viena aktyviausių talkininkių: rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino ir platino "kroniką", vežė į Maskvą, kad būtų persiųsta į JAV.
1974 m. N.F.Sadūnaitė buvo suimta bespausdinant 11-ąjį leidinio numerį.
1975 m. birželio 17 d. LSSR Aukščiausiojo Teismo nuteista trejiems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams tremties.
"Mano bausmė buvo vaikiška, palyginti su tuo, kiek buvo nuteisti kiti politiniai kaliniai. Ir sąlygos to meto konclageriuose, kur tie žmonės buvo kalinami, buvo nepalyginamai baisesnės nei mano. Žinoma, jei būtų buvusi ilgesnė bausmė, būtų sunkiau, organizmas išsenka nuo alinančio darbo ir prasto maisto. Bet kai išgirstu, kad šių metų Kalėdos yra didžiausias siaubas, nes kažkas negali kažkur nuvažiuoti, su kažkuo susitikti, mane stebina. Dabar yra rojus, nesulyginami dalykai, kokiomis aplinkybėmis per istoriją žmonėms yra tekę sutikti Kalėdas", – teigė sesuo N.F.Sadūnaitė.
Nuostata: sesuo N.F.Sadūnaitė priverstinį vienišumą per šias šventes vertina netgi teigiamai, esą atsiras laiko pamąstyti apie kitokius, ne tik materialius dalykus. / Šarūno Mažeikos / Fotobanko nuotr.
Anot pašnekovės, dabar yra telefonas, interneto ryšys, žmonės gali bendrauti su artimaisiais, nepaisant, kad fizinio artumo nėra.
"Pagaliau atėjo metas pabūti su savimi ir su Dievu. Žmonėms vis buvo mažai, migravo iš vienos valstybės į kitą. Pirko be saiko, vis buvo negana. Nesakau, kad visi, bet bendros tendencijos buvo būtent tokios. O dabar atėjo metas sustoti ir pamąstyti apie tai, kad mes tą energiją švaistydavome beprasmiškai. Juk svarbiausia žmogui – artimo meilė, nebūti abejingam kito skausmui. Yra tokia laimės formulė – laimę nešk kitiems, nes tada ji paslaptingai grįžta mums patiems. Gaila, kad dauguma žmonių tai užmiršo", – apgailestavo daug iškentėjusi N.F.Sadūnaitė.
Prie stalo sės vienas
Dar vienas asmuo, kurio negąsdina vienišos Kalėdos, nes gyvenimo yra išmokytas vertinti net nedidelius džiaugsmus, yra Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos tėvas Antanas.
Antrojo pasaulinio karo metais darbams į Vokietiją išvežtas A.Nausėda tuomet buvo tik paauglys, kuriam tada ne kartą teko žvelgti mirčiai į akis.
Rytoj prie Kūčių stalo jis sės vienas. Ir tai A.Nausėdai jokia tragedija, nes yra išgyvenęs kur kas sunkesnius laikus nei dabartinė pandemija.
"Pačios sunkiausios buvo 1944-ųjų Kalėdos. Tada buvau nelaisvėje Vokietijoje, dirbau darbo lageryje, išbadėjęs, išsekęs ir apniktas utėlių. Rūbai buvo beveik supuvę, nes jų niekas nekeisdavo. Heilsberge, dabartinėje Lenkijos teritorijoje (tada buvo Vokietijos dalis), mes valėme miestą po bombardavimų, kasėme apkasus kareiviams, konstravome prieštankinius įtvirtinimus, nes artėjo frontas", – pasakojo Prezidento tėvas.
A.Nausėda pamena, kad ta žiema buvo ypač šalta. Gruodžio pabaigoje kone kasdien laikėsi 20 laipsnių šalčio temperatūra.
Kaliniai buvo apgyvendinti tvartuose arba bažnyčiose, nešildomose patalpose.
Po kiekvienos nakties nuo šalčio, išsekimo ir ligų sargybiniai rasdavo po kelis mirusius kalinius.
"Žiema buvo žvarbi ir besniegė, žemė buvo labai įšalusi. Kasti apkasus buvo kankinantis darbas. Jėgų užteko vos judėti. Tik atsisėdus pailsėti, nuo išsekimo iškart užmigdavome, bet mirtinai sušalti neleido sargybiniai, kurie, tokius "tinginiaujančius" pamatę, tuoj per sprandą užtvodavo kastuvo kotu. Apie Kūčias ar Kalėdas tais metais nebuvo minčių. Tik galvojome, kaip kokioje geležinkelio stoties šiukšliadėžėje rasti kad ir menkiausią sūrio ar duonos gabaliuką. Badas labai kamavo, nes to maisto davinio niekada neužteko", – pasakojo A.Nausėda.
Vis dėlto 1944-ųjų Kalėdos A.Nausėdai įsiminė tuo, kad naciai kalinius, atidirbusius pusę dienos, išleido ilsėtis.
Laukimas: Prezidento G.Nausėdos tėvas Antanas šias Kalėdas, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, sutiks vienas, šventimą su artimaisiais, kaip pats sako, atidėjęs geresniems laikams. / Vytauto Liaudanskio nuotr.
Nukamuotiems ir išsekusiems vargdieniams tai buvo didelė dovana, kad ir gauta iš jų kankintojų.
"Kai kurie žmonės kalba, kad šios Kalėdos yra slogios. Ką padarysi. Aš šventes irgi sutiksiu vienas, neleidau artimiesiems važiuoti. Tokia situacija. Atidėjome šventimą kartu geresniems laikams", – teigė A.Nausėda.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Po incidento progimnazijoje prabilo apie mokyklų saugumą: reikia daryti du dalykus
Klaipėdoje vyrui patekus į progimnaziją ir pavogus moksleivių telefonus, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ignas Gaižiūnas teigia, kad stiprinant ugdymo įstaigų saugumą, svarbiausia užtikrinti aplinkos stebėjimą ir patekimo į pastat...
-
Mokslininkai įminė 80 metų senumo mįslę: nustatė senojo Nidos švyturio vietą
Baigiantis Švyturių metams Neringoje ir Klaipėdoje bei minint senojo Nidos švyturio įžiebimo 150 metų sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius tech“) mokslininkai nustatė tikslią senojo švyturio viet...
-
Eglučių kiemelio konkurse – 45 dalyviai
Į gruodį vyksiantį Kalėdų eglučių kiemelio konkursą užsiregistravo net 45 klaipėdiečių organizacijos. Lapkričio 20-oji buvo paskutinė registracijos diena, tačiau dar devynių dalyvių sulaukta kitą dieną, terminui jau oficialiai pasibaigus. ...
-
„Pražuvusi Klaipėda“ nukeliavo į sandėlį2
Ne vienerius metus klaipėdiečiams rodęs, kaip šiame mieste gyventa prieš kelis šimtus metų, kūrinys dingo iš įprastos vietos. Šioje tvirtovės įtvirtinimų vietą ženklinančiame plote netrukus bus įrengtas kitas akc...
-
Lietuvos kariams – padėka ir pagarba
Žvarbų penktadienio vidurdienį klaipėdiečiai kartu su kariais atžygiavo į Kruizinių laivų terminalą, kuriame vyko Lietuvos kariuomenės 106-ųjų atkūrimo metinių ceremonija. Skambėjo sveikinimo kalbos, aidėjo salvės, virš susirinkusiųj...
-
Terminalo pavadinimas – ne vienas
Kruizinių laivų terminalas gali būti vadinamas dvejopai – ne tik visiems įprastu oficialiu pavadinimu, bet ir kitu – Karo ir kruizinių laivų terminalu. Taip esą nuspręsta dėl to, kad šiame terminale švartuojasi ne tik kruizin...
-
Uostamiestyje lapus šluos ir gruodį1
Rudeninių lapų šlavimo ir išvežimo darbai vyks iki gruodžio vidurio. Šią savaitę vien iš Skulptūrų parko išvežta net 20 tonų lapų. Didžioji dalis šaligatvių – nuvalyti, pamažu valomi ir kiti parkai ...
-
Kam važiuoti į Laplandiją, jei turime Palangą?!3
Nuo jaukių vakarienių, pramogų šeimai iki energingų renginių ir fejerverkų – šventiniu laikotarpiu Palanga stengiasi patenkinti kiekvieno poreikius. Šiųmetis švenčių laukimas mylimiausiame kurorte prie jūros bus pers...
-
Lapkričio pabaiga – nežiemiška
Sinoptikų pranešimai pajūryje gyvenantiems žmonėms neleidžia tikėtis nei didesnių šalčių, nei ypatingos šilumos. Viskas bus taip, kaip ir paprastai būna lapkričio gale – stiproki vėjai vaikys debesis, o kai jie nurims, ga...
-
Į svečius pas merą – „pasimatuoti“ kėdės1
Klaipėdos vadovo Arvydo Vaitkaus feisbuko paskyroje atsirado šmaikštus vaizdo įrašas, kuriame visiems žinomas aktorius klaipėdietis Giedrius Savickas prašo „pasimatuoti“ mero kėdę. Šiuo vaizdo įrašu ...