Nei patys tvarko, nei kitam leidžia. Taip paveldosaugininkų veiklą, tiksliau – neveiklumą, dažnai apibūdina istorinių pastatų savininkai. Kadaise buvę puošnūs Klaipėdos namai, paskelbti saugomais, tapo ne kultūros objektais ar verslo traukos centrais, o apgailėtinomis miesto vietomis.

Miestas – lyg po karo

Pastatai, kurie galėtų puošti Klaipėdą ir tapti jos pasididžiavimo objektais, dešimtmečius rėžia akį.

Nostalgijos kamuojamus senuosius klaipėdiškius ir jų palikuonis mūsų mieste pasitinka buvusios spirito ir alaus daryklos Šaulių gatvėje, dujų fabriko Liepų gatvėje, Apskrities ligoninės Kūlių Vartų gatvėje bei daugybės kitų senųjų statinių griuvėsiai.

Ieškantys tokios padėties kaltininko klaipėdiečiai suktų ratais iš kabineto į kabinetą siuntinėjami valdininkų, kol išgirstų tikinimą, jog dėl miesto piktžaizdžių kalta krizė, o tai reiškia – niekas.

Sovietinių funkcionierių nesupratimą ir net tyčinį siekį sunaikinti viską, kas buvo ne tarybiška, keikiantys veikėjai dabar taip pat naikina praeities paminklus nieko neveikdami.

Neiškentę daugybę metų nesikeičiančios padėties visuomenininkai jau atakuoja miesto merą Vytautą Grubliauską.

Šis rodo pirštu į paveldo saugotojus ir tikina, kad, turėdami užtenkamai galių, šių galimybių neišnaudoja ir yra nepakankamai lankstūs.

Baisiausia – nieko neveikti

„Senieji pastatai Klaipėdoje nyksta, ir ne tik nyksta, bet tas procesas net yra palaikomas visų struktūrų, kurios atsakingos už kultūros paveldą. Taip kalbu ne teoriškai, o matydamas realybę. Nematyti net jokio aktyvumo, kuris atkreiptų dėmesį ir sukeltų diskusijas viešojoje erdvėje. Jeigu miesto gyventojai nemato, kokie procesai vyksta saugant praeities reliktus, negali prasidėti veiksmai, kurie priverstų atkreipti platesnį visuomenės dėmesį į šias problemas“, – apgailestavo istorikas, visuomeninės kultūros paveldo komisijos prie Kultūros paveldo departamento narys Vacys Vaivada.

Praeities žinovas vardijo konkrečius faktus. 2006 m. buvo naikinamas malūnas, kurio likimas iki šiol nėra iki galo išspręstas.

Tais pačiais metais nugriautas XVIII amžiaus statinys, kuriame įsikūręs restoranas dabartinėje Herkaus Manto gatvėje. Nors jis atstatytas, bet XVIII amžiaus jame nebėra.

Iki šiol riogso sudegusio buvusio „Baltijos“ kino teatro griuvėsiai.

Į senamiestį, kaip visumą su savo ypatinga verte, ateina abejotini naujadarai.

Išgelbėtų nusavinimas

Pasak istoriko, tas pats procesas vyksta ir istorinėje miesto dalyje nuo Danės upės iki Poilsio parko.

„Pažiūrėkime į apleistus pastatus. Juk net stogai nėra deramai sutvarkyti. O jeigu pažeistas stogas, galima įžvelgti sąmoningą veiklą, siekiant pastatą sunaikinti. Užuot rūpinęsi tokiais pastatais, kaip griūvantis buvusios ligoninės kompleksas Kūlių Vartų gatvėje, valdininkai dar ir puola visuomenininkus, kurie bando ką nors daryti“, – piktinosi V.Vaivada.

Istorikas įsitikinęs, kad, saugant senuosius pastatus, nepajudinta nė piršto populiariai rodant jų vertę, miesto bendruomenei nepasakoma, kas yra tų objektų savininkai, atsakingi už apgailėtiną jų būklę.

„Manau, būtų labai nemenkas poveikis, jei per žiniasklaidą būtų skelbiama, kada ir kam buvo skirta baudų ar taikytos kitokios poveikio priemonės. Tai galėtų sukelti visuomenės pasipiktinimą, o galiausiai subrandintų realią mintį apie tokių objektų nusavinimą. Kol kas tai – tik teorinė galimybė“, – įsitikinęs V.Vaivada.

Vietoj viešbučio – langų angos

Tarybiniais metais buvusio Odos ir venerinių ligų dispanserio, vėliau tapusio Apskrities ligonine, savininkai ketino jame įsteigti viešbutį.

Tačiau viltis, kad saugomų pastatų komplekso teritorijoje greta Taikos prospekto pastatys naują, aukštą pastatą, sužlugdė paveldo saugotojai.

Pastaruoju metu įpareigojimus audrų išlaužytas tvoras atstatyti, užkalti langų bei durų angas, plėvele uždengti kiaurą stogą vykdo įmonės bankroto administratorius.

Todėl galima tik spėlioti, ar šis dar neseniai buvęs gražus pastatas pirma sugrius, ar jį įsigis kiti savininkai, pasiryžę įpūsti naują gyvybę.

Panašių siekių įrengti viešbutį turėjo ir spirito bei alaus daryklos Šaulių gatvėje savininkai. Planams sutrukdė ypatingi reikalavimai, kuriuos lėmė storos pastato sienos.

Vyresnysis valstybinis inspektorius Mantas Bagočius pasakojo, kad šio objekto savininkai pasirūpino bent jau apdengti sienų konstrukcijas, tačiau pats statinys riogso merkiamas lietaus ir sniego.

Įsigyja kaip investiciją

Vis dar neaiški ir buvusio dujų fabriko ateitis. Savininkai pasiuntė savo atstovą į viešą diskusiją su visuomene apie bendruomenės lūkesčius, susijusius su šiais pastatais.

Tačiau užtikrinti paties statinio saugumo jie nesugebėjo, rudenį vėjas išvertė raudonų plytų tvorą, kuri yra valstybės saugomo objekto sudedamoji dalis.

„Konfrontacija tarp saugomų pastatų savininkų ir paveldosaugininkų atsiranda tada, kai objektai įsigyjami tik kaip piniginė investicija, o ne norint juos sutvarkyti. Jeigu savininkas nekuria jokių planų, niekada net neužsimena apie jokias idėjas, dažniausiai kaltina mus nepagrįstai trukdžiais“, – tikino laikinai einanti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vadovo pareigas Audronė Puzonienė.

Tiki šviesia ateitimi

A.Puzonienė nelinkusi labai pesimistiškai žvelgti į situaciją mieste.

Paveldosaugininkė vardijo pastaraisiais metais iš merdinčių ir griūvančių naujam gyvenimui prikeltus pastatus.

Tai du raudonų plytų sandėliai prie Danės už Senosios perkėlos, Dramos teatras, buvusi siauruko geležinkelio stotis.

A.Puzonienė džiaugėsi, kad pajudėjo iš mirties taško buvusios skerdyklos Liepų gatvėje reikalai.

Daug metų kone kas tris mėnesius savininkams būdavo siunčiami raštai, įpareigojant juos tai stogą uždengti, tai bokštelį po gaisro apskardinti, kad kompleksas išliktų kuo autentiškesnis.

O po vieno gaisro buvo skirta 3 tūkst. litų bauda.

„Mus neretai kaltina griežtumu, tačiau toks darbas – užfiksuoti vertingąsias statinių savybes ir jas išsaugoti. Dažniausiai tarpininkais tarp pastatų savininkų ir paveldosaugininkų tampa architektai. Tai nuo jų priklauso, ar pavyks įtikinti užsakovą išsaugoti vertybę, ją restauruoti“, – teigė A.Puzonienė.

Vasarą žada atgimimą

Kalbėdama apie ketinimus prikelti naujam gyvenimui senąją skerdyklą, A.Puzonienė pasakojo pati gynusi projektuotojus prieš savo vadus Kultūros paveldo departamente, kad paveldo saugotojai darytų išlygų, ir pastatas atgytų.

„Jeigu dabar užkirsime kelią tiems statytojams, tai objektas pražus. Principiniams projektiniams pasiūlymams jau pritarta. Architektai minėjo, kad vasarą ar rudeniop ten jau pradės dirbti statytojai“, – džiaugėsi pasiekimais A.Puzonienė.

Kaip puikų pavyzdį teritoriniam padaliniui vadovaujanti moteris prisiminė senosios siauruko geležinkelio stoties savininkus, kurie bene prieš dešimtmetį pradėjo konsultuotis, kaip ir ką čia galima daryti, ir galiausiai puikiai jį sutvarkė.

Paveldosaugininkė gyrė ir greta šios stoties esančio gyvenamojo namo gyventojus. Iš sovietmečio likusią šiferio stogo dangą jie sugebėjo pasikeisti čerpėmis.

Nuomonės išsiskyrė

Nors įstatymas numatė radikaliausią priemonę kovoje su paveldą nugyvenančiais savininkais – šio turto nacionalizavimą, Lietuvoje tai dar nė kartą netaikyta.

Vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas yra skeptiškas tokių priemonių atžvilgiu. Jo įsitikinimu, taip galima tik padaryti meškos paslaugą.

Nusavintą objektą atstatyti valstybė neturės pinigų, o naujas savininkas, kuris pajėgtų tai padaryti, vargu ar atsiras.

Tačiau yra ir kitokių samprotavimų.

„Sutinku, kad visada yra rizika pastatą perduoti bet kam, bet atimti pastatą iš to, kas juo nesirūpina, mano galva, – privalu. Pastatui blogiau nebus, jeigu jis bus atimtas iš nesirūpinančio savininko“, – tvirtino istorikas V.Vaivada.

Baudas skiria retai

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio darbuotojai pripažįsta, kad 3 tūkst. litų bauda neprižiūrintiems vertingų pastatų savininkams skiriama itin retai.

Dažniausiai jie įspėjami arba gauna tūkstančio litų baudą.

Pastebėta, kad nykstančių vertybių savininkams finansiškai kur kas labiau apsimoka nieko nedaryti ir mokėti baudas, nei žengti bent žingsnį saugant šiuos objektus.

V.Vaivada yra ir tarptautinės paminklų ir paminklinių vietų organizacijos ICOMS Lietuvos nacionalinio komiteto narys. Jis įsitikinęs, kad visus darbus įmanoma padaryti, jeigu žmogus nori dirbti.

„Nėra darbų, kurių negalima padaryti. Kartais reikia ilgų pasiruošimų jiems atlikti. Tie, kurie nori, įveikia ir tuos sunkiuosius etapus“, – tikino V.Vaivada.

Skaičiai ir faktai

148 statiniai ir kompleksai, esantys Klaipėdoje, yra įrašyti į Nekilnojamojo turto vertybių registrą.

108 iš jų yra valstybės saugomi.

Už saugomų objektų nepriežiūrą jų savininkams 2011 m. surašyta 11 administracinės teisės pažeidimo protokolų.

2010 m. – 7 protokolai.

Klaipėdoje blogiausios būklės yra:

buvusi spirito ir alaus darykla Šaulių g.;

buvęs dujų fabrikas Liepų g.;

buvusi ligoninė Kūlių Vartų g.;

Smeltės pradinė mokykla Nemuno g.;

buvusi užeiga Puodžių g.;

gyvenamasis namas K.Donelaičio aikštėje;

gyvenamasis namas Daržų g.;

viešbutis Smiltynės g.;

Celiuliozės fabriko pastatas Nemuno g.;

Sendvario dvaro ūkinis pastatas;

buvusi psichiatrijos ligoninė Puodžių g.