Blogio tiražuoti nereikia

Pernai gruodžio pradžioje pasiekė žinia apie buvusio Klaipėdos universiteto (KU) rektoriaus Stasio Vaitekūno netektį (gimė 1941 m. kovo 9 d. Reibiniuose, Šiaulių apskritis).

Žmogaus, kurio vadovavimo laikotarpiu uostamiesčio universitetas suklestėjo ir sustiprėjo kaip mokslo įstaiga.

Tai – ne tik akademikas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas, geografijos mokslų daktaras, monografijų autorius, ieškotojas ir tyrinėtojas, žinoma, nespėjęs visko padaryti, ką planavo, nespėjęs atrasti, ko ieškojęs, tačiau klaipėdiečių atmintyje likęs, kaip viena ryškiausių universiteto asmenybių.

"Apie S.Vaitekūną pamenu tik gražius dalykus. Jis mėgo pasakoti apie žmones, sutiktus jo gyvenime. Ir jis niekada, per visą mūsų ketvirtį amžiaus pažinties, nėra pasakojęs apie blogą žmogų. Turėjo jis tokią manierą, skiepyti gėrį žmonėse. Jis laikėsi principo, kad blogio nereikia tiražuoti, jo dauginti. Juk bet kokia bloga žinia per keletą dienų pasimiršta, jei apie ją niekas nekalba. Jis blogų dalykų stengdavosi neprisiminti, kad jie nedrumstų gyvenimo", – prisiminė KU Socialinių mokslų fakulteto dekanas Antanas Bučinskas.

KU rektoriumi S.Vaitekūnas išrinktas 1993 m. vasarą, buvo šiose pareigose dvi kadencijas iki 2002 m. Inicijavo naujų studijų programų, fakultetų ir katedrų kūrimą.

1995 m. paruošė geografijos katedros steigimą universitete ir tapo pirmuoju jos vedėju. 2003–2007 m. Klaipėdos universiteto senato pirmininkas. Nuo 2007 m. Visuotinės lietuvių enciklopedijos Mokslinės redakcinės tarybos narys.

"S.Vaitekūno lig šiol pasigendu. Vis dar kai praeinu pro jo kabinetą, kur jis dirbo, man norisi praverti duris ir užeiti pas jį, bet ten jau dirba nebe jis. Mes dar pusę metų laikėme jo darbo vietą tuščią, dabar ten dirba kitas darbuotojas", – teigė A.Bučinskas.

"Rūpinosi visais, išskyrus save"

Lygiai prieš mėnesį anapilin išėjo dar viena KU profesorė habilituota daktarė Audronė Jakulienė-Kaukienė (gimė 1941 m. birželio 23 d. Kaune).

Kalbininkės, Klaipėdos krašto visuomenės veikėjos mokslinės veiklos kryptys buvo indoeuropeistika, baltistika, veiksmažodžio istorija.

Nuo 1963 m. ji dirbo mokytoja. Vėliau dėstė Vilniaus universitete, paskui – Šiaulių pedagoginiame institute ir Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

1971–1998 m. vadovavo folkloro ansambliui "Vorusnė". Nuo 1991 m. dirbo KU, įkūrė ir iki 1993 m. vadovavo Baltų kalbotyros ir etnologijos katedrai.

Profesorė įkūrė savo lingvistinę mokyklą. A.Kaukienė – lietuvių filologijos ir etnologijos specialybės pradininkė, viena evangeliškosios teologijos specialybės įsteigimo iniciatorių.

"Dešimt metų kaimynystėje gyvenome. Ji buvo iš tų nuoširdžių žmonių, kurie rūpinosi visais, išskyrus save. Ji niekada nesiskundė, kad jai taip blogai. Jos mirtis mums buvo netikėtas ir labai skaudus smūgis", – teigė A.Bučinskas.

Pasišventęs pedagogikai

Šiemet KU neteko ir socialinių mokslų daktaras Antano Lukoševičiaus (1954–2017). Docentas po sunkios ligos mirė gegužės 5 d.

Kuriantis KU, A.Lukoševičius buvo vienas aktyviausių jo naujų struktūrų kūrimo, studijų programų pertvarkos iniciatorių. Pasitikėjimą juo universiteto bendruomenė išreiškė išrinkdama visų septynių šaukimų Senato nariu.

Geriausius gyvenimo metus ir savo gebėjimus A.Lukoševičius pašventė KU Pedagogikos fakultetui, kurio dekanu buvo 12 metų.

Docentas daug pastangų dėjo telkdamas bendruomenę, kad šis fakultetas taptų vienu stipriausių universiteto padalinių. Jo sumanymai ir atkaklumas pasitarnavo formuojant fakulteto katedras, rengiant naujas studijų programas.

2007–2011 m. A.Lukoševičius buvo KU infrastruktūros prorektoriumi. Nuo 2012 m. iki paskutinių gyvenimo dienų vadovavo Kūno kultūros katedrai, daug prisidėjo prie jos mokslinio personalo stiprinimo, studijų programų paklausumo didinimo.

Visose pareigose, kurias docentui A. Lukoševičiui teko eiti, pasižymėjo geranoriškumu, tolerancija kolegoms, ypatingu atidumu studentų reikmėms. Universiteto labui atlikti darbai, dėmesingumas studentų gerovei paliks šviesų docento A.Lukoševičiaus atminimą kolegų širdyse.

Mirtis aukų nesirenka

2016-ieji irgi paženklinti skaudžiomis netektimis. Pernai kovo 14 d. mirė sociologas, profesorius Algimantas Valantiejus (1958–2016), kurį laiką taip pat dirbęs KU, o iki mirties dėstytojavęs Vilniaus universitete.

1992–2001 m. A.Valantiejus dirbo Klaipėdos universitete, kuriame mažiau nei per dešimtį metų iš asistento tapo profesoriumi.

KU jis vadovavo Sociologijos katedrai, o 1997 m. įkūrė ir iki pat netikėtos mirties redagavo pagrindinį Lietuvos sociologijos žurnalą "Sociologija. Mintis ir veiksmas", žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

"Jis beprotiškai dirbo. Kai jis pas mane užsuko, galvojau, kaip jam pasakyti, kad jis prastokai atrodo, tarsi nesavas. Pasakiau, kad jis man atrodo fiziškai persitempęs, išsekęs", – prisiminė jo kolega A.Bučinskas.

Kylančią A.Valantiejaus žvaigždę pripažino ir kiti Lietuvos sociologai. Jis paskelbė apie šimtą mokslinių straipsnių ir parengė sociologijos veikalus, tapusius svariu įnašu į šio mokslo lobyną.

Visa Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų bendruomenė kartu su šeimos nariais, draugais ir bičiuliais liūdi dėl šios ankstyvos ir netikėtos netekties.

Negailestingas smūgis

Pernai birželio 21-osios vakarą likimas smogė dar kartą. KU neteko prorektoriaus, mokslininko Sauliaus Gulbinsko (gimė 1961 metų sausio 21 dieną Kaune). 56-eri metai akademiniame pasaulyje – pats jėgų žydėjimas.

S.Gulbinskas buvo ne tik KU plėtros prorektorius, bet ir Jūros tyrimų atviros prieigos centro vyresnysis mokslo darbuotojas.

Jis nuo 1998 m. dirbo pedagoginį darbą KU. Mokslinė S.Gulbinsko veikla buvo nukreipta į aplinkos tyrimus, integruotą kranto zonos valdymą, krantotyrą ir krantotvarką, poveikio aplinkai vertinimą, teritorijų planavimą.

"Jis buvo labai kūrybingas, veržlus, aktyvus žmogus, jei ne jis, čia tikrai nebūtų jokio Jūrinio slėnio, jis buvo šios idėjos vedlys. Visi mes tęsiame jo darbus. Dar kelios dienos prieš Sauliaus mirtį bendravome, kalbėjome, kūrėme planus, paskui – tokia baisi žinia", – prisiminė S.Gulbinsko kolega dr. Ramūnas Povilanskas.

S.Gulbinskas paskelbė per 100 publikacijų Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, buvo aktyvus Lietuvos gamtos draugijos valdybos, Lietuvos geologų sąjungos, Lietuvos geografų, Lietuvos hidrobiologų draugijų narys, Jūrinio slėnio įkūrimo Klaipėdoje iniciatorius ir vystytojas.

"Patiko man S.Gulbinskas, kai apsilankydavau rektorate, užsukdavau pas jį pasikalbėti. Paskutinį kartą užėjau savaitę prieš jo mirtį, atrodė išties prastai – paakiai pajuodę, veidas sukritęs. Pasakiau atvirai, jog jis nebepanašus į žmogų. Paliepiau eiti pas gydytojus, pažadėjo nueiti, o po savaitės jo nebeliko", – apgailestavo A.Bučinskas.

Dr. S.Gulbinską kolegos ir bičiuliai prisimins kaip atsakingą vadovą, pasižymėjusį savo srities mokslininką, žmogų, kuris neužsisklendė vien akademinėje veikloje, aistringą fotografą, mėgusį fotografuoti gamtą, ypač paukščius.

Dar viena tragedija

2016-ųjų rugsėjo 21 dieną Vilniaus oro uoste mirtis netikėtai ištiko filosofą, rašytoją, visuomenės veikėją, intelektualą, taip pat dėsčiusį KU Leonidą Donskį (gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje), humanistą, kuris savo išmintimi siekė saugoti žmones nuo nežmoniškumo klaidų.

Laidotuvių dieną į Kauno Petrašiūnų kapines susirinko minia žmonių, kuri išlydėjo Lietuvos šviesulį į Paskutinę kelionę ir išreiškė jam pagarbą.

Profesoriaus artimieji ir bičiuliai atsiminė jį kaip išskirtinio gerumo žmogų, o jo nepažinojusieji sako gerbę L.Donskį už jo išmintį ir dorumą.

L.Donskis buvo filosofas, politikos teoretikas, idėjų istorikas ir socialinis analitikas. 2004 metais Europos Komisija suteikė jam Tolerancijos ir įvairovės ambasadoriaus Lietuvoje titulą. 2009–2014 metais L.Donskis buvo europarlamentaras.