Beveik kiekviename žingsnyje – nauja legenda, įdomi istorija. Taip galima susipažinti su Kretingos rajonu, turtingu savo kultūros paveldo paminklais, gamta ir išskirtiniais lankytinais objektais, kurie suteiks žinių apie protėvių papročius, tikėjimą. Romantiškas pasivaikščiojimas gamtoje japoniškame sode ar piliakalnio teritorijoje, apsilankymas vienoje iš daugybės bažnyčių – visa tai laukia Kretingos rajone. Į ekskursiją po jį kviečia Kretingos rajono turizmo informacijos centras.

Pranciškonų ordino vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pastatų ansamblis

Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia yra seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, turinti gotikos ir renesanso bruožų. Po centriniu altoriumi palaidoti Chodkevičių šeimos nariai. Visi kriptoje esantys sarkofagai yra unikalūs kultūros paminklai. Reikšminga sakralinė vertybė – Šv. Antano altorius ir paveikslas, kuriam priskiriamos stebuklingos galios. Pranciškonų vienuolyno įkūrimas neatsiejamai susijęs ir Kretingos miesto atsiradimu, istorine raida, katalikybės įsitvirtinimu pajūrio krašte. Žymus Lietuvos karvedys ir Kretingos dvaro savininkas Jonas Karolis Chodkevičius 1602 metais įkūrė Kretingoje pranciškonų vienuoliją, kuriai patikėjo rūpintis pirmąja Kretingos bažnyčia ir valsčiaus gyventojų sielovada. Sovietų valdžia vienuolyną uždarė, tačiau Atgimimo laikais į Kretingą sugrįžę broliai pranciškonai pratęsė misionierišką ir edukacinę veiklą.

Šv. Klaros vienuolynas

Tai pirmasis ir vienintelis šios kongregacijos vienuolynas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Šv. Klaros seserims būdingas kontempliatyvus gyvenimo būdas ir gilus pamaldumas: jų kasdienybė nuo ankstyvo ryto iki vėlumos perpinta maldos. Klarisės gyvena iš savo darbo ir Dievo malonės, kuri gražiai pasireiškia per geradarius. Su žmonėmis jos bendrauja malda, giesme. Tik dėl būtiniausių reikmių jos gali palikti vienuolyno sienas: kai reikia sumokėti mokesčius, nuvykti pas gydytoją. Net su aplankyti atvykusiais artimaisiais seserys bendrauja specialioje patalpoje – priimamajame, prisilaikydamos klauzūros, t. y. per atitvarus.

Dvaro parkas, Žiemos sodas, Saulės laikrodis

Įstiklintoje oranžerijoje – Žiemos sode – visais metų laikais žaliuoja ir žydi egzotiški įvairių kraštų augalai. Nepakartojama aplinka, muzika, krioklio čiurlenimas daro įspūdį kiekvienam lankytojui. Dvarą supančiame parke lankytojai gali pasivaikščioti tarp išlikusių šimtamečių parko ąžuolų, paklajoti liepų ir kaštonų alėjomis, tvenkinių pakrantėmis. Dvaro parkas užima 23 ha plotą. 2002 m. parką papuošė Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu. Čia išdėstytos trylika skulptūrų, simbolizuojančių senosios baltų kultūros tradicijas, lietuviškas šventes.

Lurdo grota

Pastatyta pagal Prancūzijos Lurdo grotos pavyzdį. Tikima, kad Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir šalia trykštantis šaltinis, kaip ir tikrojo Lurdo, turi stebuklingų galių. Šalia prie užtvankos glaudžiasi buvęs vandens malūnas (išmūrytas 1822 m.).

Darbėnai

Darbėnų miestelio centre išliko senoji turgaus aikštė, šalia kurios stovi 1842 m. pastatyta romantizmo epochos Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Nepriklausomybės paminklas, koplytstulpis tremtiniams atminti ir paminklas vienuoliui seleziečiui Petrui Perkumui.

Japoniškas sodas

Japoniškas sodas – tai neatsiejama japonų kultūros dalis. Per amžius jis apjungė religiją, meną ir pagarbų požiūrį į gamtą. Sodų kūrimo praktika senovės Japonijoje siekia VII a., Naros periodą (710-794 m.), kai buvo stipriai juntama Kinijos įtaka. Kadangi lietuvių šaknys pagoniškos, japonų meilę bei pagarbą visiems gamtos elementams nebus sunku suprasti. Atskleisti akmenų didybę, vietovės stiprybę buvo pasirinkta japoniško sodo idėja. Žemaičiai – paskutiniai pagonys Europoje. Tradicinė japonų religija – šintoizmas (liet. „dievų kelias“). Tai pagoniška religija, kurios garbinimo objektas yra kami – gamta ir jos objektai (medžiai, kalnai, akmenys, šaltiniai) ar reiškiniai.

Kartenos piliakalnis, Abakų lurdas

Kartenos miestelyje, kairiajame Minijos krante, stūkso XIII amžiaus piliakalnis, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas: kaip ant delno – Kartenos miestelis, Minijos vingis ir slėniai. Legenda byloja, kad ant kalno prie Kartenos didelė pilis stovėjusi, kurią valdė žemaičių karalius. Ją ne kartą puolė rusai ir švedai. Kartenos piliakalnio papėdėje – Kūlupio ir Minijos santakos slėnyje stūkso Laumės kūlis. Vietos gyventojams kūlis žinomas nuo seno. Padavimai mena, kad žmonės prie ar ant akmens matydavę naktį ar net dieną drabužius velėjančias laumes, o kitąsyk samdinė merga prie jo išvydusi kareivį, kuris išnykęs jai pagarbinus Jėzų Kristų. Kitapus Kūlupio yra Kartenos Lurdas, įrengtas prie gydomosiomis savybėmis garsėjančio šaltinio. Piliakalnį, Laumės kūlį ir Lurdą jungia žiediniu maršrutu nutiesti apžvalgos takai, kurių bendras ilgis – 2,8 kilometro.

Mindaugo Ivanausko zoologijos sodyba

Salantiškis Mindaugas Ivanauskas savo namų ūkyje užveisė tikrą zoologijos sodą: 20 arų plote įrengti voljerai, vištidės, aptvarai, tvartai, kuriuose bėginėja 60 retųjų paukščių bei dvi dešimtys egzotiškų žinduolių bei kanopinių. Iš retesnių gyvūnų Ivanauskų sodyboje užveisti pekariai – tai agresyvios laukinės Pietų Amerikos kiaulės. Jos veisiasi lengvai, tačiau jaunikliai sunkiai išgyvena. Šios kiaulės yra visaėdės: ėda viską, kas gyva. Mindaugo sodyboje aptinkamas ir „džiunglių“ plotas – rudųjų urvinių žąsų buveinė. Jos išsirausia ir veisiasi urvuose. Įdomios savo specifiniu balsu bei eisena: jos nekrypuoja, o bėgioja prisimetusios prie žemės. Sodyboje taip pat auginamas dygliatriušis, kuris įpykęs šaudosi spygliais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų. Dar sodybos šeimininkas augina vieną rečiausių Lietuvoje – Orlovo peštukinę – vištą. Laukymėje ganosi masyvus karčiuotas avinas, kilęs iš Šiaurės Afrikos. Jis, beje, labai ištikimas savo patelei. Jei pripažįsta patelę, lieka jai ištikimas ir kitų nebepripažįsta. Per dešimt metų jis sudraskė net keturias savo rūšies avis. Galingu smūgiu trenkia ragais ir išsyk nulaužia galvą. Viename aptvare sugyvena Vietnamo kiaulė, nykštukinis Kamerūno ožys, perlinės vištos, triušiai ir mandarininės antys. Atskirai įkurdinta pora baltųjų povų. Tai – itin vertingi, žmonių išvesti paukščiai. Patinas sniego baltumo uodegą išskleidžia tik prieš patelę.

Salantai

Salanto upės slėnyje įsikūręs Salantų miestelis mena dar tuos laikus, kai buvo vadinamas Skilandžiais, kurie pirmąkart paminėti 1556 m. XVII amžiuje Skilandžiai tapo svarbia prekybos kelių kryžkele. Tai padėjo kaimui greitai peraugti į miestelį, kuris nuo 1638 m. vadinamas Salantais. Miesto plano struktūra radialinė, susiformavusi XVI a. antroje – XX a. pirmoje pusėje. Po 1926 m. gaisro Salantų miestelis perplanuotas. Pagrindinis miesto architektūrinis akcentas – 1906-1911 m. išmūryta neogotikinė, dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Šalia jo ošiančiame parke nuo XVI a. buvo įsikūręs Salantų dvaras. Jo savininkas M.Pasamovskis 1630 m. Salantuose pastatė pirmąją bažnyčią, o didikai Vainos 1667 m. įsteigė parapinę mokyklą. Manoma, kad dar nuo senojo dvaro parko įkūrimo laikų čia auga pats storiausias kaštonas Lietuvoje. Įspūdingas 28 m aukščio, 1,53 m skersmens, 4,8 m apimties medis paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu. Salantų miestelis nuo seno garsėja savo ypatingu „Salantų pyragu“, kurį įvertinto, pripažino ir pamėgo net patys didieji gurmanai.

Baltų mitologijos parkas

Baltų mitologijos parkas puoselėja senąsias baltų kultūros vertybes, ugdo pilietiškus Lietuvos žmones, skatina patriotiškumą, prisideda prie valstybės kultūrinės veiklos, skatina kultūrinį baltų tautų ir genčių (regionų) bendravimą. Edukaciniame parke bus galima ne tik susipažinti, bet ir pamatyti Baltų tautų mitologinę pasaulėjautą, išreikštą baltų tautų pasaulio sąrangos ženkliniame ir kalendoriniame suvokime tiek vertikalioje, tiek horizontalioje projekcijose. Tam tikslui parkas turi tris dalis, atitinkančias Baltų dievybių panteono struktūrą, išreiškiančią žmogaus gyvenimo kelio harmoniją su gamta. Parko takų topografinė struktūra (Verpstės ratai, jungiantys Ramovę su Dievu, gyvenimo dievybėmis ir Požemiu, Mėnuliu), išreiškia mokslininkų baltistų susistemintą ryšį su gamtos ciklais, kosmosu, kilusį iš senovės Baltų kultūros. Parkas siekia pateikti lankytojams išsaugotą Baltų etninį Dievo suvokimą, mitologinių dievybių panteono sandarą, etnografijoje ir etninėje kultūroje išlikusią harmonijos su gamta sistemą.