Už Tėtušio nugaros

Legendinio teatro pedagogo Petro Bielskio jo buvę studentai nevadino niekaip kitaip – tik Tėtušiu.

Į šį žodį sudėta visa įmanoma pagarba ir dėkingumas, taip pat meilė žmogui, kuris studentams tapo ne tik mokytoju, autoritetu, bet ir globėju.

Pats P.Bielskis žinojo esąs Tėtušis. Jis sako, jog tai – ne pravardė, o veikiau slapyvardis.

Ir atsirado jis ne šiaip, o susiklosčius ypatingiems santykiams su jaunuomene, už kurią jis jautėsi atsakingas.

Iki pat nepriklausomybės pradžios P.Bielskis buvo KGB taikiklyje. Iš Laukuvos valsčiaus kilęs režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras – prieškario vaikas, kuriam gimtinėje nauja valdžia gimnazijos baigti neleido ir trejus metus už antisovietinę veiklą kalino Komijos lageriuose.

Vėliau ši patirtis ir sudėliojo santykius su studentais bei poreikį juos ginti ir globoti nuo sovietinių absurdų. Šie santykiai jam ir pelnė Tėtušio pravardę.

"Tada studentai, ypač susiję su etnografine kultūra, sovietų valdžios buvo puolami. Mus įtarinėjo visokiais nebūtais dalykais ir skriaudė. Tai man teko juos ginti, o jie mane gelbėdavo. Taip ir susiformavo mano santykiai su studentais. Ir paplito net posakis: "Jei Tėtušis galės, tai išgelbės." Buvome ne šiaip dėstytojai ir studentai, susiformavo savotiška mūsų bendrija, kurią palaužti jau nebuvo lengva. Susiformavo savotiškas mano ir studentų tandemas, iš čia turbūt kilo ir ta pravardė", – prisiminė P.Bielskis.

Laikmetis diktavo taisykles

Kalbėdamas apie savo paties gimnaziją, kurioje mokėsi ir kurioje jis buvo suimtas, o vėliau įkalintas Sibire, P.Bielskis tikino, jog tuo metu mokytojų pravardėms laiko tiesiog nebuvo.

"Savo mokytojus mes labai gerbėme ir nepamenu, kad jų adresu ką užgaulaus būtume kalbėję. Matote, tada buvo labai slogus metas, pokaris. Tas laikas ir diktavo žmonių santykius. Per pamokas kai kurie dalykai buvo dėstomi slapta, ypač Lietuvos istorija, Adomo Mickevičiaus kūryba. Jau nekalbant apie tai, kad kai kurių mokinių artimieji kovojo už nepriklausomybę miške, žinojome, kad jiems reikia padėti, juos reikia apginti. Mūsų galvos buvo užimtos kitkuo. Nebuvo laiko pramogoms ar kokiam sąskaitų suvedinėjimui", – pasakojo P.Bielskis.

Po kalėjimo P.Bielskis, kaip pats sako, iš gimtųjų vietų buvo ištremtas į Šiaulius, kur baigė gimnaziją. Bet ir ten buvo stebimas sovietinių saugumiečių.

Tėtušio pravardę-slapyvardį priėmiau kaip komplimentą, kuris reiškė, jog esu savas.

"Ten mokyklą pasiekdavo saugumiečių raštai, kad kažkokiame vakare skaičiau antitarybinius tekstus, kad mane reikia mesti iš gimnazijos. Mokyklos direktorius mane gindavo. Tai kaip aš galėčiau tokiam žmogui sugalvoti pravardę, savo globėjui, savo šviesuliui? Dabar jauni žmonės užsiima kažkokiais išdykavimais, o tada tam nebuvo laiko. Tada gal net dėstomi dalykai neturėjo tokios reikšmės, svarbu buvo, kokią poziciją tas mokytojas užima, ar jis yra savas ar ne. O ne savų buvo labai mažai. Mane nustebino, kad ir mano studentai turėjo tą nuojautą. Ir jų sugalvotą Tėtušio pravardę-slapyvardį priėmiau kaip komplimentą, kuris reiškė, jog esu savas", – dėstė P.Bielskis.

Kirvis ir Cvekas

Ilgainiui iš viešojo gyvenimo įtampa ir pokario baisybių slogutis traukėsi. Vaikai daugiau atsipalaidavo ir kasdienė rutina mokyklose suformavo sąlygas mokytojų pravardėms rastis.

Klaipėdietis, žurnalistas ir leidėjas Antanas Stanevičius, kalbėdamas apie savo metus vidurinėje mokykloje, pamena, kad mokytojai pravardes jau turėjo, tiesa, ne visi.

"Mūsų Raguvos vidurinės mokyklos (Panevėžio raj.) direktorius buvo rašytojo R.Narečionio (1930–2009) brolis, jis buvo piešimo ir braižybos mokytojas, mes jį vadinome Kirviu. O mūsų klasės auklėtojas labai keistai tardavo vinies pavadinimą, jis sakydavo "cvekas". Jam taip prilipo tas "cvekas" ir net eisena kažką bendro turėjo su vinimi. Jis jau miręs, bet visą gyvenimą žinojo, kad yra Cvekas. Ar už tai pyko? Kas žino. Tai buvo nuostabus auklėtojas, dėstė rusų kalbą. Viena jo blogybė ta, kad jis manęs visai neišmokė rusų kalbos, nes buvo klasės auklėtojas ir visada kalbėdavo, kaip aplenkti B klasę. Tad visos jo pamokos buvo tik soclenktyniavimo organizavimas su trupučiu rusų kalbos", – šypsodamasis prisiminė A.Stanevičius.

A.Stanevičius pasakojo, kad Raguvos vidurinėje dar anksčiau, kai ten mokėsi jo broliai ir seserys, buvo mokytojai, kurių pavardės buvo Vanagas, Gaidys ir Kakarieka.

"Dar vėliau atsirado Strazdas. Tai irgi tikra pavardė, ne pravardė. Tiesiog savotiškas paukštynas, kaip ir Klaipėdos dramos teatras anksčiau. Jiems ir pravardžių nereikėjo. O ar etiška mokytojus vadinti pravardėmis? Etiška, etiška. Toks yra gyvenimas. Tokie dalykai kasdienybei suteikia kolorito, tik, aišku, nepritariu užgaulioms pravardėms", – tikino A.Stanevičius.

Kaimo "letuvenis"

Klaipėdietis, buvęs mokytojas ir buvęs Plungės meras Vigantas Danilavičius su šypsena pamena tuos metus, kaip pats mokytojavo ir buvo vadinamas kaimo "letuveniu", nes dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

"Nepykau dėl to. O ko pykti? Tiesa, kai pats mokiausi vidurinėje, pas mus dėstė tokia rusų kalbos mokytoja. Ji vaikus neretai vadindavo "skatinomis" (rus. galvijas). Tai jai pačiai ta pravardė labai greitai prilipo ir ji tapo Skatina. Pravardė įžeidi, bet ji pati taip mokinius vadindavo", – teigė V.Danilavičius.

Dar klaipėdietis prisiminė savo paties lietuvių kalbos mokytoją, kurios pravardė buvo Enciklopedija.