Temzės kalėjimų parkas

Pirmasis britų plaukiojantis kalėjimas buvo įkurtas privačiame laive „Tayloe“. Pagal sutartį, kurią 1775 m. Vidaus reikalų ministerija sudarė su jo savininku Duncanu Campbellu, „Tayloe“ turėjo būti prišvartuotas Temzėje. Jame ketinta sutalpinti visus kalinius, kurių išsiuntimas į Ameriką katorgos darbams buvo atidėtas dėl ten kilusio Nepriklausomybės karo.

Pirmieji kaliniai į plaukiojantį kalėjimą atvyko 1776 m. sausį. Dauguma jų čia kalėjo neilgai, nes Vidaus reikalų ministerija siūlydavo kiekvienam kaliniui malonę, jei tik jis įstos į armiją ar karinį laivyną, arba savanoriškai paliks Britanijos salas iki tol, kol baigsis jo bausmės atlikimo laikas. Iki gruodžio „Tayloe“ laive nebeliko kalinių. Vieniems buvo suteikta malonė, kiti buvo užverbuoti arba mirė.

Tuo pat metu Didžiosios Britanijos vadovybė rengė ilgalaikį panašų laivų panaudojimo planą. 1776 m. balandį buvo priimtas įstatymas, kuris nusikaltėlių išsiuntimą į Ameriką pakeitė į bausmę atlikti katorginį darbą Temzėje stovinčiuose laivuose.

Pokytis: britų karo laivas „Bellerophon“ atliko ir kalėjimo funkcijas. (Redakcijos archyvo nuotr.)

1776 m. liepą D. Campbellas buvo paskirtas nuteistųjų prižiūrėtoju ir gavo leidimą panaudoti juos kaip darbo jėgą. Tam jis įsigijo tris kalėjimo laivus. 1776–1779 m. vienu metu juose laikė daugiau kaip 500 kalinių.

Laivuose kaliniai buvo laikomi labai blogomis sąlygomis. Įkalintieji miegojo kelių aukštų lovose, kurių ilgis 1,8 metro, o plotis 46 cm. Savaitės racioną sudarė sausainiai ir žirnių sriuba, kurią kartą per savaitę pagardindavo gabalėliu jautienos žandenos. Du kartus per savaitę kaliniai gaudavo košės ir gabalėlį sūrio.

Atvežus į laivą šiltine sergantį kalinį, prasidėjo epidemija. Ligoniai ir toliau buvo laikomi laivuose iki tol, kol jie pasveikdavo ar numirdavo. Per septynis mėnesius mirė 176 kaliniai, arba 28 proc. kalėjimo laivų gyventojų.

Misija: apie 40 Karališkojo jūrų laivyno laivų buvo paversti kalėjimais, tarp kurių buvo ir „Warrior“. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Keitėsi laivų paskirtis

Karališkojo laivyno istorikai įvardija daugiau kaip 40 britų karinių laivų, kurie buvo paversti plaukiojančiais, bet niekada į jūrą neišplaukiančiais kalėjimais.

Tipišku kalėjimo laivu buvo tapęs ir trijų stiebų 74 patrankomis ginkluotas linijinis britų karo laivas „Bellerophon“. Jis veikė Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų laikotarpyje, dažniausiai vykdydamas blokados ir konvojų palydos funkcijas. Dalyvavo Nilo ir Trafalgaro mūšiuose. Pralaimėjęs paskutinį mūšį, į šį laivą pakilo pasiduoti Napoleonas.

1815 m., stovėdamas su nuleistu inkaru Širneso uoste Anglijoje, 29 metus praleidęs jūrų žygiuose ir mūšiuose, „Bellerophon“ tapo kalėjimu ir gavo naują pavadinimą „Captivity“ („Nelaisvė“). Paprastai jame buvo laikoma apie 480 nuteistųjų. Kai laivą apleido paskutinieji kaliniai, Admiralitetas 1836 m. nutarė jį parduoti.

Plaukiojančių kalėjimų funkcijas vykdė ir kai kurie vėlesnių laikų kariniai laivai. Tarp jų ir 1937 m. pastatyta povandeninių laivų bazė „Maidstone“. Antrojo pasaulinio karo metais ji veikė Viduržemio jūroje, Indijos ir Ramiajame vandenynuose. Po karo buvo perdaryta į kareivines, o nuo 1971 m. naudota laikyti grupei internuotų asmenų, įtariamų ryšiais su Airijos respublikonų armija. Denis buvo apsuptas 10 pėdų aukščio spygliuota viela. Į metalo laužą laivas buvo perduotas 1978 m. gegužę.

Paskirtis: povandeninių laivų palydovas „Maidstone“ kurį laiką buvo plaukiojančiu kalėjimu. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Paskutinis kalėjimo laivas

Paskutiniuoju Jungtinės Karalystės plaukiojančiu kalėjimu buvo laivas „Weare“. Jis buvo pastatytas 1979 m. Švedijoje ir skirtas jūroje dirbantiems naftos ir dujų pramonės darbuotojams apgyvendinti.

1982 m. Jungtinės Karalystės „Bibby Line“ įmonė, užsiimanti laivyba ir kita su jūra susijusia veikla, įsigijo du Švedijoje pastatytus plaukiojančius būstus, kuriuos pavadino „Bibby Venture“ ir „Bibby Resolution“. Pastarasis vėliau ir tapo kalėjimu ant vandens „Weare“.

Abu Švedijoje įsigytus laivus išsinuomojo Jungtinės Karalystės gynybos ministerija ir, vykstant kariniam konfliktui tarp Argentinos ir Didžiosios Britanijos, dislokavo Folklando salose britų kariuomenei apgyvendinti. Po Folklando karo plaukiojantys būstai buvo naudojami pagal ankstesnę paskirti. Po šešerių metų abu laivus nusipirko Niujorko pataisų departamentas, kuris yra atsakingas už Niujorke kalinčių žmonių saugumą ir priežiūrą.

„Bibby Resolution“ buvo pastatytas East River (Rytų upė) rajone Niujorke. Jame iki 1992 m. buvo laikoma apie 380 kalinių. Vėliau amerikiečiai abu laivus pardavė.

1997 m. britai iš Niujorko parsigabeno „Bibby Resolution“, pervadino jį į „Weare“ ir prišvartavo prie Karališkojo laivyno laivų statyklos Portlando saloje. Taip buvo siekiama išspręsti perpildytų kalėjimų problemą. Jame laikyta apie 400 nuteistųjų, kuriems buvo skirta laisvės atėmimo bausmė.

Atidarius ant vandens plūduriuojantį kalėjimą, jis tapo politinių ginčų objektu. Pasigirdo net nepalankių jų palyginimų su Viktorijos laikų laivais-kalėjimais.

2005 m. kovo 9 d. buvo paskelbta apie „Weare“ uždarymą. Pagrindinė tokio sprendimo priežastis – milijoninės išlaidos, kurių prireiks tokio kalėjimo renovacijai. Galiausiai, kai vyriausioji kalėjimų inspektorė Anne Owers sukritikavo sąlygas, kuriomis čia buvo laikomi kaliniai, „Weare“ 2006 m. buvo parduotas. Jį įsigijusi „Sea Trucks Group“ firma vėl pradėjo naudoti naftos pramonėje kaip plaukiojantį būstą,  kuriame gali apsigyventi 500 darbuotojų.

Dabar Anglija neturi nė vieno laivo, kuriame būtų kalinami nusikaltėliai.