Rankų ir kojų paralyžius jaunai merginai nesutrukdė kabintis į gyvenimą. Per paskaitas ji rašo greičiau nei sveikieji ir neįtartum, kad visai neseniai mergina mokėsi ne rašyti, o kvėpuoti.

Pirštus atstoja dantys

Stebint, kaip Milita Lukšėnaitė tušu ryškina blakstienas, niekas nepasakytų, kad ji nevaldo pirštų. Kol pamatai, jog tūtelę atsidaro dantimis.

Smulkaus sudėjimo didžiaakė mergina šypsosi, kad puoštis ir dažytis dabar norisi labiau nei anksčiau. Nors tokia moteriška smulkmena jai kainuoja daug pastangų.

Po traumos 21 metų merginai buvo paralyžiuotos rankos ir kojos. Neįgaliojo vežimėlyje sėdinti M.Lukšėnaitė nevaikšto, bet išlavinti jos rankų judesiai stebina aplinkinius.

Prieš trejus metus per avariją Militai lūžo kaklo slankstelis. Pasivažinėti automobiliu išsiruošusi draugų kompanija neįtarė, kad po to vakaro kai kurių keleivių gyvenimas pasikeis negrįžtamai.

Surakino akimirksniu

Prie vairo sėdėjo nepilnametis, kai automobilį stabdė policijos pareigūnas. Kompanija tik padidino greitį. Bėgimas nuo policijos baigėsi trenksmu į namo kampą.

Per avariją labiausiai nukentėjo už vairuotojo ant galinės sėdynės įsitaisiusi Milita. Jai lūžo kaklo slankstelis. Kiti bendrakeleiviai atsipirko švelnesniais sužalojimais.

Tačiau avariją ir smūgį į sieną prisimena vienintelė Milita. Mergina neprarado sąmonės. Kitus ištiko šokas.

"Atsitrenkiau į vairuotojo sėdynę ir užlinko kaklas", – prisiminė ji.

Kai draugė pasiteiravo, ar viskas gerai, Milita pasijudino ir kūną iš karto surakino. Po truputį ėmė tirpti pėdos, stingo kūnas.

"Koks jausmas? Lyg kas būtų maišą cemento užvertęs. Kūnas buvo labai sunkus. Ištiko šokas, nes dar prieš kelias minutes judėjau", – pasakojo mergina.

Kol nuvežė iki ligoninės, ji nebejautė jau viso kūno.

Sunkiausia buvo kvėpuoti

Pirmąjį mėnesį dėl pažeistų kvėpavimo takų M.Lukšėnaitė praleido reanimacijoje. Kvėpavimą palaikė aparatas ir trachiostominis vamzdelis.

Gydytojai merginos mamą nuteikė, kad pradėtų mokytis, kaip namuose prižiūrėti kvėpavimą palaikantį vamzdelį. Tačiau pamokų neprireikė. Vamzdelis buvo išimtas.

"Sunkiausia buvo išmokti kvėpuoti", – dabar prisipažįsta Milita, paklausta apie bėdas, kilusias po traumos.

Nors iš pradžių gydytojų įspėjimas, kad pati neįstengs kvėpuoti, gerokai nustebino. Kaip gali būti neįmanoma tai, kas natūralu?

Bet pabandžiusi įsitikino netuščiais medikų žodžiais. Ji nežinojo, kada reikia įkvėpti ir iškvėpti. Naktimis slaugytojos budėjo prie merginos lovos, kad ši užsimiršusi neuždustų.

Dėl vyresniosios dukters likimo palūžusiems tėvams Milita liepdavo išsiverkti už palatos durų. Ji nesureikšmino avarijos pasekmių.

Net gulėdama Reanimacijos skyriuje mergina nesuvokė situacijos rimtumo. Stebėdama, kaip į bejausmę ranką leidžiami vaistai, vis tiek planavo artimiausius darbus ir keliones.

Tuomečiai planai šypseną dabar kelia ir pačiai Militai. Bet tada ji nežinojo, kad nebevaikščios. Paklausti apie prognozes gydytojai nutylėdavo, o mama nukreipdavo kalbą.

M.Lukšėnaitė namo grįžo po pusmečio gydymosi ligoninėje.

Per dieną – vienas judesys

Mergina tikėjosi greitai ištrūkti iš medikų globos, kol atsidūrė Palangos reabilitacijos ligoninėje.

"Mačiau, kaip išpilti prakaito žmonės žengia pirmąjį žingsnį. Arba per visą dieną tik truputį pajudina koją. Supratau, kas laukia manęs. Tada nejudinau nei kojų, nei rankų", – pašnekovė prisiminė pirmąsias dienas Palangoje.

Išaušdavo sunkūs rytai. Vos prabudusi ji neprisimindavo savo sukaustyto kūno, o suvokus persmelkdavo skausmas.

"Sunkiausia susitaikyti, kad vieną dieną vaikštai, o jau kitą – neišsiverti be vežimėlio", – neslėpė mergina, patyrusi šešias operacijas bei po to kilusias komplikacijas.

Vaikystės svajonę pamiršo

Reabilitacijos ligoninėje Milita su pertraukomis gydosi trečius metus. Per tą laiką baigė vidurinę mokyklą, nes kai įvyko avarija, dar mokėsi 12 klasėje.

Užsispyrusi ir atkakli mergina išmoko važinėti vežimėliu, gali savarankiškai pavalgyti. Nors jai kartais prireikia pagalbos, tačiau medikai pripažįsta – turėdama tokią negalią ji daug pasiekė.

Šiuo metu Milita gyvena egzaminų nuotaikomis. Kitą mėnesį M.Lukšėnaitė baigs smulkiojo verslo administravimo studijas. Tokią galimybę sudarė ligoninės Socialinės profesinės reabilitacijos skyriaus komanda.

Baigusi mokslus mergina neketina dėti taško. Ateities planuose – socialinio darbo studijos Kaune, nors nuo vaikystės svajojo apie interjero dizainą.

"Anksčiau gal nebūčiau susidomėjusi socialiniu darbu. Trauma pakeitė požiūrį į gyvenimą. Neliko lengvabūdiškumo", – neslėpė pašnekovė.

Avarija jos neatgrasė ir nuo kito troškimo – įgyti vairuotojo teises. Gegužės mėnesį jau suplanuotas bandomasis važiavimas organizuojamuose kursuose neįgaliesiems Vilniuje.

Mokėsi ne tik valgyti

Dabar Milita tušinuką laiko abiem rankomis. Pradžioje, atvykusi į Reabilitacijos ligoninę, ji vos įstengė "pasirašyti" – padėti pliusą. Dabar rašo gana greitai ir paskaitas konspektuoja pati. Draugai juokauja, kad rašysena primena mediko.

Mergina šypsosi prisiminusi, kaip mėgdžiodama ją mama rašė dviem rankomis. Šypseną jai kelia ir pirmosios po traumos makiažo pamokos.

"Kokius peizažus ant veido piešei?" – tokios artimųjų reakcijos sulaukdavo Milita po pirmųjų bandymų dažytis.

Prireikė daug laiko ir kantrybės, kad be priekaištų apvedžiotų akių kontūrus ar paryškintų blakstienas. Pradžioje pasidažyti prireikdavo kelių valandų, dabar pasigražina per 15 minučių. Nors prieš traumą ne itin mėgo dažytis, o akių kontūrams apvedžioti pritrūkdavo kantrybės.

"Reikėjo mokytis net iš kur tos kantrybės paimti, nes anksčiau tokia kantri nebuvau, – atsidūsta Milita. – Nesusidūrusiems su tuo iš šono viskas atrodo paprasta. Bet kiekvienas judesys kainuoja labai daug pastangų. Tada įvertini kiekvieną gyvenimo smulkmeną."

Vilma Levinger

reabilitologė

"Nusipelniau gyvenime, kad mane nešiotų ant rankų", – teko išgirsti ir tokių ligonių pasakymų. Nuleisti rankas ar ko nors siekti, labai priklauso nuo žmogaus motyvacijos, gyvenimo būdo aktyvumo prieš traumą ar ligą, išsilavinimo ir šeimos palaikymo. Milita – atkakli ir užsispyrusi, tad stebina savo pasiekimais.

Rūta Lukauskaitė

projektų vadovė

Palangos reabilitacijos ligoninėje neįgalieji mokosi profesijos. Šia mūsų praktika susidomėjo ir užsieniečiai, nors nedaugelis Lietuvos neįgaliųjų žino apie tokią galimybę. Socialinė profesinė reabilitacija padeda kuo greičiau atsigauti po traumų ar sunkių ligų ir grįžti į visavertį gyvenimą. Tada žmogus jaučiasi naudingas. Valstybei jo nereikia išlaikyti. Mokome nedidelėse grupelėse po 5–7 žmones. Tarp neįgaliųjų populiari floristės, manikiūrininkės, apskaitininko, vairuotojo profesijos. Apsispręsti, ko mokytis, ir įvertinti profesinius gebėjimus padeda kelių sričių specialistai. Milita tikrai žinojo, ko nori. Norintys mokytis kreipiasi į Neįgalumo nustatymo tarnybą. Tada teritorinės darbo biržos siunčia pagal savo kompetenciją. Šiemet Lietuvos darbo biržoje registruota 14 tūkst. neįgaliųjų ir tik 300 suteikta teisė įgyti profesiją.

Violeta Valvonienė

Palangos ligoninės Socialinės ir profesinės reabilitacijos departamento vedėja

Milita labai gabi ir pažangi studentė. Jai puikiai sekasi. Gerai, kad mokantis reikia mažai rašyti, o praktinės užduotys atliekamos kompiuteriu. Klavišo paspaudimas – taip pat ergoterapija. Vienintelė kliūtis – per pertraukėlę negalima pamiršti, kad kavą Militai reikia padėti be lėkštutės. Kitaip ji nepaims. Prieš operaciją ji vežėsi užduotis, kurias atlikusi atsiųsdavo elektroniniu paštu. Kai kuriuos ligonius labai sunku sudominti. Pas mus gydėsi vienas vyresnio amžiaus pacientas, kuriam viskas buvo neįdomu. Tik pamatęs, jog su vaikais ir anūkais gali bendrauti per "Skype", susidomėjo kompiuteriu.