Linas Leščiauskas – kalvių dinastijos palikuonis, jau keliolika metų pats verčiasi kalvyste. Meistras įkūrė dirbtuves, kur kala įspūdingus metalo dirbinius ir klesti.

Kalvystė – civilizacijos dalis

Dažno žmogaus svajonė – dirbti mėgstamą darbą, kuris būtų ir solidus pragyvenimo šaltinis. L.Leščiauskas – vienas iš tų laimingųjų. Jis vaikystėje daug laiko praleido senelio kalvėje ir jau būdamas penkerių žinojo tam tikras šio amato paslaptis, kurių kartais neįgyja net prityrę meistrai. Vėliau Linas baigė kalvystės mokslus Telšiuose.

Įsteigė dirbtuves, jose darbuojasi iki 10 kalvių. Visi jie dirba savarankiškai, bet kartu esą lengviau išsipirkti kai kuriuos įrenginius, be to, dažnai tenka vieni kitiems padėti, nes metalas nėra lengva medžiaga.

"Koks tai verslas, čia – darbas. Verslas – kai žmonės naftą pumpuoja, o mes tik metalą kalame. Aš užsiimu menais, o vyrai savarankiškai – savo darbais. Metalo dirbiniai nepraranda paklausos, nes tikros medžiagos visada buvo, yra ir bus paklausios, tik iškrypėliškais laikais gali būti kaip nors kitaip", – įsitikinęs L.Leščiauskas.

Anot Lino, kalvių profesija gyvuos tol, kol egzistuos pasaulis. Esą metalas – neatsiejama civilizacijos dalis, ir jo nėra kam pakeisti. Kalvio įsitikinimu, jei metalas kada nors išnyks, tai nebent tik kartu su žmonija.

Senolio priekalo sugrįžimas

Kalvių dinastijos palikuonis L.Leščiauskas teigia, kad ši profesija viena iš senesnių, esą per šimtmečius daug kas kito, tačiau dauguma įrankių liko labai panašūs ir šiandien.

"Šitas priekalas, beje, mano prosenelio, kuris irgi buvo kalvis. Įdomu tai, kad jam mirus mano močiutė jo įrankius – priekalą, plaktukus – pardavė kitam kaimo kalviui. Kai jau rimtai pradėjau užsiimti kalvyste, žinojau, kad tėviškėje vienas senas kalvis turi gerą priekalą", – pasakojo L.Leščiauskas.

Linas nuvyko pas tą žmogų ir jam pavyko susiderėti dėl įrankių, tą priekalą jis gavo mainais už kitą, tarybinį. Prieš porą metų vienoje giminės šventėje L.Leščiauskas sužinojo, kad atgavo savo senolio įrankius, pats to nenutuokdamas.

"Šio priekalo paviršius yra kieto metalo, o visa kita – minkštesnio. Jis skamba dusliai, tarybiniais laikais viską gamino bet kaip, taigi tarybinis priekalas užgautas gausdavo kraupiai. Net nėra ko lyginti su senuoju. Kalvystėje vietoj anglinių žaizdrų atsirado dujiniai, su jais dirbti sveikiau, nes dirbant su angliniais reikia respiratoriaus", – pasakojo meistras.

Stereotipai keičiasi
Kai Linas prieš keliolika metų ėmėsi profesionalaus kalvio amato, stereotipas apie šiuos meistrus žmonių sąmonėje buvo vienas: kalvis – kapinių tvorelių gamintojas.

"Kai pradėjau dirbti ir žmonėms pasiūlydavau pagaminti kokį nors daiktą interjerui, jie nustebdavo ir atsisakydavo – jų manymu, tai atrodys kaip kapinių tvorelės. Dabar laikai ir požiūris į kalvystę pasikeitęs radikaliai. Šiandien, kalbant apie kalvį, tikrai niekam jokių minčių nekyla apie kapines", – teigė L.Leščiauskas.

Netgi atvirkščiai, kapinėse kalvystės darbų beveik nebeliko. Ten dabar vyrauja akmuo, retu atveju prašoma nukalti saulutę ar kryžių.

"Prieškariu Klaipėdos krašte kapinėse kalvis nukaldavo tvorelę kapui aptverti, kryžių ar dar ką nors ir nebuvo jokio akmens, o šiandien šito visai nebeliko", – sakė Linas.

Baldai – paklausi prekė

Viena populiariausių prekių šiais laikais, kurią žmonės užsako pagaminti kalvėje, – baldai, tiek lauko, tiek vidaus. L.Leščiausko biure stovi įspūdingų metalinių jo nukaldintų krėslų su odine minkštąja dalimi, metalinių staliukų su grūdinto stiklo paviršiumi, kitų taikomojo meno dirbinių.

"Metaliniai lauko baldai tarnaus kelioms kartoms, lauko baldus mes cinkuojame, tai – ilgaamžis gaminys. Dažniausiai dirbame su paprastu plienu, tačiau naudojame ir varį, ir žalvarį, ir nerūdijantį plieną", – pasakojo Linas.

Pasak meistro, pagamintas daiktas kainuoja tiek, kiek į jį įdėta darbo. Pažvelgus į baldus, skulptūras ar kitus meno dirbinius, akivaizdu, kad ne kiekvienam šie metalo gaminiai pagal kišenę.

Ginklakalių tradicijų nėra

Kadais senieji meistrai nemažai uždirbdavo gamindami šaltuosius ginklus. Tačiau kardų ar kalavijų Linas teigia pats niekada negaminęs, esą Lietuvos įstatymai draudžia gaminti ginklus, neturint specialaus leidimo.

"Tai – specifinė kalvystės sritis, kur reikia specializuotis. Mano pakraipa – taikomoji dailė, o ginklakalystei reikia atsiduoti. Kartais viso gyvenimo neužtenka, kad į visa tai įsigilintum. Yra šalių, kuriose šio amato tradicijos paveldimos iš kartos į kartą. Pas mus Lietuvoje nežinau nė vieno meistro, kuris būtų perėmęs tą patirtį iš savo tėvų", – teigė L.Leščiauskas.

Esą bandančių kalti ginklus, eksperimentuojančių, pasiekusių profesionalesnį lygį yra keletas, bet tai – atskira sritis, kurios verslu kol kas nepavadinsi.