– Kuo įsiminė tie kalinimo metai?

– Visai neseniai pagavau save mąstantį, kad su malonumu prisimenu lagerį. Dabar yra daugybė žmonių, kurie atvirai ilgisi sovietinių laikų. Jie jau neprisimena, kad 20 metų reikėdavo taupyti zaporožiečiui, jie nebeprisimena, kad buvo "blatas", deficitas ir eilės parduotuvėse. Jie viso to prisiminti nenori, bet ilgisi sovietinių laikų. Netiesa. Supratau esminį dalyką, kad jie ilgisi ne sovietmečio, o – savo jaunystės. Taip ir aš, su malonumu galvodamas apie lagerį, ilgėjausi savo jaunystės, ten, kur mane supo daugybė išsilavinusių, inteligentiškų žmonių, intelektualūs pokalbiai. Natūralu, kad šitie prisiminimai yra malonūs. Supratau, kad ilgiuosi jaunystės, o ne lagerio.

– Su kuo teko ten bendrauti lageryje?

– Daug laiko teko praleisti su Baliu Gajausku (politikas, Kovo 11-osios Akto signataras – A.D.), kalbant apie jaunimą, ten buvo labai inteligentiška žydų kompanija.

– O jie kuo nusidėjo?

– Jie planavo lėktuvą nuvaryti. 32 tada pasodino, jie organizavo operaciją "Vestuvės". Organizatoriai rinkdavosi į dideles grupes ir aptarinėjo, kaip jie tą operaciją atliks. Kadangi žydai žydais pasitiki, jie nė įtarti negalėjo, kad tarp jų yra KGB agentų. Taigi saugumas žinojo visas smulkmenas. Jie išsiruošė skristi iš tuomečio Leningrado AN-2 lėktuvu, buvo nusipirkę bilietus. Kai jie tik priartėjo prie lėktuvo, iš jo išlipo žmonės su kalašnikovais ir juos visus "susėmė". Kai kurie gavo 10–15 metų lagerio. Be jų kalėjime dar buvo nemažai dėstytojų, profesorių, kitų intelektualų.

Vasario 16-osios "vardadieniai"

– Kaip pavyko įsitvirtinti gyvenime grįžus iš kalėjimo?

– Sėkmingai atsėdėjęs grįžau į Lietuvą. Užgriuvo rūpesčių lavina. Aukštojo mokslo baigti neleido. Pats Kauno politechnikos instituto rektorius M.Martinaitis iškilmingai paaiškino, kad diplomuoti "antisovietčikai" Tarybų Lietuvai nereikalingi. Vis dėlto grįžti į darbą didelių trukdžių nebuvo. Pagal įstatymą galėjau įsidarbinti ten, kur dirbau prieš įkalinimą. Ėmiau darbuotis Klaipėdos radijo ir televizijos stotyje.

– Tokioje strateginėje vietoje?

– Strateginė vieta tai buvo tik iš dalies. Ten nebuvo ruošiamos televizijos programos.

– O jei jūs būtumėte įvykdęs kokią diversiją?

– Už diversiją būčiau nuteistas 15 metų. Darbe turėjau labai gerą viršininką – Donatą Šliažą. Jis priėmė į darbą ir mane, ir mano brolį, ir buvusį tremtinį genialų žmogų Vytautą Šarką. Taigi atvirai išreikštų antitarybinių elementų darbovietėje buvome mes trys, o prijaučiančių – visas telecentras. Pamenu inžinierę Būdienę. Vasario 16-ąją ji pasižiūrėdavo į kalendorių, kieno tądien vardadieniai ir pradėdavo visiems aiškinti, kad tuos vardadienius mes būtinai turime atšvęsti, nors visi puikiai suprasdavo, ką mes švenčiame. Tada švęsti Vasario 16-ąją buvo labai įdomu. Dabar tas įdomumas pranyko. Švęsdavome didelė kompanija, nieko nekalbėdami apie tikrąją šventės priežastį. Įdomūs laikai buvo.

– Jūsų paties ir patriotiškų jūsų kolegų iš televizijos centro dėka Lietuvos žmones pasiekdavo teisėtos šalies valdžios informacija po sausio 13-osios įvykių Vilniuje?

– Sausio 12-osios ryte Tarybos pirmininkas V. Čepas nusiuntė mane budėti ir, jei prireiks, vadovauti Klaipėdos radijo ir televizijos stočiai Giruliuose. Sausio 13-osios naktį buvau įsitikinęs, kad mane netrukus sušaudys sovietų kariškiai, nes mes vieninteliai, praėjus vos kelioms sekundėms po Vilniaus radijo ir televizijos studijų užėmimo, pradėjome transliuoti radijo ir televizijos laidas Klaipėdai ir Žemaitijai. Maniau, kad tokio elgesio omonininkai nepakęs. V.Šarka visą laiką buvo greta. Mudu suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio. Tą naktį Vytautas sugalvojo vieną "netikėtumą" sovietų okupantams. Jis sumanė mažo galingumo (100 W) televizinį siųstuvą nugabenti į Lietuvos parlamento rūmus. Tą mintį pasakiau kompetentingiems kolegoms ir po paros siųstuvas jau buvo Vilniuje. Prasidėjo televizijos transliacija iš Parlamento rūmų.

Indijoje – tarsi namie

– Tris kartus buvote Indijoje, kuo jus traukia ši šalis?

– Kalbant apie meilę Indijai, žmonės susiskaido į dvi grupes. Vieną kartą nuvykę į Indiją, "suserga" ta šalimi ir juos visą laiką ten traukia. Labai mažas procentas lietuvių pasišlykšti ir daugiau ten nevažiuoja. Visai kitaip į tai žiūri anglai ir amerikiečiai. Indija jiems atgrasi, jie nesupranta, ko reikia važiuoti į tą apskretusių bėdžių kraštą. Aš kai atvykau į Indiją, pasijutau atvažiavęs namo. Aplinkui tvyrojo smarvė, netvarka, milijonai skurdžių, bet vidinis jausmas tarsi sakė, kad grįžau namo. To paaiškinti racionaliai nepavyko, kaip ir visų kitų jausmų.