Lietuvoje originalių prabangos prekių galima nusipirkti už trečdalį kainos. Firminiais vadinamų rūbų, avalynės bei kitų išskirtinių prekių užsigeidę gyventojai jų įsigydavo pigių rūbų prekyvietėmis užmaskuotose parduotuvėse.

Statusas – nenusakomas

Pačiame Tauragės centre įsikūrusi parduotuvė viliojo ne tik vietos pirkėjus.

Čia iki praėjusių metų vidurio buvo pardavinėjami žymiais prekės ženklais pažymėti sportiniai rūbai, avalynė, kojinės, džinsai, apatiniai rūbai bei drabužiai laisvalaikiui, šiek tiek smulkių garso aparatūros reikmenų ir kitų daiktų.

Vietos žmonės neabejodami vardija ir kitas panašias parduotuves, kurių iškabose nėra skelbiama, kad čia parduodamos aukščiausios kokybės prekės iš Vakarų Europos, o kai kurios detalės verčia spėlioti, ar tai nėra pigių rūbų krautuvė.

Tačiau kvapą užtraukiančio dezinfekuotų skudurų tvaiko čia nėra. Visos prekės pažymėtos tikromis etiketėmis.

Nustebimą labiausiai kelia prekių kainos. Bent kiek nusimanantis pirkėjas negali patikėti – originalios "Hugo Boss", "Gucci", "Diesel" bei kitų garsių gamintojų prekės čia įvertintos tik trečdaliu tikrosios kainos.

Būtent todėl į Tauragę daug metų plūsta pirkėjai net iš didžiųjų Lietuvos miestų.

Teisti veš į Klaipėdą

Tokios "mistikos" paslaptis paprasta – visos šios prekės yra tikros, tačiau į Lietuvą jas atgabeno nusikaltėliai, sukūrę vagių tinklą, šlavusį prabangias parduotuves Olandijoje.

Viena tokia krautuvė, Tauragės centre prekiavusi vogtais daiktais, prieš metus buvo uždaryta, o jos savininkas iki šiol trina tardymo izoliatoriaus gultus.

Jau visai netrukus jis bus etapuotas į uostamiestį, kur Klaipėdos apygardos teisme kartu su žmona, verslo partneriu bei vaikystės draugu bus teisiamas.

Jiems inkriminuojami nusikaltimai skamba šiurpiai – prekyba žmonėmis ir poveikio nukentėjusiesiems darymas.

Nukentėjusiaisiais pripažinti aštuoni tauragiškiai, kurių vienas yra nepilnametis, kiti taip pat jauno amžiaus vaikinai ir merginos.

Tiesa, tik pusė iš viso būrio vogti iš prabangių parduotuvių į Vakarų Europos valstybes išvežtų žmonių pageidavo būti pripažinti nukentėjusiaisiais. Kiti labiau bijo savo buvusių darbdavių nei įstatymo ir pasirinko liudytojų statusą.

Rengė "darbuotojų" atrankas

Turtingas tauragiškis, turintis didelį namą, parduotuvę, važinėjęs brangiu automobiliu ir ieškodavęs socialinės rizikos grupei priskiriamų asmenų nesunkiam darbui užsienyje, vargu ar buvo pirmasis, sugalvojęs tokį verslą.

Lietuvoje yra ne vienas už panašią veiklą nuteistas asmuo.

Verslo planas buvo gudrus ir nešantis didelius pelnus, bet sykiu ir paprastas. Mieste bei jo apylinkėse jaunų, darbo neturinčių, išgerti mėgstančių, kartais ir teistų žmonių netrūksta. Pasiūlymas nesunkiai užsidirbti juos dažniausiai suvilioja.

Tiesa, "bosas" pats atrinkdavo darbui tinkamus asmenis. Kai kurie jo konkurso nepraeidavo.

Olandijoje ar kitoje senosios Europos valstybėje šių žmonių apgyvendinimu bei "darbu" pasirūpindavo parduotuvės savininko bendrininkas. Pasisodinęs į automobilį grupę vogti atvežtų žmonių vežiodavo po miestus ir miestelius.

Dažniausiai į nusižiūrėtą parduotuvę eidavo pora – vaikinas ir mergina. Moterys paprastai pardavėjoms kelia mažiau įtarimų.

Aprūpino specialiais prietaisais

Tokia "brigada" ateidavo į parduotuvę, prisirinkdavo daug prekių ir su jomis keliaudavo į pasimatavimo kabinas.

Užtenka vos kelių akimirkų lietuvių atsineštu prietaisu nuimti magnetinius prekių žymeklius. Dalį prekių mergina atiduodavo pardavėjai kaip netinkamas, o kitas susikišdavo kur tik gali ir išnešdavo iš parduotuvės.

Taip vienu apsilankymu pora vagių nugvelbia kelias prekes. Per dieną mažesniame miestelyje jie aplankydavo visas juos dominančias parduotuves.

Didesniuose miestuose toks lietuvių desantas užsibūdavo ilgiau, mažesniuose – vos kelias valandas.

Nors senosios civilizacijos šalyse parduotuvių savininkų vagys negąsdina, nes draudimo kompanijos padengia nuostolius, vagišiai paprastai nelieka nepastebėti. Tokiam netikėtumui šio nusikalstamo verslo organizatoriai taip pat pasiruošia. Jie siunčia savo žmones ne tik vogti, bet ir stebėti, ar kas nors neseka vagių.

Vos pamatę, kad parduotuves lankantys bendrininkai sekami, tokie sekliai pranešdavo žinią ir visa gauja bemat dingdavo iš tos vietovės.

Vogti šie žmonės buvo verčiami kasdien, išeiginė – tik sekmadienis, kai parduotuvės Olandijoje nedirba.

Atlygį gavo tik Lietuvoje

"Į Lietuvą keliaudavo maišai naujų, brangių prekių. Verslo organizatorius kiekvieną dieną telefonu kontaktuodavo su bendrininku Nyderlandų Karalystėje. Šis jam atsiskaitydavo, kiek ir kokių prekių pavyko pavogti. "Bosas" duodavo nurodymus, kokių dydžių bei spalvų drabužių reikia. Be to, bendrininkas raportuodavo, kuris asmuo pavogė daugiau, o kuris mažiau. Nuo to priklausė atlygis", – pasakojo Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas.

Už nusikalstamą darbą 16 tauragiškių gaudavo šiek tiek pinigų. Tiesa, mokėta jiems tik tada, kai šie grįždavo į Lietuvą. Kada panorėję gaujos nariai negalėdavo parvažiuoti, turėjo "atidirbti" už kelionę ir išlaikymą.

"Verslo" organizatorius pasirūpindavo, kad jo pasiuntiniams būtų išnuomotas būstas, tačiau dažnai šie samdiniai būdavo verčiami pasivogti maisto, higienos priemonių ir alkoholio.

Jeigu kuris pradėdavo verkšlenti, kad nebenori vagiliauti, kad bijo įkliūti vietos policijai, kad pavargo ir pasiilgo namų, atsirasdavo labai rimtų argumentų įtikinti nesiveržti namo.

Tauragės "Carito" socialinė darbuotoja Karina Remeikytė, dirbanti su nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis, neslėpė, kad santykiai tarp vogti išvežtų žmonių buvo sudėtingi.

Socialiai pažeidžiami žmonės vienas kitam nebuvo broliai ar seserys. Jie veikiau gyveno vadovaudamiesi išlikimo instinktais, tad būta ir smurto, ir prievartos, ir kitų labai skaudžių dalykų.