Klaipėdiečio Vilmanto Dundulio nužudymo istorija uostamiestyje jau vadinama viena mįslingiausių ir lyginama su ne mažiau stebinančiomis D.Kedžio ir A.Ūso žūtimis. Nors žudikas surastas, neneigė kaltės ir tikino tik norėjęs pagrobti pistoletą, nusikaltimo auką pažinoję žmonės vis dar abejoja, ar tai nebuvo užsakyta žmogžudystė.

Draugas prasilenkė su žudiku

Vasario 10 dieną 13.20 val. savo tėvų namuose Danės gatvėje 53 metų V.Dundulis žuvo nuo vienintelio šūvio į smilkinį iš savo paties teisėtai laikomo kovinio pistoleto "Sig Sauer".

Pradėję narplioti šį nusikaltimą pareigūnai pirmosiomis minutėmis sužinojo, kad velionio motina spėjo pamatyti iš kambario išbėgančio nusikaltėlio nugarą. Šio asmens veido ji nematė, tad negalėjo jo apibūdinti.

Užtat vienas paskutiniųjų V.Dundulį mačiusių žmonių buvo jo geras draugas. Jis papasakojo viešėjęs pas bičiulį antradienį perpiet ir pokalbio metu sužinojęs, kad pajamų pastaruoju metu neturėjęs V.Dundulis buvo nusiteikęs parduoti jam priklausančius ginklus.

Šis liudytojas papasakojo, kad prieš išeidamas iš draugo namų matė, kaip šis atidarė seifą ir išėmė pistoletą. Neslėpdamas jis papasakojo netrukus susitiksiąs su galimu ginklo pirkėju, kuris panoro pirkinį apžiūrėti.

V.Dundulio draugas su nusikaltėliu prasilenkė laiptinėje ir jį apibūdino. Vos po kelių minučių bute nuaidėjo du šūviai.

Bendras interesas – ginklas

Pradėję narplioti nusikaltimą pareigūnai įsitikino, kad vyras, anksčiau turėjęs ne vieną verslą, pastaruoju metu nebegalėjo savęs vadinti verslininku, buvo bedarbis, turėjo skolų.

Jam reikėjo pinigų pragyvenimui, todėl sumanė parduoti ginklus. Bet ne tik juos, vyras ieškojo pirkėjo ir savo automobiliui.

Nepaisant skolų bei kitų V.Dundulio gyvenimo aplinkybių, pareigūnai labai greitai atmetė versiją apie užsakytą jo nužudymą. Nors visu šimtu procentų ji dar nėra atmesta ir vis dar minima tarp galimų motyvų.

Vis dėlto bylą narpliojantys pareigūnai linkę manyti, kad žudiką ir auką suvedė atsitiktinumas. Abu vyrai nebuvo pažįstami, bendras jų interesas tebuvo V.Dundulio parduodamas ginklas. Jų bendravimas telefonu prasidėjo tik prieš pat nusikaltimą.

Bandė užtaisyti pistoletą?

Kaltininkas paaiškėjo po dviejų dienų. 26 metų klaipėdietis Marius Jonkus buvo sučiuptas "Aro" kovotojų praėjusio ketvirtadienio pavakarę Laukininkų gatvėje.

Paaiškėjo, kad V.Dundulio jis nepažinojo, su juo susisiekė radęs internete skelbimą apie parduodamą ginklą.

Į pardavėjo namus žudikas atėjo tuščiomis rankomis – be ginklo ar kokio įrankio žmogui žaloti ir neturėdamas pinigų pistoletui pirkti. Vėliau jis aiškino, kad ketino tiesiog pagrobti ginklą.

Ar nusikaltėlis turėjo planą, kaip tai padaryti, dabar, vargu ar pavyks sužinoti.

Kol kas aiškinamasi, ar jis nušovė žmogų tyčia, ar, kaip pats tikina, atsitiktinai, tikrindamas ginklą.

M.Jonkus tvirtino, kad pardavėjas leido jam pabandyti užtaisyti pistoletą, o šūvis pokštelėjo būtent tokių bandymų metu.

Pirmuoju šūviu, pasak įtariamojo, buvo nušautas V.Dundulis, antrą kartą ginklas iššovęs ir pataikęs į sieną, kai M.Jonkus pabandė išimti apkabą.

Ar tai bent kiek primena tiesą, paaiškės atlikus trasologinę ekspertizę. Mat jeigu ant aukos veido liko parako žymių, galima būtų daryti išvadą, kad į žmogų šauta iš labai arti, tad buvo taikyta tyčia.

Ekspertai bandys palyginti ant nužudytojo bei įtariamojo kūnų aptiktus sužalojimus. Galbūt paaiškės, ar tarp vyrų būta grumtynių.

Sulaikymo metu "Aro" kovotojai buvo priversti veikti žaibiškai ir parvertė M.Jonkų ant žemės, tad ant jo veido po šių įvykių liko nubrozdinimo žymių.

Užsakyta žmogžudyste netiki

Kol nebaigtas tyrimas, pareigūnai neatmeta nė vieno nusikaltimo motyvo, tarp jų – ir užsakytos žmogžudystės. Tačiau kol kas ši versija yra tik šalutinė.

Svarstoma pateikiant klausimus: jeigu kas nors būtų norėjęs atkeršyti V.Dunduliui, kodėl to nepadarė ne tokiu viešu būdu, kodėl nenušovė jo panaudodami garso slopintuvą kur nors lauke tamsiu paros metu?

Pagaliau net jei patikėtume, kad M.Jonkus buvo pasamdytas nusikaltimo užsakovo, kodėl jis atėjo į aukos namus tuščiomis rankomis, juk ginklo pardavėjas galėjo ir neturėti namuose šovinių.

Kur kas labiau įtikinama atrodo mintis, jog kartą su ginklu rankoje bandęs plėšti juvelyrinę parduotuvę M.Jonkus siekė pagrobti pistoletą, kad galėtų jį vėliau panaudoti buvusios draugės sugyventiniui pagąsdinti, o gal net nužudyti.

Pabėgęs iš nusikaltimo vietos jis nebegrįžo į mamos namus, išjungė telefoną. Tačiau apgalvojo ne visus konspiracijos būdus.

Įtariamasis išsidavė, kai susitiko su mylimąja ir parodė jai ginklą.