„370“ muzikos albumų top 5

Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.

JAZZU

KEISTI ŽENKLAI

Creative Industries

Kai pagalvoju apie Lietuvos scenos divas, atsiprašau, Natalija ir Džordana, vis dėlto pirma mintis šauna apie Justę Arlauskaitę. Galite ją mylėti, galite jos nekęsti, tačiau nei iš savo ausų, nei iš savo minčių jūs jos neištrauksite, o naujasis albumas „Keisti Ženklai“ dar labiau įrašys jums ją į pasąmonę. Tiesa muzikine prasme šis ilgas, daugiau kaip 52 minučių darbas yra lygiai toks pats banguotas, kaip ir plačiosios visuomenės nuomonė apie kūrėją. Pirmiausia, akivaizdu, kad popmuziką Jazzu su komanda moka kurti: kūriniai yra earworminiai, profesionaliai sukalti ir sunkokai pajudinami.

Partnerio nuotr. 

Elektronikos mažiau ir dabar jos skambesys artimesnis kokiai GJan su žiupsneliu Giedrės Kilčiauskienės, o ne etapui su Leonu Somovu. Taupios šio albumo instrumentuotės daro jos popsą skoningą, net jei ir neišmoningą, nors kam tas išmoningumas, kai supranti, kad tai muzika kuo platesnei auditorijai. Juk eksperimentais arenų nepaimsi... Tokie kūriniai, kaip „Hey“ ar „Ar gali taip būti?“ tikrai užsilaikys ne viename grojaraštyje, nes iš meistrės plunksnos neatimsi. Vis dėlto šiems kūriniams egzistuoja ir antipodai, su kuriais sutikti man nesinori, pvz., duetas su Gamka ar olandų „VOF de Kunst“ šlagerį „Susanna“ primenanti „Kometa“. Išgirdęs šiuos kūrinius supranti, kad gal jie būtų tinkamesni atskiriems singlams ar pažaidimams, bet šiaip viso albumo kontekste skamba... keistai. Ir šiaip LP skamba šiek tiek per ilgai, ir viena kita korekcija ar sumažinimas tikrai jam būtų nepakenkęs. Vis dėlto, nepaisant šių trūkumų, „Keisti Ženklai“ paliks savo ženklą vien dėl to, kad kokybiško popso dabar Lietuvos scenoje nėra tiek ir daug, lyg nemažai muzikantų būtų nusprendę arba post-inti arba alternative-inti. O čia ramu, aišku, solidu. Ir nė kiek nekeista.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

ELIZI

SFERA

Promostar

Partnerio nuotr.

Dar viena mergina dainuoja popmuziką... Skamba jau tikrai kaip Lietuvos scenos klišė, tačiau Elžbieta Dobilaitė tiki savimi ir jumis, tiki, kad jai paeis, kad studijos Londone atvers duris į sceną ir, kaip dainavo vieni tokie popklasikai, viskas bus gerai. Ką gali pasakyti toks bjaurus bambeklis kaip aš? Iš dalies sutikti, tačiau tik iš dalies, nes „Sfera“ tikrai skambėtų geriau, jeigu būtų EP, o ne visas ilgagrojis albumas. Darbas prasideda nuo tikrai aukštos natos, nes kūrinys „Leisk man“ tikrai sukelia daug lūkesčių: įsimintinas, su netaisyklingai užkniaukiančiu kirčiavimu ir popsiniu EDM ritmu, kuris neapsunkina smegenų ir verčia riesti užpakalį. Tuomet ir pagalvoji, kad va, kažkas neįpareigojančio ir lengvai atpalaiduojančio. Tačiau kuo toliau, tuo labiau albume formulė kartojasi, ritmas lieka tas pats, o naujų dalykų kūriniai siūlo ne pernelyg daug, todėl imi galvoti, kad gal „Sfera“, kaip minėjau, skambėtų sėkmingiau ir prasmingiau, jei tai nebūtų visas albumas. Iš profesionaliosios pusės 20-metės, primenu, 20-metės, Elizi darbas atitinka visus reikiamus standartus (vadinasi, ji Londone ne ožius ganė), o ir tekstai klausytojams sudėti pagal visas taisykles… Vis dėlto didesnio išraiškingumo ar tiesiog įvairumo „Sferai“ pritrūksta, lyg pati kūrėja taip norėtų atitikti standartus, kad pabijo surizikuoti ir mesti kokį nors kozirį. Todėl saugaus albumo įspūdis išlieka, nepaisant, kad tuose saugumo vandenyse ji nardo laisvai. Aišku, galbūt Lietuvos klausytojui to užteks, bet žinant, kiek dainininkių ir dainininkėlių Lietuvos scenoje plevena ir iš esmės daro labai panašius dalykus, kaip Elizi, konkurencija jos laukia žvėriška. Todėl norėtųsi Elizi palinkėti ateityje nebijoti vengti standartų ir pramušti tą sferą. Juk ne viena Lietuvos muzikos atlikėja jau įrodė, kad ėjimas prieš sistemą gali atnešti sėkmę.

70/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).

BIG CHANGA

BIG CHANGA EDITS VOL. 1

Cport Cisterna

Partnerio nuotr.

Nieko nėra smagiau nei visiškai laisvos nesąmonės. Ypač kai vasara, smagu, bet cha, ji jau baigėsi, taigi galima dėl to ramiai ir padepresuoti. Vis dėlto vaistų nuo šios negandos yra. Tai jau senokai išleistas ir be reikalo pražiopsotas trijų dainų bukietas pavadinimu „Big Changa...“, už kurio kyšo klubo „Lizdas“ ir festivalio „Audra“ sielos Šarūno Šimaičio ir Simono Čingos ausys. Ir nors jau 10-ojo dešimtmečio revivalas, atrodo, baigia išsisemti, šis duetas dar suvaro keletą vinių į paskutinio praėjusio tūkstantmečio dešimtmečio karstą, primindamas apie bespredielus, vykusius tuomet. Taigi, trys kūriniai, trys editai (remixai, reworkai, rewhateveriai), ir galiu konstatuoti tik ilgą džiaugsmingą valio. Auros ir grupės „Diva“ (taip tuomet per „Šilelį“ juos įvardytus matydavau) „Saulė“ įgavo jungle ritmų (gal net prie Auros reikėtų grįžti...), Linos ir „Vidurnakčio“ (taip, buvo tokia grupė tokiu pavadinimu) „Aš noriu tavęs“ įgavo hausiuko žavesiuko, o ir legendinis Sati „Pabudimas“... Na, tiesą pasakius, šis nebuvo toks ypatingas, bet čia tikriausiai dėl to, kad originalas yra savotiška ikona. Ar po viso šito norisi daugiau? Be abejo, nes trys kūriniai tik leido paragauti potencialo, kaip iš cringe’inių kūrinių galima išspausti išties pilnakrauję interpretaciją. Smagu, kad kažkas, ką priimti rimtai jau dabar yra sunku, suteikia įkvėpimo ir leidžia su nostalgija prisiminti laikus, kurių geriau neprisiminti. Bardakas ten buvo, trumpiau sakant... Tikiuosi, kad šis eksperimentas nebuvo tiesiog vienadienė dueto užgaida, pažaidimas ir pažvengimas, nes na, patys žinote, tai, kas nauja, yra pamiršta sena, net jei tą sena gal ir geriau reikėtų pakasti. Juk kažkur kaimuose, palėpėse ar garažuose dar yra užsilikusių kasečių, kuriose hitai, šlageriai, popuri, nuo kurių ausys visiems links... „Big Changa“, netrinkite be reikalo bambų, nes mes laukiame volume’o 2!

80/100 („Bandcamp“).

MCLOUD

GOD IS OVERATED

Hannya Records

Partnerio nuotr.

Grupė „McLoud“ tikrai turi savo kultą – gal ir ne pačią didžiausią, bet tikrai ištikimą ir atsidavusią jaunimo sektą, kuris netiki nei Dievu, nei Vladimiru Putinu. Būtent šie du naratyvai pastaruoju metu buvo roko grupės radare, keiksnojant tiek dogmatiškas bažnyčios dogmas, tiek blogį iš Rytų. Taigi, protesto bus... Vis dėlto ilgai su protestu nepavažiuosi, todėl „maklaudai“ vėl ėmėsi peržiūrinėti, kokį čia žanrą groti, ir, bent jau man atrodo, atsikasė „Queens of the Stone Age“ ir visą 2000-ųjų pradžioje pasitaškiusį desert / stoner roko žanrą. Metalo gaidos nebuvo prarastos, Luko Malinausko balsas vis dar balansuoja tarp repavimo ir dainavimo, tačiau pagrindinė linija yra brėžiama sunkesne, tąsesne gitaros muzika. Aišku, drąsus sprendimas štai taip save permąstyti ir kitaip įprasminti, ypač žinant, kokie nepastovūs yra jaunieji gerbėjai, todėl džiugu, kad „God Is Overated“ dėmesį išlaiko. Apmaudu, kad jis vis dėlto nėra tiek ryškus, kiek norėtųsi, kad nebuvo iššokta aukščiau bambos, kad galėtum kalbėti apie kompanijos renesansą. Kūriniai yra apvilkti naujais rūbais, tačiau visgi kartais jauti, kad juos kas nors kitas dėvėjo, gal koks Joshas Homme’as ar grupių „Sleep“ ir „High on Fire“ nariai. Taip, pakeitimų yra, bet ne tiek daug, kad vis atsiplėštum nuo asociacijų. Nors ir sakoma, kad nauja yra gerai perkurta sena (aš taip sakau), vis dėlto daugiau naujumo, daugiau savęs ir daugiau individualumo „pervertintam dievui“ būtų nepakenkę. Jei norite tiesiog paprotestuoti, paprieštarauti ar parodyti fuck, šis darbas tam puikiausiai tinka. Nes vis tiek reikia pripažinti, šimtai dalykų užkniso juodai, o geras garo nuleidimas dar niekam nepakenkė. Nepakenkė jiems, patikėkite, nepakenks ir jums. Būti geram juk yra taip pervertinta.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

DA REAL PATRICIA

VERSATILE

Self-released

Partnerio nuotr.

Apie lietuvišką hiphopą kalbėti labai nemėgstu ir tiems, kurie susipažinę su mano apžvalgomis, tai joks ne siurprizas. O jei ne, rėšiu tiesiai – nepaisant kelių tikrai stiprių grupių ir atlikėjų, kažkada atslinkęs rašistinio hiphopo nuodas taip paveikė mūsų sceną, kad... Na, jūs supratote. Ir vis galvoju, kada tai baigsis (deja, dar nesibaigė), nors nauji balsai suteikia vis daugiau vilties. Lietuvaitė Da Real Patricia – irgi pokyčių vyturys. Savo mini albumu „Versatile“ ji perima amerikiečių moterų reperių attitude’ą ir imasi drąsiai ir, kas labai svarbu, ir kas pagaliau įvyko, ir ko mes taip laukėme, agresyviai dėlioti eilutes. Ketvertas kūrinių dėl to nuskamba energingai, aštriai, aiškiai, lyg pagal geriausias Megan Thee Stallion ar Cardy B tradicijas (ir be jų vulgarumo). Aš jau nekalbu apie maloniai skambančią anglišką tartį, kokios negirdėjau nuo „Dee & Kamy“ laikų. Ir jokio bliovimo, jokių pasigraudenimo ar savigailos, jokio „oi, koks aš nelaimingas, tu mane palikai tarpdury“ vaibo. Štai tokiu keliu turi žygiuoti lietuviškas hiphopas: išdidžiai, arogantiškai ir su šiek tiek per daug pasitikėjimo savimi. Būtent šių savybių, susidaro įspūdis, „tikrajai Patricijai“ tikrai netrūksta.

Partnerio nuotr.

Ir ačiū Dievui, nes visų Lietuvos bėdžių hiphopas ir urbanistinė ašarų pakalnė, kaip Dievą myliu, užkniso juodai. Tikrai nuoširdžiai nustebino šis EP ir esu tikras, kad pro daugelio muzikos mylėtojų radarus jis tikrai nepastebėtas nepraslinks. Jei jums nepatinka, eikite į kamputį paverkti ar paplėšyti laikraščių, pacituokite pseudofilosofinių, bet absoliučiai tuščių kitų atlikėjų tekstų ir toliau vaidinkite jautruolius. Niekas jau jumis netiki.

84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių