Žinomo fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėliuose“ atidarymas sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Portreto virtuozas išbandė save kitu amplua. 

Parodė senovės Lietuvos veidą

Trečiadienio vakarą Panevėžio dailės galerija buvo kone sausakimša fotografijos mylėtojų, A.Aleksandravičiaus kolegų, bičiulių. Daugelis atėjo dar gerokai prieš parodos atidarymą ir su menininku jau buvo spėję persimesti vienu kitu žodžiu apie jo darbus, nelabai įprastus iki tol pažinotam jų Algimantui.

Nuotraukose ant drobės šį kartą jis įamžino senosios Lietuvos veidą – LDK, XII–XIII a. apėmusią  beveik visą dabartinę šalį ir dalį Baltarusijos: mūrines ir medines pilis, dvarelius, rezidencijas, bažnyčias, kapines, piliakalnius.

Fotografas nuotraukose perteikia ne tik išlikusį paveldo vaizdą, bet ir jo dvasią, nenusakomai žavią savo paslaptingumu.

Tarkim, Krėvės pilis Baltarusijoje, Gardino srityje. Nuotrauka – tarsi filmas, kurį gali žiūrėti savo vaizduotėje. Matyti, kaip 1382 metais iš jos, apsivilkęs moteriškus drabužius, pabėgo čia kalintas Vytautas Didysis. Kaip mirė, tiksliau – buvo nužudytas, kartu kalintas jo tėvas kunigaikštis Kęstutis.

A.Aleksandravičius fotografijų ciklą „LDK pėdsakais“ kūrė 2009–2010 metais. Menininkas džiaugiasi, kad jam pasisekė fotografuoti Baltarusijoje pačiu laiku.

Baltarusiai atstato istorinius senovinius pastatus, skrupulingai neapeliuodami į autentiką.

A.Aleksandravičius išsitaria turįs svajonę „įlįsti“ į Ukrainą, buvusias LDK valdas, kurios jai priklausė maždaug nuo XIV a. antros pusės iki XVI a. vidurio.

„Ieškau rėmėjų. Ukraina mane neapsakomai traukia. Ten išlikusios fantastiškos Vytauto pilys“, – prasitarė  menininkas.

Matyt, ne veltui istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas kraipo galvą.

„Kažkas atsitiko su A.Aleksan-dravičiumi – sulaukęs 50-mečio jis neatpažįstamai pakeitė savo kūrybą.

Iki šiol garsėjęs ir laurus skynęs kaip portreto meistras, dabar veržiasi į tą sritį, kurioje įprasta ieškoti kuo tikslesnio, dokumentu virstančio vaizdo“, – yra pasakęs istorikas, kai išvydo  A.Aleksandravičiaus darbus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atspindžiai“.

Istorijos žinovui padarė didelį įspūdį fotografo gebėjimas visa savo esybe persikelti į anuos laikus ir, anot A.Bumblausko, vaikščioti po senąją mūsų valstybę ieškant jos žmonių, Lietuvos veido.

A.Aleksandravičius sako, kad šis kūrybos periodas jam buvęs be galo įdomus. Stačia galva į istoriją nėrusį menininką buvo apėmęs sunkiai žodžiais nusakomas jausmas.

Persipynęs su kūrybiniu polėkiu smalsumas davė tai, ką parodyti Panevėžiui  atvežė pastaruosius kelerius metus sostinėje gyvenantis Algimantas.

Nenorėjo klaidžioti užrištomis akimis

Gavęs Baltarusijos instituto pasiūlymą sukurti fotografijų ciklą apie LDK palikimą, A.Aleksandravičius suprato eisiantis  žymiausio LDK poeto Adomo Mickevičiaus jaunystės pėdsakais.

Menininkas specialiai susirado jo poemas „Gražina“ ir „Kondradas Valenrodas“, kad suprastų, ko turįs ieškoti už kadro.

„Nenorėjau klaidžioti aklai. Įėjęs į griuvėsius ar bažnyčią stengiausi pajusti anų laiką garsą, užuosti kvapą“, – kalbėjo parodos autorius.

Meno atstovų nuomone, fotografui tai pavyko, o istorikas anaiptol nepriekaištauja jam už tai, kad jis nesiekė įamžinti standartinių A.Mickevičiaus paveldo vietų, o ieškojo kito matymo aspekto.

Istorikas atkreipia dėmesį, kad net poetiškasis Naugardukas pamatomas šešėliuose,  stabtelėjama netoli Svitezio retai fotografuojamoje Raicoje, kur Adomą Mickevičių mena 1817 m. statyta Šv. Barboros bažnyčia, bei netoli Korčevo kaimo – prie garsaus filaretų  akmens rinkosi Adomas Mickevičius, Tomas Zanas ir Ignotas Domeika. Sustojama ir filaretų Jono Čečoto tėviškėje Padaroske ar Ignoto Domeikos Ščiutine.

Istorikui patinka, kad menininkas sustoja, kaip ir Gražina, atvedusi karius prie Lietuvės (Litoukos) ežero, tarsi vanduo pasakytų daugiau nei išlikę mūrai. Ypač ten, kur mūrų neišliko: apie Radvilų Slucko didybę liudija tik muziejuose esančios garsiosios juostos, panoramos ir miesto planai, o pačiame Slucke – tik Slučės upelis, kaip ir netoliese Chodkevičių bei Sapiegų Liachavičuose – tik Vedma.

Neliko ir Brastos didybės, apie kurią galima spręsti iš Tvano laikų švedų ofortų. Visa senoji Brasta buvo sunaikinta po 1831 m. sukilimo statant imperijos pasienio tvirtovę, žinomą iš Antrojo pasaulinio karo pradžios, bet juk ji mena ir Adomo Mickevičiaus laikus.

Žiūrinčio į A.Aleksandravičiaus darbus A.Bumblausko neapleido įspūdis, kad visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštija yra tarsi šešėlis, o jos metafora – Gardino kapinės.

Pasak istoriko, LDK paveldą Lietuvoje – Merkinėje, Kernavėje, Medininkuose, Romantiškėse ir Siesikuose A.Aleksandravičius fotografuoja panašiu stiliumi, kaip ir Baltarusijoje.  Vytautą Didįjį tarsi mena brydė Senuosiuose Trakuose ir jo fundacija Švč. Mergelei Marijai prieš pat Žalgirį Naujuosiuose Trakuose, o jie patys uždengti sniego. Tas vaizdas primena grafikos kūrinį. Ūkuose paskendęs ir LDK metropolis Vilnius.

Tikriausiai ne vienas A.Aleksan-dravičiaus parodos lankytojas panorės atsiversti istorijos knygas. Įamžinti vaizdai tarsi siunčia signalus pasąmonei – pasidomėk praeitimi.

Kuria Kazachstano įžymybių portretus

Pastaraisiais metais A.Aleksan-dravičiui tenka daug kurti ne Lietuvoje. Menininkas skaičiuoja Baltarusijoje sukoręs kelis tūkstančius kilometrų.

„Nebuvo sunku. Ten puikūs kaimų keliai. Tik keista, kad kartais nuvažiuodavau 200 kilometrų ir neprasilenkdavau nė su vienu automobiliu, pakelėse nesutikdavau žmonių“, – pasakojo jis. Neseniai menininkas grįžo iš Kazachstano, jame praleido mėnesį. Šioje šalyje jis gavo užsakymą fotografuoti šio krašto įžymius žmones. Sako jau sukūręs 37 portretus, liko dar 13.

Pasiūlymą padirbėti Kazachstane A.Aleksandravičius sulaukė iš pažįstamų maskviečių, kuriems didelį įspūdį padarė jo 2002–2003 metais sukurta Rusijos įžymybių portretų paroda.

Šiemet fotografas sulaukė skambučio iš Maskvos su pasiūlymu atvežti pastarąją parodą į Almatą ir nufotografuoti vietos garsenybes. Menininkas sako, kad dirbti Kazachstane labai patinka. Vietinės žvaigždės jam nepasirodė nei įnoringos, nei pretenzingos.