Didžiausias kūrėjų įkvėpimas – Lietuva

Ne tik liaudiški ornamentai ar tautiniai raštai atsiranda Lietuvos menininkų kūriniuose. Juose įpinami ir šių dienų Lietuvos atvaizdai, simboliai. Vieniems kūrėjams tai patriotiškumo išraiška, kitiems – bandymas atrasti Lietuvą kasdieniuose elementuose.

Įkvepia vasaros kaime

Iliustratorė Kotryna Žukauskaitė prieš kelerius metus pristatė nuotaikingų atvirukų ir plakatų kolekciją "Įkvėpta Lietuvos". Kolekcijos iliustracijos žavi lietuvių liaudies ornamentais ir lengvai atpažįstamais kasdienybės ženklais.

Štai gatvėmis rieda ilgaūsis troleibusas, apsuptas žalios lapijos į kalną kyla funikulierius, o lentynoje stovi gardžios uogienės stiklainis. Pasak "Kata Kiosk" prekės ženklą pristatančios menininkės, atvirukais jai norėjosi Lietuvą ne tik vizualiai atpasakoti, bet ir interpretuoti.

K.Žukauskaitė kasdienybėje ir folkloro albumuose ieško simbolių, kuriuos būtų galima supinti tarpusavyje, išgaunant ką nors naujo. Iš Vilniaus kilusi iliustratorė teigia, kad joje tarsi gyvena du identitetai – lietuviškas ir vilnietiškas. Kartais jie vienas kitą papildo, o retkarčiais – vienas kitam prieštarauja.

"Lietuva man visų pirma yra daugiakultūrė šalis, keturių metų laikų kraštas ir vieta, kurioje užaugau, – šypsosi K.Žukauskaitė. – Važinėdavau ant atvirukų vaizduojamais troleibusais, valgiau uogienę iš stiklainio pas močiutę kaime. O nuvykusi į Kauną niekada nepraleidžiu progos pakilti funikulieriumi. Tai kiek juokingi, subjektyvūs ir naivūs sentimentai. Tačiau jie tikri – ne kažkieno kito atkartotos mintys, o mano pačios patirtys", – sako pašnekovė.

Anot K.Žukauskaitės, spręsdama, koks paveikslėlis papuoš atviruką, ji stengiasi išvengti klišių. Suvenyrai yra sentimentalūs patys savaime, tad menininkė nori atsiriboti nuo banalybių.

"Semdamasi idėjų, stebiu aplinką, prisimenu saulėtas vaikystės vasaras pas senelius kaime, pavartau ir liaudies meno albumus. O kartais, eidama gatve, tiesiog nufotografuoju gražų vijoklį ant daugiabučio. Man tai lygiai tiek pat Lietuva, kaip ir tautinė juosta, – pasakoja jaunoji kūrėja. – Tad didžiąją mano darbo dalį sudaro tylus stebėjimas ir patirčių kolekcionavimas. Tiesa, kartais, sukūrus eskizą ir pradėjus piešti į švarraštį, paaiškėja, kad kai kurios idėjos nepasiteisina. Kitos gimsta tiesiog kūrybinio proceso metu."

Identitetas kinta

Kartais atrodo, kad Lietuva vis dar ieško savo identiteto. Tačiau, anot K.Žukauskaitės, dirbtiniai bandymai nustebinti miesto svečius ar kažką įrodyti dažniausiai nepasitvirtina.

"Unikali vietos dvasia tūno autentiškose patirtyse, netikėtuose nuotykiuose – to nesurežisuos joks Turizmo departamentas. Bendruomenė pati kuria savo reputaciją ir identitetą – per kūrybą, santykius, bendradarbiavimą su žmonėmis visame pasaulyje", – neabejoja menininkė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ji – ne iš tų, kurie atvykėlius už rankos veda į Gedimino pilį, pirštu rodo į krepšinį ir vaišina cepelinais. "Man įdomiau suvokti, kaip Lietuva atrodo iš šalies – ko mes patys neįvertiname ir nepastebime. Manau, kad identitetas nėra baigtinis produktas, jo nesurežisuosi ir nesukursi. Identitetas kinta kasdien, kaip ir visos jo materialios ir vizualios išraiškos, įskaitant ir suvenyrus", – tiki K.Žukauskaitė.

Pamilo Kauną

Tekstilininkė Kristina Šilinytė savo darbus dabina ne tik tautiniais raštais, bet ir Kauno vaizdais. Šie elementai atsiduria ant staltiesių, pagalvių užvalkalų, krepšių.

Pasak K.Šilinytės, tokius gaminius mėgsta ne tik lietuviai, bet ir šalies svečiai. Pavyzdžiui, krepšys "Išminčius", ant kurio pavaizduotas Senamiestyje, netoli Kauno pilies, esantis gatvės meno kūrinys, itin populiarus tarp turistų.

"Pastebėjau, kad prekyba suvenyriniais krepšiais ypač suaktyvėja vasarą, kai iš svetur atostogų į gimtinę grįžta lietuviai. Jie juos perka ne tik sau, bet ir užsienyje gyvenantiems artimiesiems, nes tautiniais raštais dekoruota tekstilė sukelia gražių prisiminimų", – atkreipia dėmesį K.Šilinytė.

Pati menininkė gimė ir augo Panevėžyje. Tačiau studijų metais moteris persikėlė į Kauną, kurį iškart pamilo.

"Studijavau menotyrą ir kultūros vertybių apsaugą. Kadangi pasirinkau architektūros kryptį, daugiausia dėmesio skyriau Kauno tarpukario architektūrai, tiksliau, gyvenamiesiems Žaliakalnio namams. Tyrinėdama miesto gatveles ir pastatus, juose gyvenusių žmonių istorijas, taip prisirišau prie šio miesto, kad niekada nekilo minčių kraustytis kitur. Man Kaunas – ideali vieta kokybiškam ir visaverčiam gyvenimui", – šypsosi K.Šilinytė.

Rankdarbių unikalumas

Prieš penkerius metus K.Šilinytė nutarė pakeisti veiklos kryptį ir įgyvendinti seniai brandintą idėją – tradicinius lietuviškų audinių raštus grąžinti į šių dienų interjerą. Taip gimė prekės ženklas "Native LT".

"Augau namuose, kur ypač vertinamas rankų darbas. Mano prosenelė buvo audėja, 89-erių močiutė iki šiol neria vąšeliu įspūdingo grožio nėrinius, mama visą laiką siuvo ir mokė siūti kitus. Tad ir pati rankdarbiais užsiimu nuo mažų dienų. Iš močiutės išmokau megzti virbalais ir nerti vąšeliu, iš mamos – siūti, su tėčiu meistraudavau lėlėms baldus. Nuolat būdavau apsupta rankdarbių, tačiau turėjau pakeliauti po pasaulį, kad suprasčiau, koks tai vertingas ir unikalus dalykas, – sako menininkė. – Nežinau, ar tai patriotiškumo išraiška, bet nuoširdžiai žaviuosi lietuviškais raštais ir labai džiaugiuosi, kad žmonės įsileidžia mūsų gaminius į savo namus."

Save K.Šilinytė laiko patriote. Menininkė neįsivaizduoja, kaip galima nemylėti šalies, kurioje gimei ir užaugai. "Juk kuo labiau mes ją mylėsime, tuo ji bus gražesnė ir geresnė vieta gyventi", – tiki ji.

Modernu ir universalu

Idėjų K.Šilinytė semiasi lankydamasi etnografiniuose muziejuose. Be to, tekstilininkė turi sukaupusi nemenką kolekciją leidinių apie tradiciniais motyvais austus gaminius.

"Būna, pamatau, kokį lietuvišką motyvą ir negaliu išmesti jo iš galvos. Tuomet turiu bent persipiešti jį. O kai jau turiu grafinį piešinį, ieškau būdų jį pritaikyti vienam ar kitam gaminiui", – pasakoja pašnekovė.

Prieš kelerius metus padėjusi kurti tautiškais elementais puoštus gaminius, K.Šilinytė stebėjosi, kodėl lietuviai šį grožį ne visada įvertina, tačiau noriai puošia savo namus marokietiškais, meksikietiškais ar rytietiškais ornamentais margintomis interjero detalėmis.

"Lietuvių gamintojai taip pat nenaudodavo šių raštų savo gaminiuose. O juk lietuviškų audinių raštai užsienietiškiems nenusileidžia nei ornamentų gausa, nei spalvomis, – neabejoja tekstilininkė. – Tautinių audinių ornamentai man niekada neatrodė senamadiški ar kaimiški. Netgi atvirkščiai – jie modernūs ir universalūs."

Asmeninio archyvo nuotr.

K.Šilinytė džiaugiasi, kad šiandien atsiranda vis daugiau dizainerių ir architektų, kurie pritaiko lietuviškus raštus savo darbuose. "Jei norime, kad tautiniai motyvai būtų ne tik muziejinė vertybė, turime atrasti jiems naujų panaudojimo būdų. Kultūros raida ir identiteto ieškojimas yra nuolat vykstantis procesas. Būtina domėtis savo praeitimi, atrasti dalykų, kurie būdingi būtent mūsų tautai. Tačiau nereikėtų to, ką surandame, užkonservuoti", – skatina jaunoji kūrėja.

Duoklė gimtajam miestui

Jaunasis dizaineris Jonas Jakštas kuria drabužius, puoštus Kauno simboliais. Nuo išskirtinio dizaino marškinėlių ir paltų žvelgia Perkūno namas, Pažaislio vienuolynas, Soboras, Muzikinis teatras. Architektūrinės kolekcijos idėja prieš porą metų vaikinui kilo netikėtai – sėdint kavinėje, iš kurios puikiai matyti Soboras.

"Tuo metu dažnai ant džinsinių švarkelių tapydavau įvairius piešinius. Tad sugalvojau nutapyti ir šį Kauno simbolį, – pasakoja menininkas. – Sukūręs pirmą kūrinį su vienu ryškiausių Kauno pastatų, supratau, kad būtent šia tema kursiu ir savo baigiamąjį bakalauro darbą. Nors iki tol turėjau kitų idėjų, kurias plėtoju iki šiol, savo pasirinkimo nesigailiu. Džiaugiuosi įprasminęs save ir diplominį darbą."

Kauno simboliais puoštų drabužių kolekcija nebuvo vienkartinis J.Jakšto projektas. Dizaineris ją tobulina iki šiol. Netolimoje ateityje vaikinas planuoja pasitelkti kitokią pastatų vaizdavimo ant drabužių techniką, taip pat Kauno simboliais papuošti ir kitus gaminius.

Savo ženklų paieškos

"Mane visada žavėjo architektūra. Tačiau kolekcija yra ne tik duoklė šiam menui, bet ir savotiška patriotiškumo išraiška. Norėjosi pademonstruoti savo miesto grožį istoriniu aspektu, atskleisti jo autentiškumą ir svarbą man", – pasakoja iš Kauno kilęs menininkas.

J.Jakštas kolekcijai pasirinko tuos Kauno simbolius, kurie jam asmeniškai reikšmingi. "Su Kaunu siejasi ir pilis, ir Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, ir Centrinis paštas. Tačiau pasirinkti pastatai man kėlė gražiausius prisiminimus. Kaunietiškas identitetas man siejasi su žmonių požiūriu į save ir supančią aplinką. Todėl man tai krepšinis, tradicinės miesto šventės, teatras, religija, meno parodos", – vardija savo miesto ženklus.

Anot J.Jakšto, jo kurti drabužiai skirti visiems, kurie myli Kauną, tad tinka tiek kauniečiui, tiek miesto svečiui. "Manau, kad mano kūriniai labai aiškiai atskleidžia juos dėvinčio žmogaus požiūrį į miestą, meilę jam, – svarsto pašnekovas. – Šiandien vis rečiau pakeliame akis į dangų, nepastebime architektūros grožio. Tikiu, kad galiu žmones paskatinti pažvelgti į savo miestą kitaip, prisiminti Kauną net ir esant toli nuo Lietuvos."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių