- Justina Paltanavičiūtė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Lietuvos valstybės atkūrimo diena šiemet bus paminėta ir kūrybinės dokumentikos pilnametražio filmo premjera. Vasario 16 d. žiūrovams bus pristatytas režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Mūza“ – muzikinis pianistės Mūzos Rubackytės portretas, atskleidžiantis biografinius momentus ir jos svajonių augimą žlungant totalitariniam režimui.
Ši kino kelionė tarp Vilniaus, Paryžiaus, Budapešto ir Ženevos vaizdų (nufilmuotų operatoriaus Ryčio Kurklio), muzikos (prie kurios įgarsinimo meistriškai ranką pridėjo garso režisierius Jonas Jocys), pianistės ir jos bičiulių pasakojimų keliais žiūrovą veda per M. Rubackytės muzikinio gyvenimo užkulisius, per jos laisvės ir grožio paieškas.
Apie filmą ir jo kūrybos užkulisius mintimis pasidalijo filmo įkvėpėja ir herojė pianistė M. Rubackytė.
– Dokumentinės kino juostos „Mūza“ anonsus lydi frazė „Mano likimas klostėsi kartu su Lietuvos“. Kuo ir kaip Jums svarbus lietuviškumas?
– Kaip medis negali augti be savo šaknų, jį maitinančios žemės, taip žmogus semiasi stiprybės ir įkvėpimo iš ten, iš kur yra kilęs. Tėvynė mums davė viską: šeimą, kultūrą, išsilavinimą. Jos gamta, istorija, tradicijos yra įsišaknijusios mumyse ir išlieka visur, kur bebūtume. Menininkas negali būti atitrūkęs nei nuo laikmečio, kuriame gyvena, nei nuo jį supančių žmonių. Kaip ir daugelio mano tėvynainių, mano šeimos ir mano pačios likimas klostėsi kartu su Lietuvos ir eile dramatiškų pastarojo šimtmečio įvykių. Šiandien tai, kas buvo atimta, yra grąžinta. Tačiau kokia kaina! Mes praradome 50 mūsų laisvos egzistencijos metų ir dar šiandien girdime: „Lietuva? Kur ji? A, tos naujos šalys...“. Turime skubėti skleisti žinią. Gyvenant svetur atstovavimas šaliai tampa dar svarbesnis. Kiek per 30 metų bendrų projektų sukurta, kiek tiltų nutiesta, ir tai ne tik pianistės pirštais! Esu giliai įsitikinusi, kad menininkas visų pirma yra pilietis, kuris, gyvendamas svetur, tampa Tėvynės ambasadoriumi.
Šiandien grįžtu į Tėvynę su koncertais, projektais, kultūrinėmis ir pedagoginėmis misijomis. Taip tarsi sugrąžinu Lietuvai tai, ką ji man davė. Prisimenu vieną pokalbį su prezidentu Valdu Adamkumi prieš Vilniui tampant Europos kultūros sostine 2009 metais. Paklausė, ką veiksiu tais metais? Grosiu, žinoma. „Ne, tau reikia sukurti ką nors, ko Lietuvoje dar nebuvo“, – pasakė. Stipriai dilgtelėjo nuo tos minties ir nuo tada iki šiol kasmet kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija organizuojame Vilniaus fortepijono festivalį. Tebesu LMTA profesorė, dirbu su Mstislavo Rostropovičiaus fondu ir jo auklėtiniais, stipendininkais, aktyviai dalyvauju Franzo Liszto draugijos „LiSZtuania“ ir konkurso „Lisztofonija“ veikloje. Visa tai – mano duoklė Lietuvai ir jos žmonėms.
Šiandien grįžtu į Tėvynę su koncertais, projektais, kultūrinėmis ir pedagoginėmis misijomis. Taip tarsi sugrąžinu Lietuvai tai, ką ji man davė.
– Svarbus filmo leitmotyvas – laisvė. Kas Jums yra laisvė?
– Esame tęsinys žmonių, kurie gyveno prieš mus, mus iš dalies suformavo tai, ką patyrė, išgyveno jie. Mano šviesaus atminimo mamytė matė laisvą, paskui okupuotą, tada vėl laisvą ir vėl okupuotą, galiausiai – laisvą Lietuvą. Mano proseneliai turėjo dvarą Viekšniuose. Bėgdamas nuo tremties, senelis pėsčiomis atėjo iš Mažeikių į Kauną. Jo brolis su visa šeima buvo išvežtas į Sibirą. Ant jų namo Kaune dabar kabo memorialinė lenta, skirta mano dėdės, senelio brolio, atminimui: „Šiame name gyveno Lietuvos laisvės kovų dalyvis Aleksandras Gomolickis, sovietų sušaudytas Kansko kalėjime“.
Kai senelio šeimą sovietų valdžia paskelbė liaudies priešais, mano mama automatiškai tapo liaudies priešo dukra, o man daug metų buvo uždaryti visi keliai į užsienį. Taigi, viskas yra susiję. Aukštų viršūnių siekiančio žmogaus kelias niekada nebūna lengvas. Tačiau jeigu prie to prisideda dar ir geopolitinis kontekstas, šis kelias tampa itin akmenuotas. Nepaisant visų stabdžių, draudimų, apribojimų gausos, savosios žvaigždės, vidinės ir kūrybinės laisvės siekimas yra ta varomoji jėga, kurios niekas negali sustabdyti – nei žmonės, nei politiniai režimai. Tik laiko klausimas, kada ji prasiverš. Autobiografinėje knygoje „Gimusi po fortepijonu“ pasakoju daugybę istorijų, kurios tai liudija. Kartais savęs klausiu: „Ar visa tai išties su manimi atsitiko?“ Sunku šiandien įsivaizduoti gyvenimą nelaisvėje, po geležine uždanga. Juk laisvė yra gyvenimo esmė. Dabar, žvelgdama retrospektyviai, galiu pasakyti, kad visuomet visur jos siekiau – ir gyvenime, ir mene.
– Šalia jau minėtų temų šioje dokumentinėje juostoje ryškėja ir grožio paieškų linija, kuri skleidžiasi įvairiais lygmenimis: muzika, vaizdu, Jūsų pasakojimais. Kuo Jums svarbus grožis?
– Menininkas kasdien savo kūryboje ieško tiesos ir grožio. Grožio siekiamybė yra neatsiejama menininko būties dalis. „Žmoguje viskas turi būti gražu, – sakė Antonas Čechovas, – ir veidas, ir drabužiai, ir žodžiai, ir mintys.” Muzikoje, kaip ir meilėje, svarbiausia yra harmonija, santarvė ir pusiausvyra. Grožis išaukština jausmus, gydo sielą ir prisideda prie humaniškumo, formuojančio visuomenės gerovę. To pavyzdžių galime rasti ir svetur, ir pas mus. Iš Venesuelos priemiesčių vaikų suburtas orkestras su šūkiu „Smuikas vietoj šautuvo“ džiugina jau kelias kartas ir sutraukia minias, virpindamas sielas. Mūsų menininkų įkurta Užupio Respublika tampa Vilniaus miesto ir Lietuvos grožio ir laisvės veidu.
– Šiame filme pasakojamos istorijos kontekstas gana dramatiškas, kaip, beje, ir Jūsų gyvenimas, tačiau filme dramatiškumas nejuntamas. Kodėl?
– Filmo „Mūza“ režisierė A. Marcinkevičiūtė labai tiksliai pasakė: „Bet koks dramatiškumas yra laikinas, o gyvenimas yra labai trumpas. Filmas yra dar trumpesnis, todėl natūraliai kyla poreikis kalbėti apie esminius dalykus, o ne apie smulkmenas“. Nuo savęs pridurčiau, kad jaunam žmogui šiandien sunku įsivaizduoti, ką mes išgyvenome sovietų okupacijos metais. Kiekviena diena turėjo savo dramų, ne visi sugebėjo jas išgyventi ir, esant tokiam kontekstui, pasiekti aukštumų. Ar būtina viską parodyti konkrečiai? Kinematografija yra vadinama septintuoju menu, o menas nėra realybės šou. Tikras menas neskatina vartoti, veikiau atveria kelią žiūrovui ar klausytojui mąstyti ir subjektyviai išgyventi pasakojamą istoriją. Ir čia vėl grįžtame prie harmonijos paieškų ir grožio, estetikos.
– „Mūzoje“ atskleidžiamas Jūsų gražus santykis su aplinka: miestais, kuriuose gyvenote ir gyvenate, sutuoktiniu, pedagogais, mokiniais, bičiuliais.
– Santykis netampa savaime gražus, jį reikia sukurti. To nuo mažumės mokiausi iš savo šeimos. Filosofas Epikūras daug kalbėjo apie gyvenimo malonumus, tačiau man svarbiausias yra jo teiginys, kad malonumas turi būti ilgalaikis ir naudingas – malonumas mokytis ir pažinti, malonumas būti gamtoje ir jaustis jos dalimi, malonumas turėti santykį su kitu žmogumi. Šie trys dalykai, kuriuos išskyrė Epikūras, nurodo gyvenimo gaires. Sutikti kitą žmogų yra didelė dovana, o būti pakviestam į kito žmogaus pasaulį – atsakomybė. Branginu ir puoselėju tai ir draugystėje, ir meilėje.
– Šalia kitų kompozitorių kūrinių filme skamba daug F. Liszto ir Leopoldo Godowskio muzikos. Kuo Jums artima šių kompozitorių kūryba?
– Mano repertuaras apima 40 skirtingų koncertinių programų ir 40 skirtingų koncertų su orkestru. Šiandien mano diskografijoje yra daugiau nei 30 kompaktinių plokštelių. Filme skamba mano filmavimo periodo koncertų repertuaras. Gigantišką litvako L. Godowskio Sonatą fortepijonui e-moll išmokau pandemijos karantino metu, ji skambėjo pirmajame koncerte, kurį pagrojau po karantino. Už šią kompaktinę plokštelę gavau aukščiausius tarptautinius apdovanojimus. Filme skamba ir man brangus Krzysztofo Pendereckio Koncertas fortepijonui ir orkestrui „Prisikėlimas“. Su maestro Krzysztofu mus siejo ilgalaikis bendradarbiavimas ir bičiulystė. Šiame kūrinyje muzikiniais garsais apmąstomas rugsėjo 11-osios terorizmo aktas filmui suteikia dramatiškumo. Kilni F. Liszto kūryba ir asmenybė – tarsi auksinė gija, besitęsianti per visą mano muzikės gyvenimą.
– Koks Jūsų pačios indėlis į kūrybinį filmo procesą? Buvote tik aktorė ar ir bendraautorė?
– Menininkas yra visuomenei matomas žmogus, tad viešuma jam nėra svetima. O prie filmavimo esu pripratusi nuo pat vaikystės, tą liudija gausūs mūsų filmo archyvai. Gyventi prieš kamerą man yra natūralus procesas, juolab kad filmo komanda dirbo nepaprastai pagarbiai ir nepastebimai. Ta pagarba lydėjo visus penkerius filmavimo metus. Filmo komanda Agne, prodiuserė Živile, Rytis ir Jonas tapo mano gyvenimo liudininkais ir metraštininkais. Pradinė režisierės A. Marcinkevičiūtės filmo koncepcija filmavimo eigoje patyrė skaitlingas metamorfozes. Kiekviename filmo etape mes visi buvome ir šio filmo aktoriai, ir kūrėjai.
– Ką Jums reiškia šis dokumentinis filmas?
– Filmo koncepcija buvo sumanyta režisierės A. Marcinkevičiūtės. „Mūza“ – tai gyvenimo tarpsnio retrospektyva, kurioje per žmogaus likimą atsiveria ir Lietuvos istorinė atkarpa. Gyvenant svetur matyti, kaip mažai pasaulis žino apie Lietuvą ir jos istoriją, apie politinius lūžius išgyvenusius žmones, o mano atveju – ir apie išniekintą menininko praeitį. Džiaugiuosi, kad filme, kalbant apie atsparumą, meilę ir viltį, pavyko tai atskleisti. Man šis filmas – tai ir pripažinimas mano Tėvynėje. Kas žmogui gali būti svarbiau, nei tėvų ir Tėvynės meilė?
Kas? Filmo „Mūza" premjera.
Kur? Kino teatre „Cinamon".
Kada? Vasario 16 d. 18 val.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Sujungė ypatinga šventė
Žemaitijos ir Klaipėdos krašto paribyje esančiuose Doviluose etnokultūros centro darbuotojai puoselėja abiejų kultūrų palikimą. Taip minint evangelikų liuteronų šventę „Amžinybės sekmadienis“ prisimintos ir ikikrik&scaro...
-
Tarp pretendentų į nacionalines premijas – M. Drėmaitė, M. Kavtaradzė, A. Kėleris
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė sąrašą 12-os kūrėjų, kurie pretenduoja gauti šių metų nacionalines premijas. ...
-
Kitąmet planuojama steigti vardines M. K. Čiurlionio stipendijas, paskatas restauratoriams
Lietuvos kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą tyrinėjantiems ir patiems kuriantiems magistrantūros studentams nuo kitų metų planuojama skirti vardines stipendijas, trečiadienį pranešė Vyriausybė. ...
-
Parodoje – roboto atspausdintas porcelianas2
„Nors darbus sukūrė robotas, kūrybinis procesas reikalavo žmogiškos širdies“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas dr. Rokas Dovydėnas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatoma jo 3D molio spausdintu...
-
Šokio spektaklyje – saiko ir pertekliaus ribos
Du atlikėjai, valandą trunkantis pasirodymas, nenutrūkstamas ryšys, balansuojantis tarp pusiausvyros ir ribų nebuvimo. Taip jau visai netrukus žiūrovus pasitiks naujausias „Nuepiko“ šokio trupės kūrybinis darbas, šokio ...
-
Ilgai laukta „Bohemos“ premjera įvyko!4
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 ir 24 dienomis pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – scenoje karaliavo legendinė, po šešių dešimtmečių į Kauno teatrą sugrįžusi, Giacomo Puccini opera „B...
-
Amerikiečių rašytojas M. Finkelis: meno vagis išpildė slaptas mūsų fantazijas
Meno vagysčių pasaulis apgaubtas mįslių, o jo epicentre – unikalios ir paslaptingos asmenybės. Vienas tokių išskirtinių veikėjų yra Stéphane’as Breitwieseris – prancūzų meno vagis, savo karjerą paskyręs aistringai, ...
-
G. Nausėda iš būsimojo kultūros ministro tikisi didesnio finansavimo šiai sričiai10
Prezidentas iš būsimojo kultūros ministro tikisi Kultūros pagrindų įstatymo įgyvendinimo, didesnio finansavimo kultūros darbuotojams, sako jo patarėja. ...
-
Užgeso rašytojas ir skulptorius J. Šikšnelis1
Klaipėdą pasiekė liūdna žinia apie netikėtą rašytojo, skulptoriaus ir buvusio Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovo Juozo Šikšnelio mirtį. Gruodžio pradžioje jis planavo pristatyti klaipėdiečiams savo naujausią roman...
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa1
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...