– Mūsų pokalbis pasirodys po „Errorų“ premjeros – man įdomu, kaip reaguoji stebėdamas savo spektaklius scenoje? Klausaisi žiūrovų šnabždesių ar privačių aptarimų fojė?

– Turbūt nėra nė vieno dramaturgo, kuris ramiai stebėtų savo spektaklį ir galvotų: „Na va, viską būtent taip ir įsivaizdavau.“ Rašydamas teatro scenai visuomet įsivaizduoju spektaklį ir tik tada užrašau tekstą. Tačiau tas spektaklis, kurį matau rašydamas, tėra mano vaizdinys. Vėliau tekstas keliauja į kitų kūrėjų rankas ir įgauna visai kitas formas bei interpretacijas, nepriklauso nuo manęs. Jis toliau gyvena savo gyvenimą – tikiuosi, po premjeros galės gyventi ir žiūrovų mintyse.

Kaip reaguoju stebėdamas savo spektaklius scenoje? Hm… matyt, jaudinuosi, smalsauju, stebiu, kaip kas veikia. Tai gal irgi susiję su klaidos tema, juk „Errorai“ prasidėjo būtent nuo klaidos temos. Buvo laikai, kai kažką sukūręs galvodavau: „Pavyko, super, nuostabu.“ arba: ,,Nepavyko, šlamštas ir š…“ Tik juoda arba balta. Dabar dažniausiai, stebėdamas publikos reakciją ar aktorių darbą, stengiuosi mokytis suprasti, kaip kas veikia, kur mane suprato, o kur visiškai nepataikiau, kas atsirado kūrinyje naujo, o kas gali būti dar geriau ir kaip visa tai patobulinti. Kitaip tariant, į spektaklį, pjesę, ar vaidmenį stengiuosi žiūrėti kaip į nesibaigiantį kūrimo procesą – juk teatras turi privilegiją būti kuriamas kiekvieną vakarą iš naujo. Todėl kiekviename spektaklyje galima tobulėti, augti, mokytis. Čia kaip išmanieji telefonai – kiekvienais metais išleidžiamas tas pats senas, bet kažkuo vis geresnis modelis. Žinoma, būna akimirkų, kai kuriama lengvai, būna momentų, kai sunkiai, bet šiaip ar taip nesinori sustoti.

– Įsivaizduoju, kad parašęs pjesę ir ją statydamas, visą atsakomybę prisiimi pats, bet kartu gali įgyvendinti savo idėjas tiksliai taip, kaip norėtum. Šį kartą tavo pjesę „Errorai“ pastatė režisierius Paulius Markevičius. Kaip atrodė jūsų sąjunga? Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

– Kalbant apie Paulių, didžiausias iššūkis buvo tas, kad mes beveik dėl nieko nesiginčijome. Tikrai. Kažkoks labai sąmoningas kūrimo procesas. Paulius man davė laisvę ir pasitikėjimo kreditą. Žinoma, mes nuo pat pradžių aptarinėjome temą, galimas dramaturgines linijas, jų variacijas, bet neprisimenu akimirkos, kada būčiau pagalvojęs, kad Paulius kažkaip mane neigia ar riboja. Buvo išties komfortiška kūrimo erdvė. Jis man pasirodė, kaip jaunas, bet labai išmintingas teatro kūrėjas. Žavėjo jo noras klausytis, girdėti ir kurti spektaklį kartu su visais. Kažkoks sąmoningas, nekonfliktiškas, demokratiškas spektaklio kūrimo procesas. Žinoma, vėliau visa eiga pasisuko taip, kad turėjau jam atiduoti pjesę (idėją). Taip pat laisvę bei atsakomybę kurti spektaklį toliau, nes juk jis su aktoriais ir yra atsakingas už galutinę spektaklio sceninę išraišką. Nors jaučiuosi labai daug prisidėjęs prie šio spektaklio, bet sykiu jaučiu, kad jis nėra ir visai mano. Aktoriai, dailininkė, režisierius – visi jie skaito tekstą, jame ieško savęs, savo minties, vaizdinių. Labai įdomu matyti, kaip pati idėja auga, keliauja per skirtingų kūrėjų vaizduotes, kol galiausiai virsta emocija, balsu, judesiu, spalva bei materija scenoje. Tai labai įdomi ir graži kelionė.

– Ar kurdamas pjesę iš anksto įsivaizduoji ir ją vaidinsiančius aktorius? Leidi parašytą tekstą interpretuoti laisvai, o gal kaip tik nori tikslumo?

– Kurdamas šią pjesę, kai kuriuos aktorius įsivaizdavau – rašiau jiems. Tai padėjo šiame etape, tačiau teksto kūrimas tėra tik medžiagos, temos ir veiksmo pasiūlymas aktoriams lipant į sceną bei ieškant veiksmo ir tiesos. Tekstas yra pirmas impulsas, idėja, energija aktoriaus kūrybai. Kartu tekstas yra bendras įrankis, padedantis susikalbėti tarp skirtingų profesijų kūrėjų. Tikrai leidžiu interpretuoti aktoriams ir režisieriui kūrinį taip, kaip jam atrodo įdomiausia. Aš parašiau pjesę, o jie kuria spektaklį. Tai du skirtingi dalykai.

– Kaip spektaklyje atsirado konkreti asmenybė – XIV a. filosofas Žanas Buridanas?

– Per klaidą (šypsosi). Šio veikėjo nebuvo pradedant rašyti pjesę ar pirminiame sumanyme. Pradžioje atsirado tekstai, paskui paaiškėjo, kas juos sako. Bet nereiškia, kad jis – atsitiktinis personažas. Buridanas atsirado tinkamu laiku. Kai šis personažas išniro, daug kas pjesėje stojo į savo vietas. Jis dar kartą įrodo, kokia įdomi yra ši klaidos tema.

– Meno ir mokslo laboratorijos vykdoma veikla, kai siekiama sujungti meną ir mokslą, iš tiesų atspindi tavo biografiją – iš pradžių studijavai technikos mokslus, o tada perėjai prie teatro. Kokie vidiniai virsmai turėtų įvykti, kad mokslo teorija virstų pjese? Kaip buvo konkrečiu „Errorų“ atveju?

– Kažkada ketverius metus studijavau tiksliuosius, technikos mokslus, vėliau visas mano pasaulis pasisuko taip, kad atsiradau teatre, scenoje ir pradėjau kurti. Ir, tiesą pasakius, dabar galvoju, kad tos tiksliųjų mokslų studijos iki šiol yra labai naudingos. Bet kokiu atveju, kuriant šią pjesę vėl teko grįžti ir prisiminti kai kuriuos dalykus. Nes toks nuo pat pradžių buvo viso spektaklio kūrimo proceso sumanymas. Aš pasiūliau klaidos temą, kartu su Pauliumi ją aptarėme. Tada dr. Vytenis Pranculis parengė paskaitų ciklą, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su mūsų pasirinkta tema. Kartu su kitais kūrėjais klausėme paskaitų. Po kiekvienos paskaitos visi aptardavome, ką išgirdome, kas galėtų atsirasti spektaklyje, kokios kūrybinės inspiracijos kilo ir pan. Vėliau, turėdamas temą ir iš paskaitų bei diskusijų susirinktą medžiagą, sėdau rašyti pjesės. Po truputį, periodiškai, sceną po scenos, pradėjau ją rodyti Pauliui, aptarinėjome ją ir plėtojome. Taip vyko, tikrąja to žodžio prasme, kūrybinė meno ir mokslo laboratorija.

Gal kitiems atrodo keista, tačiau man ir menas, ir mokslas visada atrodė šalia esančios sritys.

Gal kitiems atrodo keista, tačiau man ir menas, ir mokslas visada atrodė šalia esančios sritys. Tiek mokslui, tiek menui, reikalingas kūrybingumas, vaizduotė, darbas komandoje, joms reikia atkaklumo, svarbių klausimų tyrinėjimo, įkvėpimo, atsakomybės prieš visuomenę (ar publiką). Ir, žinoma, joms būdingos klaidos. Tiek menas, tiek mokslo pažanga, atsakingi už šią kultūrą, kurioje dabar gyvename. Tikriausiai dar mokyklos suole mus išmoko klaidingai galvoti, kad tai dvi atskiros sritys – mokslas yra kažkoks labai rimtas dalykas, o menas mistiškas arba nesuprantamas. Tačiau taip nėra arba bent neturėtų būti. Tad ne tik „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“, bet ir „kiekvienas yra mokslininkas, bet tik mokslininkai tai žino.“

– Kokių įdomių faktų, kurdamas pjesę, sužinojai?

– Beprotiškai daug faktų ir iš mokslo ir viso pasaulio istorijos. Fantastiškai neįtikėtina, kad istorija, kurios mokomės nuo mokyklos suolo, dažniausiai susideda vien tik iš sėkmės faktų. Tuomet kažką atradusios asmenybės mūsų akyse tampa genijais. Bet juk akivaizdu, kad daugybė atradimų nutiko tiesiog žmogiškai ieškant, nežinant ir klystant. Visgi tokie dalykai nėra plačiai pasakojami ir mus pasiekia iškreiptas realybės atspindys – atrodo, kad genijai niekada neklydo. Todėl tiek kultūros, tiek švietimo sferose vis dar gaji klaidos baimė – bijome patys, saugome nuo jų vaikus. Vien Tomo Edisono frazė: „Aš nesuklydau 10 tūkst. kartų, aš tik suradau 10 tūkst. būdų, kurie neveikia“, parodo, kad kitoks požiūris į klaidą gali padėti surasti kažką, kas galbūt pakeistų visą mūsų pasaulį ar kultūrą.

Klaidos mums paspendžia spąstus. Mes taip įpratę jų vengti, taip jų bijome, kad dažniausiai tik jų ir ieškome. Juk neįmanoma skuityti taksto, jai jis purašytas su klaidomiz – dažnai atsisakome suprasti tekstą ar gilintis į jį, kol nebus ištaisytos klaidos, tiesa? Toks mūsų bendras susitarimas, dėl kurio nė vienas iš tiesų niekada nesitarėme. Įdomiausia, kad klaida išmokstama, tada, kai išmokstame teisingą atsakymą. Galite atlikti eksperimentą – kiekvienas savęs paklauskite, ar galite teigti, kad tobulai mokate lietuvių kalbą ir nedarote jokių jos klaidų? Spėju, dažniausias atsakymas būtų neigiamas. O juk daugeliui tai yra gimtoji kalba, kuria kalbame nuo vaikystės ir kasdien vartojame. Žvelgiant iš šono – tai tiesiog yra vienas iš įrankių, kuris mums leidžia susikalbėti bei išreikšti save. Tačiau, kažkas kažkur manyje suformavo suvokimą, kad iki galo nemoku savo gimtosios kalbos, nors ir dabar ja kalbu, gal net truputėlį bijau pasakyti kažką netaisyklingai. Ir jūs šį tekstą skaitote šia kalba. Bet mes vis tiek negalime pasakyti, kad ją mokame iki galo, nes kažkur giliai, tikriausiai yra baimė. Baimė suklysti. O gal aš klystu (šypsosi)?

Nei gamtoje, nei kosmose klaidos neegzistuoja. Klaida egzistuoja tik žmonių kultūroje.

– Kuo tave žavi klaidos?

– Tuo, kad kiekviena klaida atveria daug naujų galimybių, tik reikia jas pamatyti. Nei gamtoje, nei kosmose klaidos neegzistuoja. Klaida egzistuoja tik žmonių kultūroje. Jei paklaustumėte savo katino apie klaidą, jis tikriausiai jūsų nesuprastų. Žodžiu, klaida tėra mūsų kūrinys, kuriam suteikiame daug energijos.

– Ar tau yra tekę padaryti klaidų, kurios paskui virto kažkuo daugiau?

– Taip. Teko. Patyriau.

– Ar rašydamas „Errorus“ įsivaizdavai konkrečią auditoriją, kuriai tai galėtų būti artima? Ar apskritai kurdamas įsivaizduoji idealų žiūrovą?

– Ir taip, ir ne. Dažniausiai neturiu jokio idealaus žiūrovo. Kuriu pjesę neįsivaizduodamas, kas ją žiūri, tačiau kuriu taip, kad būtų, visų pirma, man pačiam įdomu. Jei skaitau savo tekstą ir nerandu kažko, kas mane skatintų domėtis, ar kviestų klausyti toliau, dažniausiai braukiu arba perrašau.

– Kokių klaidų palinkėtum šio straipsnio skaitytojui, kuris jau seniai lankėsi teatre?

– Palinkėčiau kiekvieną kartą, kai pastebi save galvojant, jog taip elgtis yra teisinga ar protinga, pabandyti sąmoningai pasielgti neracionaliai. Taip įmanoma prieiti prie nesąmoningų sprendimų ir atrodo, kad jie nėra niekuo prastesni už mūsų racionaliai išmąstomus teisinguosius. Aišku, aš nekalbu apie smurtą, pavojų gyvybei ar kitus destrukcinius veiksmus (juokiasi). Pavyzdžiui, galima nueiti į teatrą. Racionaliai mąstant, eiti į teatrą neapsimoka. Tai neracionalus, gal net klaidingas sprendimas. Palinkėsiu ateiti į „Errorus“ ir patiems suvokti, ar padarėte klaidą. Tuomet pasilikti klaidoje ir pasižiūrėti, ko čia galima išmokti arba sužinoti apie save. Pjesėje, beje, atkreipiamas dėmesys į tuos žmonės, kurie galbūt šį vakarą teatre atsirado per klaidą. Tad iki. Iki kitos klaidos!