- Birutė Rutkauskaitė, LRT Klasikos laida „Ryto allegro“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Baroko epochoje buvo akivaizdu, kad portretas buvo informacijos nešėjas – svarbesnė buvo informacija kitoje portreto pusėje nei panašumas, LRT radijui pasakoja parodos „Portretai dvarų kolekcijose“ kuratorė Dalia Tarandaitė.
Anot jos, kitoje portreto pusėje buvo svarbu nurodyti, koks žmogus vaizduojamas, ką jis turėjo gyvendamas, kuo nusipelnė.
Turtingesni vietoj portreto pasirinkdavo biustą
Nežinia, kokias funkcijas šiandien atlieka mūsų viena po kitos išmaniaisiais telefonais daromos asmenukės, bet tikėtina, jog jas greičiau kelsime į socialinį tinklą „Instagram“, o ne kabinsime ant sienos pačioje matomiausioje namų vietoje. Lietuvos dailės muziejus Vilniaus paveikslų galerijoje pristato parodą „Portretai dvarų kolekcijose“, kuri priverčia trumpam pamiršti išmaniųjų technologijų valdomą realybę ir kviečia prisiminti portreto žanrą.
Beveik kiekviename Lietuvos dvare būta šeimos narių, giminaičių, giminės pradininkų ir garsiausių narių portretų. Baroko epochos dvarų kolekcijose dominavo giminės portretai. Buvo sudaromos ištisos portretų galerijos, turėjusios liudyti giminės senumą, jos įtaką ir nuopelnus visuomenei, daryti įspūdį visiems čia apsilankiusiems.
Turėti savo giminės portretų itin populiaru tapo jau XVI a. Paveikslai turėjo parodyti šeimos senumą, kilmingumą ir nuopelnus. Vaikai paveldėdavo protėvių atvaizdus ir toliau tęsė šią tradiciją.
„Šiai parodai pasirinkome vieną svarbių dvarų kultūros aspektų – giminės portretus. Giminės – šeimos narių, artimųjų, giminės pradininkų, žymiausių atstovų – portretų buvo kone kiekviename Lietuvos dvare. Buvo sudaromos ištisos portretų galerijos nuo pačių seniausių [protėvių] iki vėlyviausių palikuonių. XIX a. giminės portretai taip pat išliko populiarūs, tačiau galbūt daugiau dėmesio buvo skiriama asmeniniams sentimentams, giminystės, bičiulystės ryšiams“, – pastebi parodos kuratorė D. Tarandaitė.
Anot jos, tuo metu plito kameriškas portretas. Buvo populiarūs ne tik didieji reprezentaciniai, galerijoms būdingi portretai. „Kameriški portretai, kurie buvo dovanojami, laikomi albumuose, kabėjo kabinetuose, prie darbo stalų. Šia paroda mes ir stengiamės parodyti visą dvarų portretų įvairovę“, – sako D. Tarandaitė.
Tarp šios įvairovės pasitaikydavo ir skulptūrinių biustų, medalionų, kuriuose taip pat buvo vaizduojami didikai. Be to, portretai būdavo tapomi įvairiomis priemonėmis: aliejiniais dažais, akvarele, pastelėmis.
„Parodoje ekspoziciją komponavome taip, kad vienos giminės portretai kabėtų kiek galima arčiau. Šioje salėje mes pristatome Tiškevičių, Pliaterių, Karpių portretus. Be abejo, toks skirstymas šiek tiek sąlyginis, nes, kaip žinote, tos giminės tarpusavyje buvo labai susipynusios, marčios atitekėdavo iš skirtingų giminių, atsiveždavo savo tėvų, senelių portretus, todėl šie portretai būdavo susimaišę“, – sako parodos kuratorė.
Kai kurios nuorodos portretų nugarėlėse klaidino
D. Tarandaitės tvirtinimu, pačios parodos tikslas – priminti dvarų giminės portreto fenomeną. Ji priduria, kad taip pat paroda siekiama priminti apie didikų gimines, dvarus, kuriuos jos valdė. „Todėl parodoje pateikiamas šiek tiek platesnis nei įprasta aprašymas. Rasite trumpus giminių pristatymus, giminės kilmę, pagrindinius dvarus, kuriuose jos gyveno“, – pasakoja D. Tarandaitė.
Šešiose galerijos salėse lankytojams pristatoma per 150 Lietuvos dvaruose buvusių portretų, vaizduojančių Tiškevičių, Pliaterių, Oginskių, Karpių, Zubovų, Riomerių, Burbų, Skirmantų, Šemetų ir kitų giminių atstovus. Daugelis jų eksponuojami pirmą kartą. Parodos kuratorė D. Tarandaitė pasakoja, kad ruošiant parodą ypač sunku buvo atsekti, kokios asmenybės pavaizduotos portretuose.
„Daugelis portretų buvo praradę savo atribuciją. Pavyzdžiui buvo perduota, kad tai yra Pliaterių ar Karpių portretai, bet, kuris portretas kurios asmenybės, dažnai buvo nežinoma. Teko nemažai dirbti, aiškintis pagal herbus, menkus įrašus nugarinėse pusėse, tarp kurių taip pat pasitaikydavo ir teisingų, ir klaidingų nuorodų. Daug kas buvo tikslinama, tačiau, be abejo, ne viską iki galo pavyko išsiaiškinti“, – pripažįsta D. Tarandaitė.
Ji neslepia, kad nėra aišku, kas vaizduojama kai kuriuose portretuose ir tai nustatyti gali padėti tik ateities tyrimai. „Dvarų portretai yra paties įvairiausio lygio, nes įvairiausio lygio ir interesų buvo patys dvarininkai. Vieni buvo turtingesni, galėjo sau daugiau leisti, daugiau važinėjo, daugiau bendravo, kiti buvo labiau provincijos didikai“, – akcentuoja D. Tarandaitė.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
M. Tamošaitis: Antikos mąstytojų įvairovė atveria mūsų mąstymą
Visą spalio mėnesį jaunasis vilnietis bus skaitantis. Ir ne bet ką, o antikinę literatūrą. VAGOS grupė, Klasikų asociacija ir Vilniaus miesto savivaldybė yra tos suinteresuotos pusės, kurioms maga jauną vilnietį pamatyti skaitantį klasiką. ...
-
Klaipėdos muzikiniam teatrui vadovaus G. Giedraitytė
Kultūros ministerijos organizuotą konkursą vadovauti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui laimėjo nacionalinių ir europinių kultūros projektų prodiuserė, menotyrininkė, kultūros vadybininkė Goda Giedraitytė. ...
-
Pelėdų kalne – minčių apie literatūrą kelionė2
Kokia yra šiuolaikinės lietuvių literatūros tapatybė? Nuo ko priklauso jos raida ir galimos perspektyvos? Kaip žodį „menas“ veikia naujausios technologijos? Ar kas nors imasi kraštutinio vaidmens, kuris padėtų išsaugoti...
-
Lietuvoje 18 kartą prasideda dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“
Lietuvoje antradienį prasideda dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. ...
-
Tarp būsimų kardinolų – arkivyskupas R. Makrickas
Popiežius Pranciškus sekmadienį paskelbė, jog skiria 21 naują kardinolą, tarp jų – arkivyskupas Rolandas Makrickas, pranešė „Vatican News“. ...
-
Nacionalinę J. Basanavičiaus premiją pretenduoja gauti devyni kandidatai
Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją pretenduoja gauti devyni kandidatai, pirmadienį pranešė Kultūros ministerija. ...
-
Romanas „Aš patarnavau Anglijos karaliui“ – neįtikėtinas humoro, vaizduotės ir gylio derinys
Kalbėdami apie žymiausius čekų literatūros klasikus nesunkiai prisiminsime Franzą Kafką ar Milaną Kunderą. Su šiais korifėjais gali lygiuotis ir Lietuvoje kiek primirštas, tačiau unikalus ir savitas Bohumilas Hrabalas (Bohumil Hrabal, ...
-
„Nepatogaus kino“ renginiai: nuo miško maudynių iki savigynos pradmenų
Jau rytoj, spalio 8-ąją, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių kino teatruose ir kiekvienų namų ekranuose prasidės dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Jo programoje nugulusios rinktinės dokumentikos istorijos ypatingos t...
-
Vilniaus savivaldybė planuoja restauruoti B. Dauguviečio paminklą2
Vilniaus miesto savivaldybė planuoja restauruoti Boriso Dauguviečio paminklą. ...
-
Mirė Trakų rajono šviesuolė, pedagogė V. Zabarauskienė
Penktadienį, eidama 95-uosius gyvenimo metus, mirė Trakų rajono šviesuolė, pedagogė Vladislava Zabarauskienė. ...