Prieš trylika metų dar tik kylant Eglės (tuomet dar Šidlauskaitės) žvaigždei, solistei jau buvo žadama pasaulinio lygio sėkmė. Prognozės išsipildė – šiandien E. Wyss kalendorius užpildytas spektakliais, koncertais ir premjeromis įvairiuose pasaulio miestuose. Sulaukusi pripažinimo užsienyje, Eglė nepamiršta ir savo gerbėjų gimtinėje, kuriuos stengiasi bent kartais pakviesti į pasirodymus Lietuvoje.

Rugsėjo pabaigoje trys „Don Karlo“ spektakliai Lietuvoje, spalio viduryje – Bolonija ir Richardo Wagnerio opera „Valkirija“, lapkritį – Sasario miestas Sardinijoje su debiutiniu Šarlotės vaidmeniu George’o Massnet operoje „Verteris“. "Paskui – didelis debiutas gana svarbiame Italijos teatre, kurio, deja, kol kas negaliu atskleisti. Kovą Santandere, Ispanijoje, dainuosiu operoje „Karmelitų dialogai“. Pavasarį keliausiu ir į Varną, kur dainuosiu operoje „Trubadūras“, į Tokiją, kur pasirodysiu Giuseppe’ės Verdi operoje „Requiem“. Vyksta diskusijos ir dėl kitų projektų, apie kuriuos kol kas dar negaliu kalbėti. Kaip matote, darbo tikrai netrūksta", – "Kauno dienai" pasakojo E. Wyss.

Pokalbis su soliste – apie kelią į muzikos olimpą, juodus operos pasaulio užkulisius, širdį pavergusią Vieną ir prieš premjerą dingusį balsą.

– Pastarąjį kartą „Kauno dienai“ interviu davėte 2011 m. Tuo metu po studijų Italijoje dirbote ir tobulinotės Kaselio valstybiniame teatre Vokietijoje. Vėliau jūsų laukė vis didesnės Europos scenos. Ką pati laikote savo aukščiausiu pastarųjų kelerių metų karjeros pasiekimu?

– Kol kas didžiausias mano pasiekimas yra Eboli vaidmuo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operoje „Don Karlas“ ir už jį gauti apdovanojimai – 2017 m. „Auksinis scenos kryžius“ ir 2016-ųjų Metų operos solistės titulas. Ateityje manęs laukia rimtas debiutas viename iš didžiausių Italijos teatrų, tačiau apie tai kalbėti man kol kas neleidžia sutartis. Likimui esu labai dėkinga už 2015 m. užsimezgusį bendradarbiavimą su operos dainininkus globojančiu Lichtenšteine įsikūrusiu pelno nesiekiančiu fondu „Sic itur ad astra“. Bendradarbiaudama su juo pasirodžiau daugybėje pasaulio scenų, koncertavau ne tik Europoje, bet ir Japonijoje, Pietų Korėjoje. Pradėjusi bendradarbiauti su fondu, netikėtai susipažinau ir su savo vyru Manueliu. Tad šis fondas man išties lemtingas.

– Šiuo metu esate įsikūrusi Vienoje – mieste, kuris tiesiog kvėpuoja opera. Tikriausiai Viena labai artima jūsų širdžiai?

– Viena yra miestas, kurio tiesiog neįmanoma neįsimylėti. Pirmoji mano pažintis su juo įvyko dar paauglystėje, kai buvau keturiolikos metų ir su choru autobusu vykome į pasirodymą Italijoje. Kartu apsilankėme ir Vienoje. Skaitmeninių fotoaparatų tada dar nebuvo, tad kelionei buvau nusipirkusi dvi fotojuosteles. Kai sustojome Vienoje, išvydau nuostabaus grožio architektūrą ir nusprendžiau ją įamžinti. Tačiau gidė patarė verčiau pasilikti juosteles Italijai. Vėliau labai gailėjausi, kad Vienoje padariau tiek mažai nuotraukų. Jei tuo metu man kas nors būtų pasakęs, kad kada nors gyvensiu Vienos centre, visiškai šalia garsiojo operos teatro, nebūčiau patikėjusi.

Tai miestas, kurį pamilau iš pirmo žvilgsnio, tada dar nė nežinodama, kad ateityje jis taps mano namais. Lygiai taip pat šį miestą įsimylėjo ir mano vyras, kuris iš Šveicarijos čia atvyko studijuoti ir nusprendė pasilikti. Viena mus žavi ne tik savo grožiu, bet ir ramybe. Net keista – čia gyvena beveik 2 mln. žmonių, lankosi gausybė turistų, tačiau miesto šurmulys visiškai nevargina. Man tai labai patinka, nes ruošiantis spektakliams norisi ramybės ir susikaupimo.

– Pačiai dar neteko pasirodyti Vienos teatrų scenose?

– Deja, Vienos teatruose dar neteko dirbti, nors labai norėtųsi. Nėra taip paprasta patekti į perklausas, nes Vienos operoje dainuoja elitas –  žvaigždės garsiais vardais, kurioms atstovauja didelės agentūros. Tiesa tokia, kad operos pasaulyje tavo sugebėjimai ir profesionalumas yra antraeiliai dalykai, o kur kas svarbesnis yra solisto žinomumas. Šiuo metu teatrai yra labiau suinteresuoti ne kokybe, bet kuo didesniais pinigais. Tad jie mieliau renkasi žinomus, bet galbūt ne tokius profesionalius atlikėjus, užuot atkreipę dėmesį į mažiau žinomus, nors puikius dainininkus. Tokia jau ta operos virtuvė – ne visada sėkminga karjera atspindi tikrąjį solisto lygį. Šiuo metu negaliu pasigirti stipriais agentais, kurie man padėtų atverti duris į taip norimas scenas. Tačiau nenustoju siekti savo tikslų ir tikiu, kad tos durys vieną dieną atsivers. Kita vertus, esu tikrai patenkinta ir dabartiniais savo pasiekimais. Pastaraisiais metais mano kalendorius yra visiškai užpildytas, manęs laukia daug svarbių pasirodymų. Galbūt jie man padės pagaliau patekti į didžiąsias scenas.

Vaidmuo: E. Wyss Richardo Wagnerio operoje „Tanhoizeris“ su Steephenu Gouldu Naujajame nacionaliniame Tokijaus teatro scenoje. / E. Wyss asmeninio archyvo nuotr.

– Patyręs sėkmę užsienyje, dažnas solistas į tėvynę jau nebesigręžioja. Tačiau jūs, nors daug dirbate užsienio scenose, randate laiko vis pakoncertuoti ir Lietuvoje. Rugpjūtį dainavote Kauno valstybinės filharmonijos operečių vakare, vaidinate ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operoje „Don Karlas“. Kas traukia į Lietuvą: įdomūs pasiūlymai, noras nebūti užmirštai gimtinėje, tėvynės ilgesys?

– Aš kaip tik sakyčiau, kad mane retai galima sutikti Lietuvoje (juokiasi). Kitai vertus, pastaruoju metu atsinaujino mūsų bendradarbiavimas su LNOBT ir tuo labai džiaugiuosi. Į Lietuvą visada malonu sugrįžti, nes čia gyvena mano artimieji, draugai, gerbėjai, kurie mane palaiko nuo pat karjeros pradžios. Ne visi šie žmonės gali atvykti manęs pasiklausyti į Vokietiją ar Italiją, tačiau jie visada ateina į pasirodymus Lietuvoje. Tad jei tik koncertų datos nesikerta, visada mielai atvykstu dainuoti į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą.

Lietuva yra mano šalis – nors gyvenu Austrijoje, visada domiuosi, kas vyksta gimtinėje. Nemanau, kad kada nors prarasiu šį ryšį, Lietuva visada bus mano širdyje. Austrija savo klimatu gana panaši į Lietuvą, tačiau studijuodama Italijoje jausdavau ypač stiprų gimtinės ilgesį. Norėdavosi tiesiog pajusti Lietuvos žemę po kojomis, pamatyti žaliuojančius medžius, išeiti į mišką pagrybauti ar pauogauti. Viso to Italijoje man labai trūko.

– Kuo solistas garsesnis ir labiau sėkmės lydimas, tuo jis gauna daugiau pasiūlymų, kvietimų ir turi darbui savęs atiduoti vis daugiau. Ar kartais nesijaučiate dėl muzikos aukojanti per daug? Jums puikiai pavyksta suderinti darbą su asmeniniu gyvenimu?

– Tiesą pasakius, siekdama savo tikslų muzikoje, aš norėčiau savęs dar daugiau atiduoti, – viską, kiek tik įmanoma. Kita vertus, asmeniniame gyvenime susiklostė labai palanki situacija, nes į visus pasirodymus mane lydi mano vyras. Tad po koncerto man nereikia vienai grįžti į tuščią viešbučio kambarį, mes visada esame kartu. Galima sakyti, kad visur su savimi vežiojuosi savo šeimą, o kur šeima, ten daugiau nieko ir netrūksta.

Mano vyras Manuelis yra fondo „Sic itur ad astra“ meno vadovas, per šį fondą mes ir susipažinome. Darbo specifika leidžia jam dirbti bet kuriame pasaulio krašte, tereikia kompiuterio ir interneto. Tad jis kuo puikiausiai gali mane lydėti į visus pasirodymus. Juokais vyrui kartais sakau – viena jau prisikeliavau pakankamai, dabar visur vyksime tik kartu (šypsosi).

Šiuo metu teatrai yra labiau suinteresuoti ne kokybe, bet kuo didesniais pinigais.

– Ar jūs turite savo vadybininką, agentą? Turbūt be agento pagalbos operos solistui labai sunku patekti į didesnes scenas?

– Turiu po agentą Italijoje ir Ispanijoje. Taip pat man padeda vienas italas dirigentas, su kuriuo susipažinome per minėtą fondą. Jis bando mane įtraukti į įvairius projektus ir man padėti atsidaryti daugiau durų. Būtent jo dėka lapkritį pasirodysiu Sardinijoje, o pavasarį – Varnoje, Bulgarijoje. Be agentų pagalbos atlikėjams šiuo metu išties sudėtinga, nes tokiu atveju nepateksi į jokias perklausas ir net negausi informacijos, kokiuose teatruose jos vyksta.

Situacija sudėtinga net ir turint agentą, jei jis nedirba didelėje agentūroje ar nėra gana įtakingas. Su didele dalimi teatrų daugiausia bendradarbiauja didžiosios agentūros, kurios renkasi atstovauti garsius vardus turintiems dainininkams, dalyvaujantiems žymiuose konkursuose. Jeigu turi ne tokį garsų agentą, jam reikės labai daug belstis į duris, kad teatrų vadovai bent jau išklausytų. Ypač sudėtinga jaunuoliams, kurie dar tik pradeda savo kelią ir kol kas neturi garsaus vardo. Tenka bandyti išpopuliarėti savomis jėgomis ir tikėtis, kad tada agentūros tavimi susidomės.

Deja, apie profesionalumą operos pasaulyje šiuo metu yra labai mažai kalbama. Daug svarbesnis atlikėjo vardas ir žinomumas. Papasakosiu apie situaciją, kurią patyriau viename svarbiausių operos festivalių. Buvau pasamdyta būti garsios dainininkės dublere. Mano užduotis buvo dalyvauti repeticijose, kol atvyks pagrindinė atlikėja. Vis dėlto, likus nedaug laiko iki premjeros, ji pranešė, kad negalės atvykti. Kadangi buvau dublerė, atrodė, kad logiškiausia būtų šį vaidmenį atlikti man. Tačiau organizatoriai pasirinko kitą atlikėją, kuri net nebuvo išmokusi šio vaidmens. Per generalinę repeticiją pamačiau, kad ji ne tik nemoka vaidmens žodžių, bet ir muzikaliai nėra labai stipri. Iki pasirodymo buvo likusi viena diena, tad tapo aišku, kad per tokį trumpą laiką ji visko nebeišmoks. Buvo keista, kad organizatoriai vietoj manęs – gana profesionalios solistės, kuri puikiai mokėjo vaidmenį, vis tiek norėjo kitos dainininkės, kuri vardas tiesiog buvo garsesnis. Tokių atvejų operos pasaulyje pasitaiko gana dažnai.

– Kaip tausojate savo svarbiausią darbo priemonę – balsą? Ar dažnai tenka dainuoti ties riba, kai reikia išeiti į sceną, nors balsas neklauso?

– Yra buvę keletas tokių atvejų. Vienas jų įvyko Lietuvoje, įkūnijant Eboli operoje „Don Karlas“. Dažniausiai balso problemos būna susijusios su ligomis, taip nutiko ir tąkart. Matyt, organizmas pavargo intensyviai besiruošiant spektakliui, tad pasigavau rotavirusą. Naktį po generalinės repeticijos jaučiausi išties prastai, o balsas dingo. Paskambinau teatro vadovybei ir pranešiau apie situaciją. Ką daryti? Aš be balso ir negaliu pajudėti iš lovos. Teatro valdžia buvo tiesiog fantastiška ir manimi labai rūpinosi. Jie pasakė, kad naujos solistės pakviesti negalima, nes ji nespės atvykti į Lietuvą. Tačiau galbūt aš sugebėčiau padainuoti, jei mane pavyktų pastatyti ant kojų? Atsakiau, kad nežinau, bet galime rizikuoti. Atvažiavo teatro automobilis ir mane nuvežė į Klinikas. Čia man buvo padaryta lašelinė ir skirtos stiprios vaistų dozės. Tada vykau į teatrą ir tikėjausi geriausio.

Eboli vaidmuo yra toks, kad iš pradžių maždaug apie valandą turi sėdėti nejudėdama. Spektaklio pradžioje vis dar jaučiausi silpnai, balsas buvo dingęs. Tačiau pradėjus dainuoti ariją, pamažu įsidainavau ir sėkmingai atlikau savo vaidmenį. Tai buvo viena iš situacijų, kai rizikuoji nežinodamas, kaip viskas susiklostys. Situacija sprendėsi čia ir dabar – laimei, mano balsas atsigavo, nors taip galėjo ir neįvykti. Nežinau, ko man davė ligoninėje, bet po spektaklio kelias dienas aš tiesiog skraidžiau, buvau kupina jėgų.

Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir rengiantis dalyvauti prestižiniame Kardifo pasaulio dainininkų konkurse. Konkursas vyko 2013-ųjų birželį, o 2012 m. pabaigoje per repeticiją man trūko kelio raiščiai. Kovą mane operavo, o po operacijos dar susirgau kokliušu. Ruošiuosi lipti į sceną, o balsas visiškai neveikė. Vis dėlto nesinorėjo atšaukti savo dalyvavimo. Tai išties prestižinis konkursas, kai apmokama tavo kelionė ir viešbutis, suteikiamas automobilis į repeticijas ir iš jų, iš tavęs nuolat imami interviu. Tad staiga nubraukti visą šį konkurso organizatorių indėlį atrodė neteisinga. Nusprendžiau, kad bus taip, kaip bus, ir žengiau į sceną. Viskas pavyko visai neblogai, o per šį konkursą užmezgiau bendradarbiavimą su fondu „Sic itur ad astra“.

Ilgą laiką bandžiau tausoti balsą, tačiau vėliau supratau, kad to visiškai nereikia daryti. Atvirkščiai – reikia daug kalbėti ir dainuoti, nes balsas turi nuolat dirbti. Kuo daugiau tausoji, tuo daugiau atsiranda įvairių problemų. Kaip nejudinami raumenys nyksta, taip ir nenaudojamas balsas ima kimti, tavęs nebeklausyti. Šia tema esu kalbėjusi ir su specialistais, kurie patikino, kad tylus kalbėjimas ir šnibždėjimas balso stygas išvargina netgi labiau nei įprastas kalbėjimas. Per savo karjerą esu buvę įvairių kojos traumų, tad vienu metu labai saugojausi, mažai vaikščiojau, nesportavau. Tačiau problemų ėmė dar labiau daugėti. Tada supratau, kad nei kojų, nei balso nereikia perdėtai saugoti. Geriau tobulinti savo dainavimo techniką, kad dainuojant balso stygose būtų kuo mažiau įtampos.

– Operos solistai spektakliuose ne tik dainuoja, bet ir įgyvendina režisieriaus sumanymus. Kartais solistų prašoma kur nors aukštai užlipti, kartais – lakstyti po sceną. Su kokiais iššūkių keliančiais režisierių pageidavimais esate susidūrusi jūs? 2012 m. per repeticiją jums trūko kelio raiščiai, kai pagal scenarijų griuvote. Ar tokios traumos solistams dažnos?

– Man pačiai su dideliais režisierių reikalavimais nelabai teko susidurti, bet traumų scenoje buvo. 2012 m. Freiburgo operoje, Vokietijoje, repetavome spektaklį „Ariadnė iš Nakso“, kuriame vaidinau Kompozitorių. Paskutinėje scenoje turėjau bėgti nuo įsiutusių muzikantų, o jiems sudavus man į veidą – kelis kartus apsisukti ir griūti ant mažo stalelio. Griūvant įstrigo koja ir trūko kelio raiščiai. Freiburgo operoje buvo suplanuoti keli vaidmenys, 2013 m. turėjau debiutuoti ir Diuseldorfo operoje, tačiau teko beveik viską atšaukti ir išvykti gydytis. Finansiniai nuostoliai buvo išties nemaži, kuriam laikui sustojo ir karjera. Porai metų grįžau į Lietuvą, man čia buvo atlikta operacija. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – šiuo laikotarpiu dalyvavau LNOBT perklausoje ir užsimezgė mūsų bendradarbiavimas.

Kadangi po operacijos koja dar buvo silpna, praėjus pusmečiui patyriau kitą nelaimingą atsitikimą. LNOBT spektaklyje „Eugenijus Oneginas“ vaidinau Olgą. Scenoje, kur išbėgusi pamatau nušautą Lenskį, pati kartu su juo griuvau ant grindų ir pasitempiau raiščius. Nežinau, kodėl suklupau, galbūt ant scenos buvo slidu. Kojos – mano silpnoji vieta. Netikėtą traumą patyriau ir Latvijoje. Pernai buvau pakviesta vaidinti Eboli Rygos nacionaliniame teatre. Per gatvę eidama į repeticiją, nepatogiai pastačiau koją ir susilaužiau pėdą. Nejausdama didelio skausmo, dalyvavau repeticijoje. Pamatę, kad mano koja ištinusi, kolegos įkalbėjo nuvykti į ligoninės priimamąjį. Čia man buvo pranešta, kad lūžo pėdos kaulas. Visus spektaklius vėl teko atšaukti ir gydytis. Tad nuo šiol visų prašau man nelinkėti break a leg (scenos žmonių vartojamas posakis linkint sėkmės. Liet. k. – susilaužyk koją! – aut. past.), nes jau pakankamai prisilaužiau (juokiasi).

Norint ilgalaikių rezultatų reikia tobulėti lėtai. Na, o jei norisi greitos, bet trumpos karjeros, galite iškart žengti į sceną, bet po penkerių–dešimties metų ji jau bus baigta.

Kalbant apie režisierių sumanymus, dirbant užsienyje yra buvę atvejų, kai scenos inspektorius liepia pasirašyti saugumo instrukcijas, kuriose nurodoma, kad ant tam tikros konstrukcijos lipti negalima. Tačiau scenarijus reikalauja viso spektaklio metu vaikščioti ant tos konstrukcijos. Kadangi pasirašei saugumo instrukcijas, nutikus nelaimingam atsitikimui, tai būtų tavo atsakomybė. Vis dėlto tokios situacijos labai priklauso ir nuo šalies. Pavyzdžiui, Vokietijoje į saugumo instrukcijas žiūrima labai atsakingai ir jų yra griežtai klausoma.

Didelių režisierių reikalavimų kol kas nesulaukiau. Vienintelis man išties baimę keliantis dalykas, yra spektaklio „Don Karlas“ scena, kai reikia nuo pakylos nulipti į apačią. Žiūrovai mato, kaip aš lipdama drebu. Eboli vaidmeniui tas drebulys labai tinka, tačiau aš jo neimituoju. Lipdama žemyn iš tikrųjų jaučiuosi nejaukiai, kadangi turiu šiokią tokią aukščio baimę.

Įsiminė ir Erfurto operos festivalyje rodytas spektaklis „Orleano mergelės“. Visi pasirodymai šiame festivalyje vyksta ant katedros laiptų, kurie yra gana statūs ir dideli. Spektakliui „Orleano mergelės“ buvo sukonstruotos papildomos trys pakopos, kad vaizdas būtų dar įspūdingesnis. Naktį stovėti ant viršutinės pakopos buvo išties baisu – kadangi mažai apšvietimo, net nematai, kur lipi. Su šia situacija reikėjo apsiprasti ir pakopas prisijaukinti. Juk negali režisieriui pareikšti, kad nelipsi laiptais. Vieno spektaklio metu reikėjo užlipti ant stalo ir, žiūrint į viršų, suktis aplink save. Tokiu atveju labai greitai apsisuka galva ir tampa sudėtinga nulipti nuo stalo. O juk dar reikia dainuoti ir vaizduoti, kad viskas gerai (juokiasi).

– Ką, prisimindama savo kelio pradžią, patartumėte jauniems muzikantams ir apskritai savo kelio ieškantiems jaunuoliams?

– Patarčiau neskubėti. Jaunimas šiais laikais nori labai greitai padaryti karjerą ir pasiekti aukštų rezultatų. Tačiau labai svarbu skirti laiko studijoms ir tobulėti save profesinėje srityje. Kiek įmanoma geriau pažinkite savo balso aparatą ir išmokite jį valdyti netraumuodami. Žinau ne vieną atvejį, kai solistas labai greitai padarė karjerą, tačiau ji buvo itin trumpa, nes tiesiog dingo balsas. Aš pati studijavau dešimt metų ir iki šiol mokausi profesinių paslapčių bei ieškau tinkamos balso technikos. Atminkite, kad, norint ilgalaikių rezultatų, reikia tobulėti lėtai. Na, o jei norisi greitos, bet trumpos karjeros, galite iškart žengti į sceną, bet po penkerių–dešimties metų ji jau bus baigta. Manau, kad šis patarimas yra universalus. Visiems jauniems žmonėms reikėtų pagalvoti, ko jie nori labiau – greitos, bet trumpos šlovės ar ilgalaikės, stabilios karjeros?

Labai norėtųsi, kad į operos sceną sugrįžtų profesionalumo reikalavimas, o ne tik aklas skaičiavimas, kiek pinigų galima uždirbti iš spektaklio. Deja, teatruose šiuo metu labai sumažėjo repeticijų ir spektakliui tobulinti skirtas laikas. Tad režisieriai ir dirigentai tiesiog nespėja sukurti kokybiško spektaklio. Nors gyvename Vienos centre, su vyru operoje lankomės retai, nes nemaloniai stebina ant scenos vykstantis chaosas. Akivaizdžiai matyti, kad solistams trūko repeticijų, tad kartais jie nebežino, ką turi daryti ant scenos. Žinoma, Vienoje visada pakanka turistų, kurie ir yra pagrindinė teatro publika. Patys Vienos gyventojai operoje lankosi jau retai.