Lapkričio pabaigoje kino teatruose pradėtas rodyti E. Vertelytės antras pilnametražis filmas „Gardutė“. Tai kulinarinė komedija apie dvi Kauno valgykloje dirbančias virėjas Saulę ir Oną, kurios nusprendžia dalyvauti kulinariniame TV šou. Šis filmas lapkritį pradėjo ir savo festivalinę kelionę – bus rodomas Kotbuso, Talino „Black Nighs“ ir Korko kino festivaliuose. Susitikome pasikalbėti su Egle apie naująjį filmą ir kūrybos procesus.

– Kaip atsirado „Gardutės“ idėja?

– Mintis kilo labai seniai ir perėjo daugybę skirtingų etapų. Manau, ji turėjo atsirasti bevalgant su Luku (Trimoniu, filmo prodiuseriu, – aut past.) kokioje nors valgykloje. Man atrodo, mes tada dirbome Lietuvos televizijos pastate ir ten buvo labai išraiškinga valgykla, kur visada eidavome valgyti, tad, manau, mintis turėjo atsirasti ten. Tačiau nuo minties iki jos išvystymo praėjo labai daug laiko. Pradžioje ji buvo taikoma visai kitokiam filmui, tik vėliau jis įgavo tokią formą. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad iš tos idėjos, kai ji atsirado (tai buvo maždaug prieš dešimt metų), išeis toks filmas, koks yra. Net nesitikėjau, kad idėja įgaus kūną. Tačiau dalykai vis vyko, vyko. Iš pradžių rašiau pati, tada prisijungė filmo scenarijaus bendraautorė Irena Kunevičiūtė, galiausiai pabaigiau rašyti pati. Iš pradžių režisuoti šį filmą turėjo kitas režisierius, paskui atėjau aš.

Eglė Vertelytė. M. Savičiūtės nuotr.

– Anksčiau buvo įprasta titruose matyti tavo vienos pavardę. Dabar kalbame apie tai, kad ne viena rašei scenarijų, o su I. Kunevičiūte. Kaip taip susiklostė?

– Man atrodo, kad kai rašai ką nors asmeniško ir autorinio, smagu rašyti vienam, bet kai rašai komediją, labai smagu rašyti kartu. Rašydamas gali gerai praleisti laiką. Su Irena susipažinome, kai ji buvo mano studentė. Ji toks žmogus, kuris gali va taip (spragteli pirštais) labai daug idėjų turėti, o aš apie kokį nors veiksmą ilgai galvoju. Rašymo procesas dviese, ypač rašant apie moterų santykius, daug linksmesnis, atsiranda daugiau minčių. Be to, Irena yra kulinarinių šou ir kulinarijos mėgėja, dirba reklamos industrijoje, taigi išmano filmo tematiką.

Scenaristo darbas yra gana vienišas. Viena iš priežasčių, kodėl man patinka rašyti su kitais žmonėmis, – ne taip jauti vienatvę. Be to, toks procesas atrodo žymiai turtingesnis, jauti, kad priklausai bendruomenei, kai su kuo nors dalijiesi idėjomis, neužsibūni savo istorijoje ar savo ego. Man labai įdomu, kas gali gimti bendradarbiaujant dviem menininkams.

G. Jauniškio nuotr.

Pastaruoju metu visi scenarijai irgi buvo kurti su kažkuo. Nors mes galvojame, kad menas gimsta vienatvėje, bet dalijantis ir siūlant atsiranda daug įdomesnių dalykų. Man atrodo, kad pasukau į režisūrą todėl, kad tai irgi yra bendravimas, bendruomeniškumas, darbas, kūryba kartu.

– Kaip kuriama komedija? Kaip ji gimsta?

– Komedijų yra visokių. Galiu šiek tiek papasakoti apie procesą. Iš pradžių siužetas buvo toks: abi herojės ateina į konkursą ir iš to atsiranda komedija. Pradėjome nuo vadinamosios slapstick (siužeto, veiksmo komedija – aut. past.). Tokia komedija gali atsirasti iš pačios situacijos, kai personažas yra kokioje nors, dažniausiai sau nepažįstamoje erdvėje, yra kas nors, kas jam svetima, kaip jis reaguoja į naujas taisykles: gal kas nors atidarys ne tas duris, gal kas nors kur nors paslys, gal kas nors nukris. Greitai supratau, kad nesinori vadovautis vien slapstick’u, pradėjau galvoti, apie ką čia kalbu, kas man svarbiausia ir iš ko iš tikrųjų juokiuosi. Mano atsakymas buvo, kad tai yra apie vertės, įvaizdžio kūrimą, su kuriuo į mūsų pasaulį ateina daug melo. Kai tai įsivardiji, tada klausi, kaip mano filmas, vaizdiniai, darbas su operatoriumi, aktoriai, siužetas ar personažai atitinka temą, apie kurią kalbu. Taip gimsta satyros elementas. Tad, manau, humoras šiame filme yra labai dvipusis: ir slapstick, ir satyra.

G. Jauniškio nuotr.

Tačiau šis filmas – ne tik komedija. Jame yra ir rimtų temų, skausmo. Nors kiekvienoje komedijoje yra labai daug skausmo. Daug kalbu apie kontrastus, kaip mes gyvename, kaip norėtume gyventi ir kaip įsivaizduojame, kad gyvena kiti. Taigi norėjosi parodyti tą pasaulį su jo skausmu be uždangų. Iš to, manau, ir atsiranda dramos elementas.

– Kuo skiriasi darbas prie asmeninio projekto nuo tokio darbo, kai rašai scenarijų kito režisieriaus projektui?

– Aišku, žymiai lengviau, kai yra ir kitas žmogus, kuris panašiai atsakingas už istoriją. Taip pat daug lengviau išlaikyti atstumą nuo projekto, šiek tiek lengviau į jį taip stipriai emociškai neįsitraukti. Tačiau vis tiek visada, prieš pradėdama dirbti, žiūriu, ar man čia yra ką veikti. Ar yra kokia nors tema, kuri man rezonuoja, ar yra kas nors, kas man skauda, nes rašyti, kad tik rašytum, man neįdomu. Scenarijų rašyti trunka ilgai, todėl labai renkuosi medžiagą, prie kurios noriu dirbti, ypač pastaruoju metu. Kai dirbi vienas („Stebuklas“ ir dar keli tik mano scenarijai stalčiuje), įklimpsti į klausimus, ieškojimus, dalykus ir nėra kito balso, kuris tave atmuštų. Tačiau ten mažiau kompromisų, visa atsakomybė ir klaidos yra tik tavo, taip greičiau mokaisi, – man tai irgi patinka.

I. Juraitės nuotr.

Jaučiu, kad dirbdama su kitais režisieriais ar rašytojais labai daug išmokstu. Iš kiekvieno žmogaus gali labai daug pasisemti. Pavyzdžiui, su Austėja Urbaite dirbau kaip redaktorė prie filmo „Per arti“. Ji turi labai subtilų personažo jausmą, labai subtiliai ir psichologiškai išjaučia veiksmą, iš to gali labai daug išmokti. Su I. Miškiniu dirbome prie „Pietinia kronikas“. Jo labai ryškus režisūrinis matymas. Jis skaito scenarijų ir iš veiksmo kelia klausimų: „Pala, tai kodėl šitas personažas čia daro šitą ir ką jis čia galvoja kažin…“ Tai režisūrinis požiūris į rašymą. Dirbau su I. Pužauskaite; buvo ilgos tikslumo ir psichologiškumo paieškos, Irma turi labai stiprų klasikinės dramos pajautimą. Dabar dirbu su Sauliumi Baradinsku. Jo stiprus vaizdinis matymas, tai dažnai atveda prie netikėtų turinio sprendimų.

Tad nėra vieno gero būdo kurti – pamatai skirtingų technikų, įvairių priėjimų prie istorijos pasakojimo. Kuo toliau, tuo man darosi vis aiškiau, kad nėra jokio tinkamo priėjimo, kad visi žmonės kažkaip individualiai turi rasti savo kelią, kuris jiems tinka. Tai mane labai sustiprina. Tada galiu ir studentams patarti, kad ieškotų skirtingų būdų, kaip gali prieiti prie rašymo.

I. Juraitės nuotr.

– Kaip šiam filmui atsirinkai aktores Agnieszką Ravdo ir Eleną Ozarinskaitę-Fromont? Kaip dirbote kartu?

– Radau šias nuostabias aktores per aktorių atranką. Man patiko, kad jos nebuvo labai daug matytos kine. Man atrodė, kad tam vaidmeniui labai tinka naujos aktorės, nes tai filmas apie dvi niekam nežinomas virėjas, kurios eina į TV šou, kur yra daug garsių šefų. Visada ieškau ir tam tikro konceptualumo atrankose. Be to, jos pasirodė tinkamiausios tiems personažams, nes yra labai komiškos. Manau, kad ne visi aktoriai gali būti komiški ir vaidinti komediją, nors ir yra puikūs aktoriai. Atrodė, kad jos abi turi komiškumo savyje. Būtent taip ir įsivaizdavau savo herojes. Tiek personažų, tiek jų duetas labai gerai nuskambėjo.

Iš tiesų pradėjome dirbti likus daug laiko iki filmavimo, ilgai kalbėjomės apie personažus. Man patinka prieš filmavimą praleisti daug laiko su aktoriais, tad eidama į aikštelę jau žinau, kokie yra personažai ir kaip jie elgiasi, nebekyla klausimų. Norisi, kad personažai būtų jau nusėdę, tereikėtų juos įkūnyti. Kad į esminius herojų motyvus, savijautą, savybes būtų įsigyventa. Tos aktorės jokiu būdu nėra tokios gyvenime. Jos turėjo sukurti personažus – nuo judesio iki kalbos. Taigi buvo ką veikti. Jei kuri ryškų charakterį, jis turi būti vientisas. Man atrodo, išsianalizavus personažą ir susikūrus iš detalių, jis tampa žmogumi. Jeigu dirbi realizmo, labiau dramos žanre, kartais labai gerai tinka ir spontaniškumas. Tačiau kai kuri charakterinį personažą nuo A iki Ž, man atrodo, darbas yra kitoks.

Sukūrus personažą popieriuje, užtrunka kažkiek laiko, kol jį pradedi matyti, suprasti. Tada įvyksta magija, kai personažas pradeda už tave daryti dalykus, nes tu jį žinai nuo A iki Ž. Tą patį darbą turi padaryti aktorius, kad personažas jame atgytų. Tačiau čia aš taip dirbu.

G. Jauniškio nuotr.

– Viename straipsnyje sakei, kad kurdama „Gardutę“ atradai savo santykį su melu. Koks jis?

– Jo visur labai daug, pradedant nuo socialinių tinklų, kuriuose mes tarsi turime dalyvauti, baigiant viešais renginiais ar žiniasklaida. Melo labai daug ir tame, kas rodoma per TV. Jei esi reflektyvus žmogus, kažkuriuo metu pradedi jaustis kaip plastikas. Tada sakau: „Aš noriu visa tai savo gyvenime paneigti.“ Išeiti iš visų socialinių tinklų, išmesti televizorių (juokiasi). Tačiau pabėgti turbūt irgi labai sunku, turi atrasti savo santykį su viskuo. Norėdamas prisitaikyti gyvenime turi išmokti truputį meluoti (juokiasi). Nežinau, kaip kitaip gyventi visuomenėje... Ateina supratimas, kad aš savo gyvenime to neišvengsiu, bet kyla klausimų, ką su tuo darysiu ir kaip su tuo būsiu, kaip išliksiu sąžininga sau. Pavyzdžiui, kalbant apie žaliąją politiką, labai noriu, kad pasaulis būtų ekologiškas. Pažiūrėjau neseniai filmą ir sakau sau: „Dabar tikrai nepirksiu jokio plastiko! Dabar kaip tik reikia į parduotuvę ir nieko nepirksiu.“ Nueini į parduotuvę ir matai, kad nėra ką pirkti be plastiko. Tad nusiperki – taigi realiai sau meluoji. Tačiau ką daryti? Važiuoti į mišką ir rinkti grybus? Vis dėlto esi suaugęs žmogus ir turi suprasti, kad pasaulyje pilna melo. Ir tai priimti į savo gyvenimą.

I. Juraitės nuotr.

Jokiu būdu nesakau, kad reikia meluoti. Vis tiek bandai nemeluoti. Personažės filme ateina į šou apsimelavusios, bet jos ateina ten, kur dar didesnis melas. Tai kur tas atspirties taškas, kai aplink tiek daug dalykų netikra?

– Galima sakyti, kad tiek „Stebukle“, tiek „Gardutėje“ net pačia veikėja tampa posovietinė aplinka, estetika. Kaip manai, iš kur tai tavo kūryboje?

– Kaip tik vakar kalbėjau su drauge ir pasakojau, kaip augau posovietinėje erdvėje, tuo metu formavausi kaip žmogus, ir man atrodo, kad tada vyko kažkokie didžiausi dalykai mano gyvenime, todėl man tie laikai labai giliai įsirėžė. Kai man buvo nuo septynerių iki keturiolikos metų, Lietuvoje vyko visas perversmas ir aš, kaip vaikas, kartu išgyvenau gana stiprų etapą. Ta estetika man turi ir nostalgijos, ir bjaurumo. Man tai yra užkrautos erdvės emocija. Man patinka dirbti su dalykais, kurie emociški. Ta valgykla ir tas direktorius – iš tų laikų. Tačiau tokių direktorių ir valgyklų tikrai dar yra ir dabar, patikėkite. Nors pamažu nyksta arba tampa vintažu, tampa iš naujo madinga. Tai vis tiek didelė mūsų istorinės praeities ir tapatybės, nors ir primestos, dalis.

I. Juraitės nuotr.

– Kaip jauteisi režisuodama antrą filmą? Ar neištiko vadinamoji antro filmo krizė? Kaip jos pavyko išvengti?

– Man atrodo, antro filmo krizė yra susijusi ne tiek su žmogaus užmigimu ant laurų, kiek su tuo, kad nepaprastai sunku pastatyti antrą filmą dėl didelio psichologinio spaudimo. Nebesi naujokas, staiga tampi nebejaunas ir daug žadantis, o tiktai jaunas (juokiasi). Kai dirbau prie „Stebuklo“, dauguma žmonių buvo vyresni ir labiau patyrę už mane, o kai statėme „Gardutę“, buvau viena iš vyresnių. Kuriant pirmą filmą tau labai daug atleidžiama – gali nueiti pasiklausti. Kai statai antrą, žmonės tikisi, kad žinosi daugiau. Tačiau, man atrodo, kiekvienas kūrybos procesas prasideda nuo to paties balto lapo. Yra dar kitas aspektas: po pirmo filmo didžioji dauguma režisierių nebepastato antro, o po antro filmo didelė dalis – trečio. Čia kalbu apie tarptautinius tyrimus apie moteris kine. Užtai yra labai daug fondų, kurie domisi, kas atsitiko toms moterims, kur jos staiga po pirmų filmų išeina dirbti. Ar, pavyzdžiui, dirba montažo režisierėmis, ar veikia ką nors visai kito, keičia profesiją. Turiu pasakyti, kad nelengva pastatyti antrą filmą.

Tačiau man gal labiausiai pavyko todėl, kad nusprendžiau: „Palauk, Egle, tu esi istorijų pasakotoja, tai pasakok tas istorijas, pasakok, ką tau šiuo metu norisi papasakoti.“ Man labiausiai norėjosi papasakoti paprastą istoriją. Aftrodo, kad kurdamas antrą filmą turi padaryti ką nors labai gero ir meniško, parodyti, ką moki, perspjauti save. Aš atmečiau tuos lūkesčius sau, turbūt tai man labiausiai padėjo pastatyti antrą filmą. Man buvo svarbu papasakoti istoriją ir ją surežisuoti kiek galima geriau. Ir negalvoti, kad aš dabar turiu ką nors parodyti ar įrodyti. Kai pradedi sau kelti tokio dydžio lūkestį, niekas neatrodys pakankamai gilu, gera, meniška.

I. Juraitės nuotr.

Dar man padėjo mintis, kad „Gardutė“ yra mano antras ilgametražis režisuotas vaidybinis filmas, bet turbūt jau ketvirtas režisuotas filmas, jei pridėsiu dokumentinius, ir koks dešimtas, jei pridėsiu trumpus studentiškus, o jeigu pridėsiu visus filmus, kuriuos rašiau, galbūt tas sąrašas dar išaugs iki 20-ies, tai tas žodis „antras“ irgi tampa nebe toks tikslus, tampa žingsneliu kelionėje.

– Ką manai apie scenaristo vaidmenį lietuviškame kine?

– Daugelis scenaristų, kuriuos pažįstu, pradeda režisuoti patys, daug kas patraukia į teatrą arba kurti serialų. Galbūt daugelis yra nusivylę, nes labai daug dirba, bet galų gale pajunta, kad jų darbas yra nepakankamai vertinamas. Nors scenaristas yra žmogus, kuriantis pagrindinį filmo turinį, kultūriškai didžioji dalis dėmesio vis dėlto tenka režisieriui. Tikrai suprantu scenaristo frustraciją, kai filmavimų ar montažo metu scenarijus smarkiai kinta, darbas, kuris buvo rašomas metus, gali tapti neatpažįstamas. Tada savo darbo jausmo ir malonumo gali nebelikti. Kai kuriami teatro spektakliai ar serialai, dramaturgai dažnai gali daugiau kontroliuoti, kiek bus keičiamas jų darbas, o kine scenaristo darbas gali smarkiai keistis ir tai gali būti gana skausminga jam. Tai natūralu, bet turi būti ribos, nes būna, kad scenaristas parašo komediją, o išeina tragedija (ironiškai šypsosi).

Eglė Vertelytė. M. Savičiūtės nuotr.

Manau, tie scenaristai, kurie išlieka, atranda kitokį santykį su rašymu, moka užsitikrinti savo vaidmens stiprumą ar dirba su žmonėmis, kuriais pasitiki. Kai scenaristas dirba su režisieriumi – tai kaip trumpa santuoka. Tuo metu kūrybos procese esi dviese. Čia svarbu lygybė – labai svarbu, kad scenarijaus autorius netaptų teksto surinkėju, reikia, kad jo balsas būtų svarbus. Jis ir režisierius kalbėti apie tą patį filmą, jiems turi rūpėti tie patys dalykai. Svarbu išsaugoti savo ribas, nes scenarijaus autorius yra toks pats menininkas kaip režisierius. Tada būna ir mažiau siurprizų ar nusivylimų dėl paties rezultato. Išlieka tie scenaristai, kuriems tai pavyksta.