„Aš esi tu“ – lietuviškas kinas ateina miškais...

Toks jausmas, kad kiną Lietuvoje vien poetai kuria. Meniškai pasišneka su gamtos vaizdais. Su įkvėpimu nufilmuoja pievas, upes, medžius, dailias gražios merginos akis. Operatorius mėgaujasi peizažais ir tolimais planais. Režisierius medituoja. Kokia valanda visiškos tylos. Kelios minutės pokalbiui su savimi. Ir visai mažytė atkarpėlė siužeto. Tačiau kinas beveik visada prasideda nuo scenarijaus. O tada jau detalės ir visa kita. Lietuviškas kinas prasideda nuo poezijos. Ten pat ir baigiasi. Nusibaigia...

Veiksmas juda priekin labai girgždėdamas, su nepakeliamu kančios sunkumu. Kaimo sodybos praslenka per kokius du šimtus scenarijaus puslapių. Atsiranda lietuviškoji erotika – keistuolis pamyli keistuolę, abu pasimaudo po žvaigždėtu dangumi. Kas prie ko imi gaudytis kokią trisdešimtą minutę. Aha, ėgi tai apie lietuviškąjį Tarzaną, kuris inkilą sau miške susisuko ir pabėgo nuo civilizacijos. Mokosi alpinizmo, gal šturmuos Everestą? Sulig karstymosi po medžius scena į galvą atzvimbia pirmoji intrigos banga. Pagaliau mezgasi kažkas įdomaus ir galbūt netikėta lietuviškam kinui. Intriga padidėja, į namelį miškelyje atklydus jaunimo kompanijai. Vaikinas rašytojas (vėl režisierių trukteli prie meno) nusižiūri panelę svajotoją. Pakvimpa romanėliu ir aitriu pusnuogės blondinės pavydu. Tada, baliukui įsiaudrinus, pasirodo mūsų vienišius – miškinis. Įsibrauna į iškylautojų tarpą. Žvilgt – krest, jau ir su panele – svajotoja susikukuoja. Čia ir stipriausia „Aš esi tu“ vieta. Trunka gal dvidešimtį minučių. Orgiją Vildžiūnas fiksuoja be priekaištų, nėra kur tikroviškiau. Pajunti aštrų šašlyko dvelksmą, alaus kliuksenimą ir liūdną vasaros linksmybių nostalgiją. Gera, šviežia romantika. Su žolytės parūkymu, godžiais šokių ritualais ir teisinga muzika. Garsas vertas pagyrų. Tiek gamtos klegenimas, tiek muzikos takelis. Tinka.

Ir štai tada, kai, atrodo, patyliukais gimsta kino stebuklas ir belieka užraityti scenarijaus ūsus, režisierius vėl stačia galva neria į poetinius dūmojimus. O juk galėtų iš vaikino, merginos ir vyriškio tikrų tikriausias meilės trikampis išsirutulioti. Su normaliais žmogiškais jausmais, vedančiais į tragediją, komediją, romantinę dramą... Bet kur, tik ne ten, kur dabar nuveda filmas, – į nežinią. Iš intriguojančių užmačių belieka krūva užuominų ir spėlionių. Realybė susipainioja su sapnais. Šiandiena su ateitimi. Tarsi kažkas turėjo įvykti, tačiau, sorry, neįvyko ir teko daryti Cezario pjūvį. Sorry, bet iš sumanymo liko gražūs gamtos vaizdai ir didelis laukimas. Didelio kino laukimas. Bet kokio kino laukimas. Tai, kas buvo parodyta, puikiausiai tilptų trumpametražiame filme. Atmetus nieko nesakančią pradžią ir tokią pat nebylią pabaigą. Lietuviški filmai labai gerai moka nieko nepasakyti, o po to prisidengti įkyrėjusiu pasiteisinimu – tegul žiūrovas galvoja pats. O žiūrovas galvoja, kad į tuščius filmus nėra ko akių atmušinėti. Tad kino kritikai peržiūrose sėdi vienui vieni ir visokio velnio prisigalvoja. Vis tiek kažką reikia parašyti. Antras pagal nuobodumą darbas po taksisto... Nieko, gal į Klaipėdą atveš „Miuncheną“ ir skaitikliai suksis.