– Kai esi iš mažos šalies ir rašai gimtąja kalba, būti tarptautiniu rašytoju atrodo didingas dalykas. Ką reiškia tapti pasaulyje žinomu autoriumi? Ar rašant naują knygą kyla daugiau iššūkių negu prieš tai, kai dar nebuvote toks populiarus?

– Stengiuosi negalvoti apie užsienio skaitytojus, tačiau, žinoma, smagu žinoti, kad knyga bus skaitoma ne tik tavo mažoje šalyje. Bet tikrai niekada negalvoju – štai imsiu ir padarysiu taip, kad kūrinys taptų dar labiau skaitomas. Visa gera literatūra savo vaizduojama aplinka yra labai lokali.

– Jūsų šeštasis romanas „Vakarienė“ buvo pastebėtas, apdovanotas ir publikuotas daugiau nei dvidešimtyje šalių. Lietuvoje jis atsidūrė geriausių verstinių knygų penketuke. Įdomi, jūsų, kaip romano kūrėjo, nuomonė, kodėl būtent ši knyga tapo tokia sėkminga?

– Šios knygos paslaptis ta, jog „Vakarienės“ pasakotojas galvoja ir elgiasi taip, kaip mes visi kartais norėtume padaryti, bet bijome apie tai galvoti ar juo labiau kalbėti viešai. Galėtumėte sakyti, kad svarbiausia ten tėvų ir vaikų tema, bet asmeniškai tikiu ir tikiuosi, kad daugeliui skaitytojų patinka būtent romane esantis politinis nekorektiškumas.

– Lietuviškai išversti trys jūsų romanai – visuose juose pagrindiniai personažai yra turtingi, baltaodžiai vyrai, turintys galią kitiems žmonėms. Kodėl pasirinkote būtent tokius personažus? Galbūt tai konkrečių žmonių prototipai?

– Veikiau įsitvirtinę, negu turtingi. Jie turi vidutinės klasės profesijas: buvęs mokytojas, gydytojas, rašytojas. Mano naujoje knygoje „Griovys“ pasakotojas ir pagrindinis veikėjas yra Amsterdamo meras. Apie visus juos fantazavau, mėgindamas suprasti, ką savo socialinėje terpėje jie iš tiesų mąsto, nedrįsdami apie tai prabilti garsiai. Gydytojas nemėgsta savo pacientų, rašytojas yra pavargęs nuo skaitytojų, o meras bodisi visais politikais, išskyrus Baracku Obama.

– Nors praėjo jau beveik trisdešimt metų po to, kai išsilaisvinome iš Sovietų sąjungos, Lietuva kol kas dar nėra tokia tolerantiška šalis kaip Nyderlandai. Tačiau čia mes taip pat turime savus populistus, nekenčiančius demokratinių vertybių. Viename interviu esate minėjęs, kad politinis korektiškumas yra problema. Jeigu dėl visur diegiamo politkorektiškumo mažiau empatiški žmonės ima jaustis ignoruojami, todėl dažniau tampa populistų taikiniu, kokią išeitį įsivaizduotumėte?

– Paklausėte labai sudėtingo klausimo, nes jeigu būtų leidžiamas per didelis politinis nekorektiškumas, populistai paimtų viršų. Manau, jog tuo pačiu turėtume rimtai išsiaiškinti, kodėl populistai yra tokie pikti (ir dėl ko labiausiai išsigandę). Žmonės, kurie per daug politiškai korektiški, taip pat keli baimę – juk jeigu ką nors pasakysiu ar pagalvosiu netinkamo, tuoj pat būsiu apšauktas dešiniosios krypties fašistu.

– Jūsų romanai kupini netikėtų siužeto posūkių – skaitytojai klaidinami ir pabaigoje patiria šoką. Kaip atrodo jūsų rašymo procesas? Ar rašydamas pradžią, žinote, kokia bus pabaiga? Mėgstate griežtas schemas, ar labiau patinka improvizuoti?

– Visada improvizuoju. Niekada nežinau, kuo baigsis mano knyga. Ir nenoriu žinoti, kadangi tik susidomėjęs tuo, kas nutiks paskui, galiu rašyti skyrių po skyriaus. Rašau toks pat susidomėjęs, koks, labai tikiuosi, bus ir mano skaitytojas.

– Kurią savo knygą mėgstate labiausiai?

– Visuomet paskutiniąją. Netgi ne neseniai pasirodžiusį romaną „Griovys“, bet knygą, kurią rašau dabar. Jeigu to nejausčiau, ko gero, nustočiau rašyti.

– Lietuvoje talentingi arba mažiau talentingi rašytojai kartais mėgina rašyti serialų scenarijus, tačiau rezultatas visuomet atrodo prastai, tad neturime jokių gerų lietuviškų serialų. Jūs ilgus metus rašėte scenarijų ir pats vaidinote satyriniame seriale „Jiskefet“. Įsivaizduoju, jog kuriant serialą ir knygą, smegenys dirba visai kitokiu rėžimu?

– Skirtumas tas, kad rašydamas knygą, dirbu vienas, o serialą kūrėme su dviem draugais. Vaidindavome savo pačių sumanytus dalykus. Tiek serialo, tiek knygos kūrimas yra panašūs, kai tenka ieškoti konkretaus veikėjo charakteristikos.

– Kaip šiuo metu atrodo serialų situacija jūsų gimtojoje šalyje?

– Atleiskit, negaliu atsakyti į šį klausimą, nes niekada nežiūriu olandiškų serialų... Dažniausiai ten labai bloga vaidyba.

– O kokie serialai tuomet jums patinka?

– Visų laikų geriausias serialas „Sopranai“. Dabar pamėgau žiūrėti naujus „Netflix“ ir „HBO“ serialus ir tikrai patiko „Nekaltas melas“.

– Jūsų knyga „Vakarienė“ buvo ekranizuota net trijų skirtingų režisierių. Kurį variantą rekomenduotumėte pasižiūrėti?

– Nei vieno iš jų, bet galbūt itališka versija pavyko geriausiai, o amerikietiška blogiausiai.

– Ko palinkėtumėte jauniems lietuvių rašytojams, svajojantiems būti tokiems pat nuostabiais kūrėjais, kaip H.Kochas?

– Rašyti tai, ką norisi rašyti. Nevaržyti savęs. Niekuomet negalvoti – taip daro kiti rašytojai, todėl galbūt pamėginsiu padaryti tą patį.

Apie Hermaną Kochą:

H.Kochas gimė 1953 m. Nyderlanduose.

Žinomas ir kaip televizijos serialų kūrėjas bei aktorius.

Yra išleidęs 9 romanus ir 3 apsakymų knygas.

Septintasis autoriaus romanas „Vakarienė“ tapo tarptautiniu bestseleriu.

Pagal šį romaną sukurtos 3 filmų ekranizacijos.

Leidykla „Baltos lankos“ išleido 3 autoriaus knygas: „Vakarienė“ (2015), „Vasarnamis su baseinu“ (2017) ir „Griovys“ (2018).

Vaikystėje H.Kochas buvo išmestas iš Montesori mokyklos, sako, kad ir dabar nemėgsta disciplinos ir griežtų terminų.

Svarbiausios, paauglystėje didžiulę įtaką padariusios, knygos buvo XIX a. rusų klasikų: Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo bei Levo Tolstojaus.