– Turbūt dar neteko skaityti romano, kuriame kalbėtų jūra. O tavo knygoje Baltijos jūra yra teisėta veikėja, teksto pradžioje purslojanti būsimos katastrofos pranašystėmis. Kadangi pats augai Palangoje, turbūt esi susikūręs kiek kitokį santykį su šia gamtos stichija nei kiti, jūrą tik per atostogas pamatantys rašytojai?

– Kiti rašytojai? Sigito Parulskio pasakotojas „Trijų sekundžių dangaus“ pradžioje, ieškodamas jūroje Bacho fugų, tik dėbso į ją „debilo žvilgsniu“. Tai grubus ir gražus rakursas. Tas „debilo žvilgsnis“ išreiškia keistą mūsų kultūros fenomeną – grožėtis kokiu nors peizažu pro mašinos langą. Įsivaizduoju, kad didžiausia lietuvio svajonė atvykus į Palangą – priparkuoti ratus ant pat kopos, kad į pliažą nė išlipti nereikėtų. Debilo žvilgsnis – tai mūsų aklumas.

Tokį dvigubo aklumo procesą pats ir stebėjau, ir kūriau dirbdamas Paryžiuje, Monparnaso bokšto paskutiniame aukšte (etage 56). Turistai ten pakildavo nufotografuoti Eifelį ir šiaip panoramą. Pasidarę nuotraukų su savo atvaizdu turistinio miesto fone, jie dar iš manęs įsigydavo suvenyrą – savo veidą žaliame fone, kurį mes su fotošopu prilipdydavome prie blizgios Paryžiaus panoramos.

Daugybė su kinų turistų grupėmis keliaujančių individų šiuos kičinius montažus už 15 eurų pirkdavo nė nesusimąstę. Vis dėlto įsiminiau, kad kai kurie prakutę Kinijos provincijų buržua, išgalintys išvykti į kelionę po Europą, stabtelėdavo ir montažo atsisakydavo. Kodėl? Ar jie pamatydavo, kokį neskoningą produktą peršame? Ne, jiems nepatikdavo, kaip atrodo jų veidas.

Mano manymu, gyventi milijoniniuose Kinijos megapoliuose – tai būti visiškai aklam savo aplinkai. Todėl tu vėliau nė kiek nematai Eifelio natūroje – tau reikalingas tik atvaizdas, kuriuo galėtum pasigirti artimiesiems. Bet nereikia tiek toli žvalgytis – jau ir Vilnius pamažu tampa mažąja Kinija. Nematyti, kaip tavo aplinką keičia miesto tankinimas, į laisvą plotą vis spraudžiami nauji biurų pastatai, sovietmečio dėžučių principais kuriami visokie perkūnkiemiai ir naujosios Subiniškės – tai yra debilo žvilgsnis.

Ar tai reiškia, kad aš regiu kokiu nors ypatingu, pakylėtu ar dvasišku žvilgsniu, ar regiu tas Bacho fugas bangomūšoje? Jokiu būdu ne. Tiesiog ilgiuosi to matymo, vaikystės regėjimo. Jis negrįžtamas, jį užstoja vidiniai „ofisai“, „statusai“, „dangoraižiai“. Vis dėlto kartais sugebu atgaivinti tą regėjimą netgi nebūdamas prie jūros, o vien pasicituodamas Nijolę Miliauskaitę, kuriai jūra yra „netikėtas turtas, tik tau atitekęs / smėlis, prilipęs prie padų / tikrovė / staiga atsivėrus“.

Jūra kartais yra tapati kūrybai. Taip ir beržo lapų mirgėjimą vasariškoje dangaus mėlynėje su proza sieja fenomeno paieška – tai yra to gryno objekto tyrimas, nusimetus visokius abstraktybių ir šiuolaikybių filtrus. Kai įsitraukęs kuri narstydamas daiktus ir žmones, gali dalykus įžvelgti ir ne debilo žvilgsniu.

– Romanas „Oro“ iškalbingas ne tik distopine ateities tema, bet ir užmoju – daugiau nei 400 puslapių, galybė veikėjų, šokinėjantys laiko naratyvai, naujakalbė, kultūriniai ir politiniai kontekstai. Atskleisk, kaip atrodė šios knygos rašymo procesas, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

– Pradėjau nuo schemos. Toks metodas ir gelbėjo, ir kliudė – aš galėjau vizualizuoti visą naratyvo struktūrą, kita vertus, jaučiausi truputį įkalintas savo paties voratinklyje. Medžiagą suvaldyti padėjo viena šachmatų partija, kurią pasitelkiau naratyvui sukonstruoti. Tai buvo Gario Kasparovo ir superkompiuterio „Deep Blue“ mačas 1996 m. – pirmas žmogaus pralaimėjimas mašinai. Ši partija talkininkavo ne tik kaip karkasas siužetui, bet ir kaip tam tikra žmogaus ribotumo, palyginti su savo kūriniu, metafora – ji svarbi ir romane.

Troškau įgyvendinti šitą sumanymą – šachmatų figūras ir ėjimus paversti aktantais, kurie vėliau virstų į personažus. Vienas malonumas! Tiesa, kartais fabulos aklavietės varydavo į neviltį. Kaip suprantu, kai kuriems skaitytojams irgi nelengva priimti šito žaidimo taisykles.

Tekstą sieja ne tik istorinės šachmatų partijos pagrindas, bet ir Tomo Sternso Elioto poema „Bevaisė žemė“, kurią beveik visą, tik perfrazuotą, perkėliau į savo tekstą. Poemos alsavimas pagelbėjo romano nuotaikai kurti. Tiedu galingi bendražygiai – Kasparovas su Eliotu – ir padėjo įveikti visus iššūkius.

– Vienoje tavo knygos recenzijoje buvai apibūdintas rašantis vyriškai. Ar pats skirstai tekstus į vyriškus ir moteriškus? Kodėl?

– Formaliai neskirstau, bet manau, kad rašytojai ir skaitytojai nesąmoningai paskirsto autorius pagal lytį savo galvose. Manyčiau, kad šiuo atveju pastaba „rašantis vyriškai“ labiau apibūdina patį stebėtoją negu stebimąjį. Vien dėl to, kad pats esu ganėtinai moteriškas – paveiktas feminizuotos, filologizuotos aplinkos, o labiausiai, žinoma, stiprios savo motinos vaikystėje. Nors tėtiškas mačizmas kartais irgi prasimuša, cha.

Asmeniškai žaviuosi tokiomis autorėmis kaip Margaret Atwood, kurios laikysena, susidedanti iš aukštos savigarbos, žavaus humoro jausmo ir erudicijos, yra aukščiau vyriškumo ir moteriškumo, aukščiau primityvaus knyginio feminizmo. Jos knygos atitinkamai turi didelį meninį poveikį.

Mūsų literatūros padangėj atvudišku savigarbos pajautimu, erudicija ir žmogišku lengvumu iš dalies pasižymi nebent Viktorija Daujotytė ir Giedra Radvilavičiūtė. Tad ir savo kūryboje jiedvi bando kabinti aukštus registrus. O vyrai rašytojai, net ir būdami pašlemėkai ir rašydami vidutiniškus tekstus, vis tiek aukštai kotiruojami. Mūsų literatūros lauke vis dar, deja, užprogramuota lyčių nelygybė, nes nei rašytojos, nei rašytojai neturi išsiugdę vidinio humanitarinio standarto.

– Grėsmingame ateities pasaulyje, kuriame mylimasi virtualiai, pasitelkus organines tinklaodes, senasis muziejininkas Robertas įsigudrina tai daryti dar ir prigludęs prie medinės moters linkių. Virtualiame ateities muziejuje esama tikrų, medinių Antano Mončio kūrinių. Kodėl būtent jo?

– Tasai mėlynas namukas gretimais pušynėlio, kuriame veikia Antano Mončio muziejus – pagrindinė kultūros bazė Palangoje, yra mano vaikystės erdvė. Ten anksčiau veikė biblioteka, kurioje dirbo mano krikštamotė, gretimo restorano virtuvėje dirbo mama, muziejuje savanoriavo artimiausia vaikystės draugė. Su pačiu A. Mončiu aš tapatinuosi per biografinę detalę: pats pradėjau rašyti Paryžiuje, kur skulptorius išskaptavo savo gražiausias skulptūras.

Mane žavi jo kūrinių tradicinė žemaitiška medžiaga ir moderni forma. Jo stilius unikalus. Manau, pasauliui mes galime būti įdomūs tik tada, kai aktualiai pateikiame savo kultūrą, paveldą. A. Mončys, mano akimis, yra vienas iškiliausių lietuvių kultūros riterių – kaip M. K. Čiurlionis ar O. Koršunovas.

Bet palyginti nedaug kas glosto jo išskobtų figūrų linkius. Manau, Palanga tokiam muziejui nėra palankiausia vieta, nors pati Palanga be šio muziejaus būtų daug liūdnesnė. Žmonės į Palangą vyksta ne dėl A. Mončio, o neįpareigojančių pramogų. Ir taip nesužino, kad glostyti tą medį yra tebūnie ne erotinis, bet tikrai pakilus jausmas.

– Kaip manai, ar menas gali prisidėti prie visuomenės sąmoningėjimo? Ar pats turėjai tokią mintį rašydamas romaną?

– Manau, kad gali, bet mano idėja kita. Romaną aš vertinu kaip įvairius reiškinius (karą, amžių, epochą, tautos ar šeimos likimą ir pan.) apibendrinti galintį žanrą. Kinas įprastai atskleidžia konkrečią istoriją, romanas gali su didele jėga atskleisti idėją.

Klimato krizė yra būtent tokia idėja, kuriai reikia romano. Kadangi apie šitą didžiausią mūsų amžiaus problemą beveik nėra romanų (nors kitose šalyse vis atsiranda), tuomet romanas juo reikalingesnis. Mane neišpasakytai įkvėpė 2009 m. Franny Armstrong filmas „Kvailumo amžius“, kuriame klimato kaita atskleidžiama per šešių veikėjų, gyvenančių skirtinguose pasaulio kraštuose, istorijas. Toks buvo ir mano knygos raktas – apie planetą kalbėti per mus, žmones. Iškeliu prielaidą, kad kaip mes elgiamės su planeta, taip elgiamės ir vieni su kitais. Kitaip sakant, vienas kitą išnaudojame. Tokios taisyklės.

Aš netgi sakyčiau, kad literatūra neturi mūsų daryti sąmoningų. Būtų geriausia, jeigu ir „Oro“ idėja nusėstų pirmiausia į pasąmonę. Romanas neturi būti kelrodis, o kaip refleksijos galimybė skaitytojo nuojautoms. Pavyzdžiui, viena skaitytoja nusivylė knyga, nes teksto intriga jos niekur nenuvedė. O mane tai nudžiugino, nes toks ir buvo tikslas – palikti skaitytoją be atomazgos malonės. Aš šituos atomazgos spąstus (vadinamąją siužeto kilpą) paspendžiau kaip tam tikrą klimato problemos alegoriją, nes klimato krizė, kad ir kaip žiūrėsi, yra labai nuvilianti tema. Bijau, kad mūsų rūšiai ji net neišsprendžiama. Rašyk nerašęs, gelbėk negelbėjęs pasaulį. Kitaip sakant, klimato kaita neveda nei į laimingą atomazgą, nei apskritai į jokią atomazgą: jeigu kada nors mes ir suprasime, kas atsitiko, tai ekosistema ir geopolitika seniai bus nebe ta – nebeatpažįstama. Kad kažkas skaudžiai pasikeitė, suprasime tik daug ko netekę.

– Savo knygą dedikavai tėvui ir sūnui – dviem skirtingoms kartoms, veikiausiai labai skirtingai suvoksiančioms šitą kūrinį. Kaip į romaną reagavo tavo artimieji?

– Žmonai įtikau: man tai rimtas pasiekimas. Beje, kai kurie epizodai knygoje nesąmoningai kilo iš mūsų santykių, bet aš pats tai supratau tik perskaitęs galutinį rankraštį. Dedikacija tėvui ir sūnui turi simbolinę reikšmę, nes klimato kaitos padariniai įprastai vertinami iš skirtingų kartų perspektyvos. Kitaip tariant, mano tėvas negalėjo nutuokti, kokiame ekologiniu požiūriu pasaulyje gyvens jo anūkas.

Anūkas, kurio jis nebesutiks. Knygos, kuri prasideda nuo tėvo mirties, rašymas man pačiam sudarė sąlygas susitaikyti su tėvo netektimi – kurdamas išgyvenau dar vieną gedulo etapą. Sunkų ir, tikiuosi, galutinį.

– Ar, rašant apie ateitį, būsimas technologijas ir buitį, nebaisu prašauti pro šalį? Iš kur jiems sėmeisi įkvėpimo?

– Kad man atrodo, jog aš rašau ne apie ateitį, o apie tik per žingsnį nutolusią dabartį. Nors savo tinklaode, tai yra pagal skonį atpjaunamu ir lyg audiniai matuojamu organiniu kompiuteriu, truputėlį didžiuojuosi, nes norint ją išrasti teko dar kartą ištisiems vakarams sugrįžti prie slaptosios mano aistros – chemijos, vis dėlto manau, kad technologijų pavidalai tėra smulkmenos. Esminė technologijų revoliucija jau įvykusi – tai yra internetas, įtinklėjimas, nuolatinė prijungtis.

Ar po šimto metų kompiuteriai atrodys kaip stiklo plokštelės, ar bus įsiūti po oda, ar veiks kaip romane aprašomos tinklaodės, man tai visiškai nerūpi. Kur kas įdomiau, kaip ta prijungtis transformuos sąmonę ir kokią siūlys ateitį mūsų rūšiai. Tiesa, visai neprieštaraučiau, jei išgalvota, romane įvedama sąvoka „duomenų kūnas“, kuris atitinka savarankiškai evoliucionavusios asmens anketos socialiniame tinkle apibrėžimą, prigytų ir praktikoje. Gal kas nors ateityje atras šitą „37O“ numerį ir įkurdins sąvoką kalboje.

– Ateities pasaulyje nusikaltėliai baudžiami atjungimu nuo virtualybės – pastebėjau, kad pats, galbūt laikinai, išsitrynei iš feisbuko, kuo nusikaltai?

– Nusikaltau. Kai masiškai ėmė gausėti draugų, patekau į šizofrenišką situaciją – mano anketa privati ar vieša? Iš pradžių visus išmesdavau ir net paslėpiau funkciją „sekti“. Paskui leidausi folouvinamas ir priimdavau visas, kurios profilio nuotraukose nepozuoja prie rožių krūmų, ir visus, kurie koveryje neparkuoja savo mašinos. Bet manęs netenkino nei viena, nei kita: nesusitvarkiau su srautu, nepažinau savo auditorijos ir jutau neturintis laiko ten kuistis, verstis per galvą, stengtis ir taip lyg laumiukas ar aitvaras nešti Zuckerbergui dar pajamų.

Be to, teko aiškintis žmonai dėl kai kurių susirašinėjimų. Susivokiau, kad feisbukas kartais ištrina ribas ir tampa nelyg deitepsiu. Kartą su kolege aptarinėjau kūrybinius reikalus, prisijungė draugas. Jai išėjus, jis kaipmat pasiteiravo jos profilio adreso – susifrendinti. Tai labai įžūlu ir tiesiog vaikiška. Bet mes dažnai ir nebepastebime, kokie tinkle pasidarome infantilūs.

– Ko palinkėtum XXI a. pabaigos rašytojams?

– Nusivilk tinklaodę ir nukeliauk pagaliau į biblioteką. Suprantu, ten knygas reikia liesti ir vartyti, o dar ta alergija nuo dulkių ir pelėsio. Sutinku, „Puikybė ir prietarai“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Salos galimybė“ popieriuje turi tokią pačią reikšmę kaip greitaskaitės funkciją užtikrinančioje tinklaodėje – žodžiai tie patys. Bet rašymo įgūdžiams lavinti reikia ne tik skaitymo, o ir kūniškos patirties.

Iš pradžių be tinklaodės pasijusi truputėlį nuogas. Nebijok, tai laikina. Pasiimk knygą ir išeik prie upės. Būtinai išnaudok skaitymo tarpus – kartkartėmis pakelk akis nuo teksto į aplinką. Nes skaitymo malonumas didžiausias tada, kai tekstą gali apkamšyti iškarpomis iš kasdienybės. Ką matai? Matai, kaip raibuliuoja, sūkuriuoja vanduo. Nustatai iš akies srovės greitį. Stebi, kaip mirguliuoja saulės ir vėjo virpinami beržų lapai dangaus mėlynėje. Supranti, kad tai „netikėtas turtas, tik tau atitekęs / smėlis, prilipęs prie padų / tikrovė / staiga atsivėrus“.