Be abejo, P. Venclovas yra neginčytinas žodžio išraiškos meistras, vienas žinomiausių Lietuvos rašytojų, išleidęs per septyniolika romanų, apysakų, apsakymų rinkinių, kūrinių vaikams, pjesių, jo kūryba išversta į dešimtis pasaulio kalbų. Žanrų ir temų įvairovėje neišsibarstė – tai, kas visada charakterizavo rašytojo kūrybą: subtilus santykis su personažu, lengvas, grakštus sakinys, pasakojimui patikimumą suteikianti meistriškai suręsta kompozicija. Svarbiausia – tematika.

P. Venclovas pagarsėjo savo kūriniais pokario laisvės kovų tema. Ypač svarbus mūsų literatūrai romanas „Kartybių taurė – iki dugno“ (2011), vienas geriausių ir meistriškiausių kūrinių apie pokario Lietuvos partizanus. Ir psichologine kruopščia analize, ir partizanų pasiaukojančios kovos vaizdais, ir sodriomis, gyvomis dramatiškomis scenomis, kai miško brolius vis dažniau apimdavo pralaimėjimo nuojauta ir neviltis, šis romanas tampa chrestomatinis.

2019 m. rašytojas vėl grįžta prie šios skaudžios temos – vienuolikos novelių romanas „Grumtynės“ skirtas kovotojų už laisvę ir savo valstybę atminimui. Romano erdvė praplečiama nuo XX a. vidurio iki šių dienų, pasižymi stipriais, klasikinio pobūdžio charakteriais, gilia psichologine analize, aiškia pilietine pozicija.

Naujosios P. Venclovo knygos minėti trys mažieji romanai („Susapnuoti Kazimiero P. gyvenimai“, „Šmėklos. Raudonoji tamsa“ ir „Kelionė. Mirtis ir Mergelė“), siejami vidinio ryšio, egzistencinėmis pajautomis, mistiniais elementais, primenančiais magiškąjį realizmą, mirties ir gyvasties slėpiniais, epiniu vaizdavimu, yra neeilinis įvykis mūsų beletristikoje savo užmoju, tematika, filosofine gelme. Tai su didžiule talento jėga sukurtas, daugiasluoksnis, itin intelektualus, sudėtingas pasakojimas. Sudėtingas jau vien savo užmoju, virtine problemų ir keliamais filosofiniais klausimais.

Gan retas atvejis, kai literatūros pasaulis tampa makrokosmu, vaizdiniai ir magiški sutapimai – realybė.“

Sujaudino didžiule vidine jėga ir išmone pulsuojantys puslapiai, kai herojai, atsidūrę konkrečiose dramatiškose ar tragiškose situacijose, yra priversti rinktis ir elgtis pagal jiems patiems sunkiai suvokiamus ir nepaaiškinamus archetipus. Juk autoriui itin svarbu ne tik konstatuoti prarastą ryšį su užmirštais archetipais. Jam svarbu atkurti tą vienovę tarp dvasios praeities ir nūdienos. Ar tai įmanoma?

P. Venclovui tai įmanoma. Spręsdamas sudėtingus uždavinius, kartu su veikėjais ieškodamas atsakymų, P. Venclovas tiesiog pribloškia savo fantazijos siausmu, simbolika, pavydėtina išmone. Kaip toli iki jo prozos gelmiškumo kai kurių mūsų vaisingai rašinėjančių beletristų „šnekalams“ (Martino Heideggerio mandagus terminas, manau, geriau tiktų – tauškalams).

Man didžiausią įspūdį paliko gilus, paradoksalus ir sukrečiantis knygos pirmasis romanas „Susapnuoti Kazimiero P. gyvenimai“. Tai itin retas garsiojo Franco Kafkos kūrybos motyvas mūsų literatūroje. Kazimierą P. nuolat ištinka keista būsena – būdravimas, kuris tampa vis nauju sapnu, realybė nuolat patiria pokyčių ir metamorfozių mirštančio personažo slogučiuose. Akcentai dėliojami ne socialinėje aplinkoje, vengiama įprastos buitinės, tradicinės realistinės krypties. Tai fantastinis realizmas. Tai filosofinis romanas, žmogaus vidaus, jo slėpiningų galių tyrinėjimas. Dvasios pakilumas, pakylėjimo siekimas ir sunkiai paaiškinami vidiniai nuopuoliai.

Rašytojas per vieno personažo – Kazimiero P. – gyvenimą, jį kankinančius košmarus, slogučius, begalinį norą galų gale prabusti ir menamą prabudimą kruopščiai dėlioja neįtikėtiną skirtingų potyrių mozaiką, kalbėdamas apie mirtį, pasirengimą jai, apskritai apie išėjimą iš šio pasaulio, palaipsninį nyksmą, galų gale apie pačią mirtį kaip sapno duotybę, susiliejančią su realybe. Kazimieras P. sapne (o gal tikrovėje) nuolat atsiduria nepaaiškinamose situacijoje, keliauja per laiką, epochas, siužeto vingiai itin neįtikėtini, paradoksalūs, simbolinis vaizdinių krūvis vis didėja, sunkėja.

Tokia sapno ir realybės priešprieša, sankirta ir dažnu susiliejimu, P. Venclovas veda mus tamsiais, paslaptingais, jokios logikos dėsniams nepavaldiems klaidkeliais, šiurpiomis scenomis tarsi parodo gyvenimo beprasmybę ir vidinę aklavietę. Romano fantazijos pasaulis – neišsemiamas, ypač kai realybė virsta sapnu, anapusybe, slogučiu. Visa tai primena jau minėto F. Kafkos prozos personažų painias, absurdiškas situacijas, vaizdinius, kafkišką fantastinį „realizmą“.

P. Venclovas savo Kazimierą P. veda per trylika stacijų, trylika kraupių sapnų-slogučių, tarp kurių neva prabudęs netikėtai atsiduria jau kitame, tik kitame gyvenime, kitame astraliniame kūne. Viskas šiose sapningose sakmėse suvinkliota ir sumazgyta, galima įžvelgti ir tam tikrą personažo tolimą panašumą su F. Kafkos „Proceso“ Jozefu K., tam tikrą ironišką aliuziją. Jozefas K. įsuktas į absurdišką teismo karuselę, priverstas tai priimti kaip neišvengiamą būtinybę, o P. Venclovo Kazimieras P. lyg ir išsiveržia iš gniuždančių rėmų, gali laisvai manipuliuoti laiku, mesti iššūkį pačiai nebūčiai ir sapnuose, tampančiuose tikrąja realybe, pratęsti savo pasibuvimą įvairiuose laiko tarpsniuose. Tačiau tai tik saviapgaulė. Kazimierą nuolat persekioja memento mori, ir šiurpus mirties pavidalas nuolat sukiojasi prie sapnuojančiojo-mirštančiojo lovos.

Kazimiero P. sapnuose pakylėtą atnašą, viltį ir meilę keičia neišpasakyta kančia, skausmas, neviltis ir prakeikta vienatvė, plaikstosi įkapių baltos drobulės, prie mirštančiojo lovos sukiojasi svetimi vaikai ir nepažįstami žmonės, o kunigas beria žodžius nesuprantama kalba. Tragiška asmenybės lemtis veriasi su vidine galia ir įtaiga. Rašytojas, atskleisdamas karščiuojančio proto karštinę, aštrėjančią dvasios krizę ir balansavimą ties ribine situacija, sudėliojo įspūdingą egzistencinę dramą, pasiekdamas filosofinę įtaigą, apibendrinančią jėgą. Jis atskleidė europinės kultūros paradoksų kupiną modernios „skeldinčios sąmonės“ dramatizmą. Dvasinė krizė ir Dievo, tikėjimo paneigimas, sumodernintas iššūkis Dangui, bandymas tartis ir derėtis su nelabuoju veda į visišką susinaikinimą.

Manau, kad „Susapnuoti Kazimiero P. gyvenimai“ – ne tik epinio užmojo kafkiškos stilistikos novelių romanas. Kūrinys prilygsta garsaus psichiatro ir psichologo Carlo Gustavo Jungo aprašytoms asmeninėms vizijoms, kurių daugelis – daugiareikšmės ir pranašiškos. Kazimieras P. – sudėtingiausių psichologinių sapnų, vizijų, slogučių, susipinančių su realiu gyvenimu įsikūnijimas. Rašytojas itin išradingai panaudojo ir magiškojo realizmo stilių, vyrauja sudėtingų sapnų stilistika, primenanti C. G. Jungo pasąmonės archetipus.

Vis labiau temsta, artėja smėlio audra, kurios sūkuriuose žvanga ginklai ir barkšo šonkauliai: atjoja apokaliptiniai Albrechto Diurerio raiteliai. Dievas-trolis, palinkęs prie kanceliarinės knygos, rūpestingai išbraukia Kazimiero P. vardą ir pavardę. Paskui atsitiesia ir mįslingai šypsosi, glostydamas šėtoniškai suvešėjusią barzdą.

Tokia „Susapnuotų Kazimiero P. gyvenimų“ pabaiga. Šėtoniškas „išganymas“ – išgarbintas niekis, tuštuma, išbrauktas vardas gyvenimo knygoje.

Tiesą sakant, gan retas atvejis, kai literatūros pasaulis tampa makrokosmu, vaizdiniai ir magiški sutapimai – realybe. Tokį efektą sugeba pasiekti tik didelio talento rašytojai. P. Venclovo visi trys mažieji romanai – neeilinio talento blyksnis. Juk ir kituose – „Šmėklos. Raudonoji tamsa“ ir „Kelionė. Mirtis ir Mergelė“ jis siužetines linijas sugeba perteikti išmoningai, kiekvienas veikėjas ryškiai individualizuotas, skirtingų patirčių ir atstovauja tam tikriems visuomenės sluoksniams. Ta pati istorija pasakojama tarsi iš kelių pusių, iš skirtingų personažų patirties. Man du likusieji mažieji romanai priminė italų rašytojo, dramaturgo Luigi Pirandello propaguotą Teatro dello specchio – veidrodžio teatrą, kai žmogus, besisukdamas gyvenimo verpete, tarsi savęs nemato, o pažvelgęs į veidrodį nustemba arba nukreipia žvilgsnį šalin. Tada dažnai jį ištinka dvasinė krizė. Šios vidinės krizės, egzistenciniai virsmai, dramatiški sąžinės priekaištai itin ryškūs romane „Šmėklos. Raudonoji tamsa“.

P. Venclovas dar kartą narplioja pokario metų laisvės kovų temą, tik šį kartą veiksmas perkeliamas į mūsų dienas. Tai dramatiška istorija apie Lietuvos partizaną, kuris, pakliuvęs į NKVD nelaisvę, neištveria kankinimų ir mirties baimės, išduoda draugus ir ima tarnauti okupantams. Praėjus daugeliui metų tas buvęs partizanas-išdavikas Vytautas Kemežys, gulėdamas ligoninėje po operacijos ir suvokdamas, kad jo gyvenimas baigiasi, pradeda visa tai prisiminti, jį kankina sąžinė, jis kaltina save, bet labiausiai tą aklą jėgą, gniuždžiusią žmonių dvasią ir pavertusią juos aukomis; tai jėgai svetima gyvybė buvo nelyg pro mikroskopą matomas vabalas, tinkamas didžiajam komunizmo eksperimentui. Raudonoji tamsa, lyg kruvina uždanga slepia savyje naikinimą, kančias ir sielvartą, bet tam skausmingam praregėjimui Vytautas Kemežys prisirengia tik mirties baimei apėmus. Ir vėl tas lemtingasis memento mori, prikeliantis išduotus, nužudytus ir lageriuose nukankintius kovos draugus. Kokia kaina priesaikos sulaužymas, išdavystė? Ar kiekvienas žmogus gali išlaikyti kankinimus, nepalūžti? Skaudžius egzistencinius klausimus keliantis autorius atsiskleidžia kaip gilus savianalizės meistras, tekstų dramaturgija ieškantis vidinės tikrovės ir tiesos,

Taip, personažai išgyvena šiuos amžiaus sukrėtimus, kai reikia pasirinkti, ne tik su kuo, bet ir kaip, turėtų ginti savo įsitikinimus, bandyti laikytis moralinio imperatyvo. Žmogiškumas turėtų būti sąlyga toliau gyventi. Deja, tai pavyksta anaiptoil ne visiems. Romane įtaigiai atskleidžiama išdaviko Kemežio laipsniška degradacija.

Trečiojo knygos kūrinio „Kelionė. Mirtis ir Mergelė“ siužetas klostomas iš poros linijų, šios laiko kreivės nuolat susikerta. Autorius kalba ir apie skirtingų kartų tarpusavio santykius, atsiranda siužeto intriga. Ir čia nuolat akcentuojamas mirties motyvas iškyla visame tekste: laidotuvės, vaikystės prisiminimai, eilėraštis, pasakotojo prisipažinimai, kad jie su mirusiu draugu tuomet buvę du naivūs berniokai, prisiskaitę visokių literatūrų, bet nieko nepatyrę gyvenime.

Sklandus pasakojimas, autentiški herojų – studentų, nuoširdžių provincijos gyventojų – charakteriai, praeities ir dabarties sankirtos lėtai dėlioja viską į savas vietas. Kūrinyje paliesta daug problemų. Įtaigiai kalbama apie žmogaus vidinį budėjimą, šviesos siekį, filosofinius niuansus. Autorius kalba apie žmoguje slypinčias galias ir paslaptis, apie tamsos gaivalų ir gėrio priešpriešą, nuolatinę dialektinę kovą. išmoningai ir meistriškai dėlioja pasakojimą, kiekvienam personažui rasdamas individualių atspalvių, apibūdinimų. Labai vaizdinga, įsimenanti teksto kalba, plačiai naudojami prisiminimai, minčių srautas.

P. Venclovo naujoji knyga „Rožių kvapas – pelynų kartumas“ – itin svarbi, išsiskirianti nūdienos prozos panoramoje. Kafkiškas fantazmo ir apokaliptinių vizijų siausmas byloja apie ne tik apie neeilinį autoriaus – prozininko talentą, bet ir apie jo psichologinį, filosofinį įžvalgumą ir žinias. Žvelgiant į knygos visumą ne itin sudėtinga įžvelgti visus romanus jungiančią liniją: visose epochose – ar tai būtų pokaris, ar nūdienos globalizacijos laikai – žmonių gyvenimai nebus sterilūs, niekur nedings asmeninės problemos, kurios pasivys dėl neteisingai jaunystėje pasirinkto ir žengto žingsnio, kad ir koks jis būtų, – padariniai neišvengiami.

Archetipai, pasiklydusi dvasia ir sakralumas. Ši trejybė nuolat pinasi tarpusavyje, sąveikauja herojų likimuose, jų šeimų gyvenimuose, pasiekia ir mūsų dienas. Ir nūdienoje autorius talentingai įpina kaltės ir atpirkimo temų. Visa tai artina visų romanų personažus prie Prisikėlimo – Resurrection, prie šviesos, ir dažnai tasai nušvitimas ištinka jau po mirties. Svarbiausia – ištinka. Ir tai ne dirbtinis, dėl efekto sukonstruotas žmogaus mikrokosmo virsmas. Tai jau makrokosmo ir minėtos romanų trejybės sąveikos logiška išdava. Visi šie P. Venclovo mažieji romanai – žmogaus dvasios preciziškos fenomenologijos studijos.

Kas apibūdina tikrą meno kūrinį? Kokios vertybės? Pasak šiuolaikinio anglų akademiko, literatūrologo Steveno Connoro, šios vertybės yra „unikalumas, išliekamumas ir transcendencija“. Manau, kad būtent visa tai būdinga P. Venclovo knygai „Rožių kvapas – pelynų kartumas“.