Kinas

„Kaimas“ – Šiamalano burtai su siaubu ir meilės paukščiu

Indą M. Naitą Šiamalaną drąsiai pavadinsiu „kultiniu“ režisieriumi, nors tik du iš keturių jo Holivude sutvertų filmų kiaurai pramušė kiautą. Vienas buvo vidutiniškas, o kitas – absoliučiai nesunokęs. Tačiau du „smūginiai“ visiškai atsveria du „silpnuosius“.

Pažintis su tada ką tik iškeptu kino genijumi prasidėjo nuo „purvinos“ piratinės vaizdajuostės, nuo tamsaus vakaro su buteliu „degančio“ skysčio ir kelių sėbrų kinomanų, susirinkusių garsiai bei girtai pakritikuoti „amerikietiško mėšlo“, surinkusio kelis šimtus milijonų dolerių. Be abejo, į vaizdo grotuvą buvo įgrūstas „Šeštasis pojūtis“. Kalbos palengva nutilo, o per kojas ėmė vaikščioti šaltukas, atskiestas smalsumu. Ir jeigu siužeto vingiai mušė per strėnas sistemingais traukuliais, pabaiga priplojo akimirksniu. „Numirėlių kinas“ – frazė taip prilipo, kad visi, tą vakarą buvę tame kambaryje bent dusyk kėblino į kino teatrą, kai juostą plačiajai publikai pristatė kino platintojai. Tų trijų peržiūrų pakako, kad sudėtinga pavardė Šiamalanas gerklėje slystų kaip lietuviškas Jonas.

Ir vis dėlto „Ženklų“ pirmajame pusvalandyje jau buvo matomi žiedeliai to nepakartojamo triuko, kuris yra „Kaimo“ poveikio esmė. Prisiminkite siaubingus šlamesius, baimingus herojų susižvilgčiojimus, išreiškiančius – „ten kažkas yra“. Galbūt tada, dar peržiūrinėdamas „Ženklus“, genialusis indas atrado, jog tikrasis siaubas yra tai, kas vyksta prieš kortų atskleidimą, o ne po. Štai čia ir prasideda kelias į „Kaimą“ kurio darbinis pavadinimas filmavimo metu buvo „miškai“. Tačiau pavadinimas priklausė kitai kompanijai, todėl vos per du mėnesius nufilmuota juosta įgavo „Kaimo“ vardą. Projektą gaubė tamsiausi gandai – scenarijus įslaptintas, tačiau reporteriai prasibrovė į filmavimo aikštelę. Ir didelei savo nuostabai, kamerų neišvydo. Pasirodo, aktoriai „treniravosi“ – kurį laiką gyveno kaip atskalūniška XIX amžiaus kaimelio bendruomenė.

Tik ne šį kartą. Gūdu vos pažvelgus į pavojingas „Kaimo“ vaizdo spalvas. Ekrane – kapinių spalva, vaiduokliškas neryškumas, rudeniškas šaltis. Veikėjai – atokaus kaimelio bendruomenės nariai kaip sugedęs telefonas perdavinėja vienas kitam ir mums signalą – nevalia kirsti miško ribos, nes ją nuo seno saugo „jie“. Paveiktas nuspėjamo šiuolaikinio siaubo kino spėlioji, kas tie „jie“- vilkolakiai, vampyrai, monstrai su benzopjūklais? Miškas skleidžia staugimus ir aimanas, nuo kurių nugara eina pagaugais. Nejučiomis ragini režisierių – einam, pažiūrėsim, kas tame miške. Šiamalanas neina. Jis pina voratinklį. Pirma gija – keistas geraširdis tipelis Lucijus (vaidmuo specialiai parašytas Hoakimui Finiksui), netyčia įklampojęs į mišką ir dabar galvojantis, kad užtraukė kaimui bėdą. Antra gija – akla mergina Ivy (Šiamalano atradimas – Brys Dalas Hovard), aklai nutuokianti, jog jai ir Lucijui lemta būti kartu. Trečia gija – kvailelis Noa, kurį vaidina „Oskaro“ laureatas Edrianas Brodis. Gijos persipina, kai dėl Noa kaltės Ivy tenka aukotis ir eiti vienai į mišką...Apie siužetą – daugiau nė žodžio, nes išdavus neliks pusės „kaifo“. Nors supratingiesiems dar gerokai prieš pabaigą taps aišku, kad žiūri net ne siaubo filmą, o socialinęfilosofinę dramą, persmelktą stebuklinės meilės pasakos motyvais. Kai miestelyje vykstant šventei iš miško pasigirs garsai, – bus smalsu. Kai Ivy ir Lucijus prietemoje išlies jausmus, – bus gražu. Kuomet Ivy (nepamirškite, ji – akla) apgraibomis pėdins „jų“ mišku, bus baisu. Po kiekvieno trakštelėjimo gali išsprūsti keiksmažodis. O kas išsprūs pasiekus kelionės pabaigą, – sunku prognozuoti. Filmas pasikeis ir nuo to taps tik vertingesnis. O protingas kino gerbėjas mintimis grįš į pradžią ir peržiūrės juostą iš filosofinės pozicijos. Nes Šiamalano „Kaimas“ – universalus krištolinis burtų gaublys – kaip beapverstum, atrasi lobį. Nepraleiskit.