Tai daryti mėgdavo ir tarpukario Kaune gyvenę lietuviai. Deja, ir anuomet išpildyti visus senųjų metų išvakarėse entuziastingai surašytus pažadus pavykdavo ne kiekvienam. Skaitant to laikmečio spaudą galima rasti šmaikščių tekstų, skatinančių tesėti sau ir kitiems duotus pažadus. „Jaunas vaikinas, tingiai praleidęs senuosius metus, pasižada daugiau nebetinginiauti ir savo darbu šviesesnę ateitį susikurti. O nematomas naujųjų metų burtininkas nusišypsojęs jo klausia: „Ar ištesėsi?..“ – rašoma dienraštyje „Lietuva“ 1924 m. gruodžio 31 d.

Šventinių balių ir reklamų žaismė

Kas gi dar anuomet buvo tapę neatsiejamais Naujųjų sutiktuvių atributais? Egzistuoja nuomonė, kad žmonės anksčiau buvę kuklesni. Tik ne tarpukariu! Prieš 100 metų mėgdavome švęsti ir šventėmis džiaugtis kur kas labiau nei šiandien. Vartant šventinius tarpukario laikraščių ir žurnalų numerius pasidaro net kiek pavydu, kaip laisvai ir žaismingai buvo organizuojami šventiniai renginiai. Žiemos švenčių proga buvo rengiami įvairūs baliai – nuo operos „Traviata“, labdaros vakarų iki teminių vakarėlių. Žmonių juose lankydavosi itin gausiai. Ypač įdomūs turėjo būti baliai garsiajame restorane „Metropolis“. Pavyzdžiui, vienais metais tarpušvenčiu čia vyko Meno vakaras, kurio metu viena salė buvo „įruošta japonų stiliumi“, kita – „Rytų stiliumi“, o renginio organizatoriai buvo persirengę įvairiais kostiumais. Dar viena įdomybė – daugumą renginių lydėdavo šiandien jau nebepasitaikantys akcentai – kioskai, kuriuose būdavo galima įsigyti meno kūrinių ir išbandyti laimę loterijoje.

Skelbimas iš laikraščio

Renginiai vykdavo ne tik švenčių dienomis, bet ir joms pasibaigus. Pirmomis sausio dienomis tradicija buvo tapęs teatralų vakarėlis – „dramos artistų balius“. Spaudoje pasirodydavo į jį kviečiančių linksmų skelbimų: „Valst. Dramos artistai ruošia didelį tradicinį savo balių. Vyriausias to įdomaus balio programos centras bus tam tyčia p. p. B.Dauguviečio ir V.Jokubėno parašytas linksmas veikaliukas su dainomis ir muzika – operetė „Užkuriom“, vaizduojanti visų rūšių mūsų inteligentus ir neinteligentus. Be operetės bus dar ir atskirų numerių: dainų, deklamacijų ir visokių šposų“ („Lietuva“, 1924 m. gruodžio 31 d.).

Grandioziniai Naujųjų metų baliai vykdavo Karininkų ramovėje, dalyvaujant prezidentui ir aukštiems valstybės pareigūnams, karininkams, bei restorane „Metropolis“. Tie, kurie nenorėdavo ar negalėdavo eiti į naujametinius vakarėlius restoranuose, kasmet gruodžio 31 d. 23.30 val. rinkdavosi prie Kauno karo muziejaus, kur skambėdavo varpų muzika ir buvo šaudomi fejerverkai. Spaudoje pasirodydavo ir skelbimų, kviečiančių Naujuosius sutikti privačiuose renginiuose: „Kur sutikti Naujus metus, kad būtų linksma ir jauku?! Visi eina į L.Š.S.E.D.T. (Ožeškienės 27) patalpą. Įdomi sutikimo programa! Koncertas! Šokiai iki ryto lydimi džiaz-orkestro“ („Lietuvos žinios“, 1933 m. gruodžio 30 d.).

Na, o likusieji namuose galėdavo čia susikurti ne ką mažiau šventinę nuotaiką, mat patrauklūs reklaminiai skelbimai viliodavo įsigyti tam tikrą tų metų must have šventinį atributą. Pavyzdžiui, šventinį apšvietimą sukuriančią „Ferrowatt“ lemputę. Arba laikrodžių, papuošalų ar net pianiną išsimokėtinai.

Tarpukario spauda turėjo išskirtinę reikšmę. Ji ne tik informuodavo apie svarbiausius šalies ir pasaulio įvykius, bet ir vienijo nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, buvo svarbia auklėjamąja priemone. Dažnai pasirodydavo straipsnių, siekiančių įkvėpti žmones imtis tam tikrų valstybei svarbių veiklų ar atsisakyti tam tikrų blogių įpročių. Naujųjų metų išvakarėse jų pasirodydavo taip pat. Juose mėgta paraginti žmones švęsti vartojant kuo mažiau alkoholio ir nepiktnaudžiaujant morfijumi (šio narkotine medžiaga laikomo vaisto tuomet buvo  nesudėtinga įsigyti vaistinėse).  

Mintys Naujųjų metų nakčiai

Kasmet gruodžio paskutinėmis dienomis spaudoje pasirodydavo rubrikos „Naujų metų slenkstį peržengiant“, „Mintys Naujų metų nakčiai“ ir pan., kuriose būdavo pasiūloma temų, apie ką būtų pravartu pamąstyti išlydint senuosius metus. Nemažai juose kalbama apie laimės ir laiko sąvokų sampratą.

Skelbimas iš laikraščio

Ir tai mus labai suartina su šiuo laikmečiu, nes niekas nepasikeitė – ir dabar šią naktį  linkime vieni kitiems laimės, tikimės, kad Naujieji bus laimingesni ir mums patiems, nors sunku įvardyti, kas gi ta laimė yra. Štai paskutinę 1925 m. dieną rašoma: „Jokios gėrybės: nei turtas, nei garbė, nei kūno geidulių patenkinimas laimės žmogui neduoda. (...) Anglų filosofas Staurt Mill tikina, kad laimingas gali būti tik tas, kas laimės neieško ir negeidžia. Šv.Augustinas eina dar toliau ir sako, kad didžiausia laimė – nepasiduoti laimės geiduliui.“

Kas dar nepasikeitė? Melancholiškas lietuvių būdas. Ir anuomet, ir dabar šią metų naktį sustiprėdavo nelaimingumo pojūtis. „Pas mus šiandien rasime nemaža pesimizmo, kuris dažnai neturi jokio pamato. Yra tokių, kurie pranašauja ne tik „nederlių“, bet daug blogesnių dalykų. Tas pesimistinis pranašavimas daugeliui atima viltį, energiją, pasitikėjimą savim ir veda prie apatijos. Tautos energijos fondo mažinimas yra labai kenksmingas aikvojimas, nes tauta be energijos silpnėja ir gali visai žūti“ („Lietuva“, 1925 m. gruodžio 31 d.).

Na, o laiką buvo siūloma suvokti per judėjimo kategoriją ir žmogaus gyvenimą įsivaizduoti kaip kopimą į kalną: „Kalno apačioje labai daug pradedančių gyvenimo kelionę. Tačiau juo aukščiau į viršų, juo keleivių mažiau. Ir jau visai mažai palieka tokių, kurie pasiekia kalno viršūnę. Kiekvienais metais keleiviai siekia pakilti aukščiau. Tik vieni žengia stačiai į viršų, kiti ieško pašlitesnio kelio, o treti eina net aplink. Todėl ir mes, peržengdami Naujų Metų slenkstį, pasistatykime sau klausimą, kokį kelią esame nuėję per praėjusius metus ir kas mus laukia sekančiais“ („Lietuvos žinios“, 1927 m. gruodžio 31 d.).

Apie tai tinka pamąstyti ir pasitinkant 2022-uosius.