Šie metai šokėjui, choreografui, 2013 m. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatui M. Stabačinskui ir Vytauto Didžiojo universiteto Judesio teatro vadovui, šokėjui, choreografui M. Pinigiui buvo išties intensyvūs – kupini pasirodymų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šįmet jie net pagerino savo spektaklių rodymo rekordus. Dėl laiko stokos kuriamo naujojo darbo premjerą teko nukelti. Kada išvysime šį spektaklį? Apie ką jis? Kaip patys šokėjai vertina šiuos kūrybinius metus? Kas lemia jųdviejų sėkmę scenoje? Ar iš tiesų gerai sutaria? Kuo ypatingi spektakliai vaikams? 

– Papasakokite apie savo naujausią darbą, apie ką jis? Kada ir kaip gimė idėja jį kurti?

Mantas: – Mintis kurti spektaklį gimė prieš porą metų. Sakyčiau, jį įkvėpė „Kūrybinio impulso“ miniatiūros, scenoje šokantys baleto šokėjai vyrai. Spektaklis „Meeting Meat“ (liet. „Sutikti mėsą“) yra tarsi susitikimas su pačiu savimi. Pirma mintis buvo kalbėti apie tai, kaip kartais kūnas tavęs visiškai neklauso, kai, tarkime, atėjęs į sceną turi improvizuoti, o pasipila klišės, nes kūnui taip lengviausia. Mes ieškojome, kaip tas klišes būtų galima sumedžioti. Tarsi medžiotume patys save. Pirminė mintis kito, viskas perėjo prie mažo vidinio žmogeliuko, kurį galime vadinti ir sąžinės balsu. Kartais jis tau trukdo gyventi, neleidžia pasielgti taip, kaip nori. Abiem buvo svarbu naujo darbo nestatyti taip ar pagal tai, ką jau žinome. Esame labai savikritiški, todėl vis norime atrasti ką nors nauja, kas mums patiems būtų iššūkis.

Ypač suaugę žmonės bendraudami su kitais konstruoja bendravimą, ne visada iki galo yra atviri su savimi, prisitaiko prie aplinkos ir kitų.

– Kaip vyksta tas „ko nors nauja“ ieškojimas?

Marius: – Kaip ir prieš kiekvieną spektaklį stengiamės daug kalbėtis. Paskui nugula tam tikrų minčių ant popieriaus. Sukurti šį spektaklį pastūmėjo tas fiziškumas ant scenos pamačius baleto šokėjus vyrus. Bediskutuojant apie vidinį žmogų, žvėrį, viskas ėmė pereiti į turinį. Šis spektaklis yra apie vidinį balsą, žmogų, kurį mes ne visada atskleidžiame. Ypač suaugę žmonės bendraudami su kitais konstruoja bendravimą, ne visada iki galo yra atviri su savimi, prisitaiko prie aplinkos ir kitų. Šituo spektakliu labai norisi kelti iššūkį sau ir prisikasti iki to vidinio žmogaus, pažiūrėti, ką jis scenoje gali padaryti. Vyksta daug improvizacijų, bandome, praktikuojame, filmuojame, peržiūrime įrašus, taip ir gimsta idėjos, struktūros.

– Galima sakyti, kad pirmąją mažąją šio spektaklio premjerą jau turėjote – pristatėte jį savo kolegoms, komandos nariams. Kokie buvo jų vertinimai?

Mantas: – Taip, pavadinčiau tai darbine premjera, kurią, mano manymu, labai sveika pasidaryti tarp puikiai mus pažįstančių kolegų. Jie tiesiai pasako, ką mano. Mes tais žmonėmis pasitikime, tikime jų nuomone. Po išgirstų vertinimų patys supratome, kad dar norime padirbėti, jaučiame, kur turime patobulėti.

Marius: – Supratome, kad dar reikia pasikapstyti, pasiekti pačius giliausius sluoksnius. Spektaklis yra apie vidinį žmogeliuką, esantį mumyse, dėl laiko stygiaus šiemet mums dar nepavyko išgauti to, ką norėjome, kokybiškai ir iki galo atskleisti save.

– Kada galime tikėtis išvysti spektaklį?

Mantas: – Tikrąją premjerą planuojame kitais metais. Viskas labai priklausys nuo darbų ir kelionių grafiko, bet labai tikimės, kad iki vasaros spektaklis bus paruoštas. Kol kas pažiūrėjus į savo darbo kalendorių darosi baisu (šypsosi).

Man spektaklio statymas prilygsta meniniam tyrimui, kuris galbūt gali atlikti ir kokį nors socialinį vaidmenį. Pas mus, deja, toks suvokimas nėra išvystytas.

– Gavę finansavimą spektaklį turite sukurti per metus. Ar užtenka tiek laiko?

Mantas: – Tai ir yra didysis sunkumas, su kuriuo susiduriame ir kurį jaučiame Lietuvoje. Viskas būtų gerai, jei turėtum užtektinai pinigų ir galėtum dirbti prie vieno spektaklio. Tačiau taip niekada nebūna, todėl dirbi ir prie kitų, o laikas senka. Užsienyje kūrėjai, gavę finansavimą, nėra suspausti į vienų metų rėmus. Jei jiems reikia daugiau laiko, jie jo turi. Matai, kiek žmonės sėdi prie savo darbo, ieško, svarsto ir, kaip jie sako, niekada neforsuoja. Pas mus viskas kitaip. Tie limitai kūrybai tikrai nepadeda.

Marius: – Man spektaklio statymas prilygsta meniniam tyrimui, kuris galbūt gali atlikti ir kokį nors socialinį vaidmenį. Pas mus, deja, toks suvokimas nėra išvystytas. Svarbiausia yra rezultatas. Todėl tenka susidurti su tuo, kad spektaklyje lieka tik forma, bet nėra turinio, o kūryba tampa koncentruota į rezultatą. Tai primena buvusį režimą, nuo kurio taip smarkiai bėgome. Kai tave vejasi stresas, kad turi spėti, padaryti, nutinka ir tokių dalykų, kaip mudviem su pirmuoju spektakliu „ID: D&G“: užsisuki dviese, manai, kad jau viską gerai padarei, pasikvieti savo dramaturgę, o ji paprašo pažadėti, kad daugiau šito nedarysime (šypsosi). Ir kam nors pakeisti dažniausiai turime tik keletą dienų.

– Grįžkime prie šių metų, jie buvo gana intensyvūs: daug kelionių, pasirodymų. Kokiose šalyse teko pristatyti savo spektaklius?

Mantas: – Pastaruoju metu rodomi spektakliai yra „Contemporary?“, „Užsėdimas“, „Mozaika“, „Maži stebuklai“, „ID: D&G“. Per metus buvo apie 15 išvykų. Dvi savaites praleidome didžiausioje šokio, teatro, meno mugėje „Fringe“ Edinburge, teko šokti kasdien dvi savaites. Paskui tiesiai į Pekiną, kur laukė vos keturios dienos ir keturi spektakliai. Lankiausi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, net tris kartus Kinijoje, Norvegijoje, Albanijoje, Ukrainoje. Man labai smagu, kad veriasi durys į užsienį, kad turime tiek gastrolių. Atrodo, kad iš scenos menų daugiausia Lietuvai užsienyje atstovauja šokis, tai labai džiugina.

Marius: – Aš šoku su Mantu, šokio teatru „Dansema“, tad ir keliavome daug kartu, turiu keletą spektaklių ir su Klaipėdos šokio teatru „PADI DAPI Fish“, šoku spektaklyje vaikams „Karalius Gruodis“. Su gatvės šokėju Mariumi Paplausku šiemet dar spėjome pastatyti spektaklį „Grand Zero“. Visą laiką per visas šių metų keliones turėjau neatitrūkti ir ruoštis šiam darbui. Buvo tikrai didelis iššūkis.