Taip ir nedidelėje spektaklio salėje marga publika įdėmiai, įtempusi ausis, juokdamasi, stebėdamasi, aktorių kartkartėmis pakalbinama, žavėjosi spektakliu ir jaukioje aplinkoje leido vakarą. Į aktorių mezgamą veiksmą įtraukti ir žiūrovai – buvau maloniai nustebinta, kai kelis kartus užkalbino ir mane, besirašančią į knygelę.

Spektaklio veiksmas vyksta Airijoje, scenografija – gana paprasta: kelios sukaltos lentos, „bulviniai“ maišai, kabo keli rūbai, kuriuos aktoriai vis keičia. Skambanti kantri stiliaus muzika kviečia žiūrovus pajusti paprastų Airijos žmonių gyvenimą. Tačiau spektakliui įsibegėjant, pasirodo: kaip ir visada, paprasti žmonės dažnai susiduria su nepaprastomis problemomis.

Abu aktoriai Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas nusipelno išskirtinės pagarbos ir pagyrų. Šis duetas nenuilstamai, dviejų dalių spektaklyje, suvaidino net penkiolika personažų ir tai – įdomiausias ir įsimintiniausias pjesės momentas. Didelis pasikeitimų greitis, meistriškas persikūnijimas į labai skirtingus personažus – moteris, vyras, kino žvaigždė, „kietas apsauginis‘‘, senukas, LGBT atstovas ir dar daug kitų – byloja apie aktorių meistriškumą, stebina publiką. Žiūrovus akivaiziai sužavėjo sušoktas liaudiškas airių šokis, vieno iš aktoriaus įkūnijama aikštinga kino artistė, maivydamasi vilioja scenos partnerį, laidomi juokeliai. Publika įtraukima, paverčiama aktoriais, tarsi atliepdama režisieriaus prašymą plodama suvaidina finalinę sceną.  Žiūrovai noriai kontaktuoja, įsitraukia į spektaklio veiksmą, leisdami pajusti, kad režisieriaus sumanymas pavyko.

„Visiškai nesvarbu, kad tu dar niekas“, – sako vienas iš veikėjų vystydamas pagrindinę spektaklio temą. Dviejų visiškai paprastų Airijos gyventojų kasdienybė pasikeičia, kai į jų aplinką ir gyvenimus įsiveržia Holivudo komanda, kurianti kino filmą jų saloje. Garsioji aktorė žvaigždė nusprendžia vakarą praleisti bare, kad pramoktų airiško akcento, sutinka ir vilioja ten laiką leidžiantį pagrindinį veikėją. Kai šis įtraukiamas į kuriamą spektaklį, veiksmo centre atsiduria narkomanas – Šonas, kuris, kaip vėliau pasirodys, visada svajojo tapti įžymus ir turtingas.

Paprastų eilinių gyventojų filmas kužda: niekada negalima pasiduoti. Tol, kol yra viltis, yra ir gyvenimas – ir atvirkščiai.

Pamatęs, jog draugas pakviečiamas filmuotis, o jį patį išmeta iš aikštelės, Šonas nusižudo: prisideda akmenų į kišenes ir nusiskandina. Tokia jo svajonių kaina. „Šono bėda buvo ta, kad jis pagalvojo, jog gali tapti bet kuo pasaulyje“, – taria vienas veikėjų. Vietos žmonių norui į paskutinę kelionę išlydėti Šoną priešinasi komanda iš Holivudo, nesureikšminanti tragedijos. Įkvėpti pagrindiniai veikėjai bando sukurti savo filmą – apie karves ir Šono nusiskandinimą. Vaikinas dėsto režisieriui savo sumanymą: paskutines Šono gyvenimo akimirkas stebi baubiančios karvės – tarsi metafora apie abejingą pasaulį, kuris neišleido nė garso dėl paprasto žmogaus mirties. Tačiau pasakojama su humoro elementais, salė juokiasi, spektaklis baigiasi dviejų baubiančių karvių atvaizdais.

„Visiškai nesvarbu, kad tu dar niekas“ ir „Jisai gyveno svajonėmis, o tai gali tapti prakeiksmu“ – frazės kurios sukasi spektaklio veiksme ir mintyse, ragina susimąstyti. Kokia šlovės kaina? Ar kad būtum laimingas, turi būti įžymus ir turtingas? Kokią kainą turi sumokėti, kad pasiektum savo svajonės, ir ar ta kaina gali būti gyvybė?

Šiame spektaklyje per paprasto save narkotikais žalojančio ir tik vizijomis gyvenančio žmogaus prizmę pamatome, ką reiškia siekti svajonės taip stipriai, kad jai sugriuvus pasirenkamas lemtingas žingsnis. Tačiau gale pristatomas tokių pačių paprastų eilinių gyventojų filmas pakužda: niekada negalima pasiduoti. Tol, kol yra viltis, yra ir gyvenimas – ir atvirkščiai. Svajonės ir nenuilstamas pinigų ir šlovės siekis žlugdo žmogų? Režisierius kviečia įsigilinti ir pajusti tikrąsias vertybes – žmogiškumą, atjautą, tarpusavio supratimą ir meilę kitam. Ir nors spektaklio veiksmas atrodo nesudėtingas, dramaturgė, režisierius ir aktoriai užmezga sudėtingą minčių, vertybių ir egzistencinių klausimų voratinklį.