Beje, pokalbis su G.Jankausku sutapo su ypatingu įvykiu: tądien, praėjusios savaitės penktadienį, sostinėje startavo drive-in kino seansai, kai žiūrėti filmą galima neišlipant iš automobilio. "Amerikiečiai tai pradėjo jau prieš 60 metų, o mes atrandame tik dabar. Tam taip pat pasitarnavo karantinas", – konstatuoja kino žinovas ir džiaugiasi žiūrovams suteikiama galimybe saugiai pamatyti filmus didžiajame ekrane.

Tik vakarais, įsijungęs žinias, pasineriu į tą realybę. Nesistengiu nuo jos pabėgti – privalai pagalvoti apie tai, nes gyveni šiame problemų rate.

– Tradicinis šių dienų klausimas: kaip gyvenate izoliacijoje?

– Man keista girdėti, kad kai kurie žmonės izoliacijoje depresuoja, neturi ką veikti. Aš jaučiuosi priešingai. Gal dėl to, kad esu optimistas, visada stengiuosi ieškoti pozityvumoo. Daug pozityvumo matau ir esant šiai situacijai, kai gyvename kitokiomis sąlygomis, nei esame įpratę. Izoliacija – tikrai sunkus išmėginimas, daug kas psichologiškai palūžta, bet tik tie, kurie ir anksčiau nesistengė gyventi drausmingai. Aš visą savo gyvenimą planavau, ką turiu padaryti per savaitę, mėnesį, metus, toks įprotis ir mąstymo būdas padeda ir dabar nesutrikti. Tik vakarais, įsijungęs žinias, pasineriu į tą realybę. Nesistengiu nuo jos pabėgti – privalai pagalvoti apie tai, nes gyveni šiame problemų rate. Tačiau tamsioms mintims nelieka laiko, kai darbai darbus veja. Stengiuosi išnaudoti izoliacijos laiką tiems darbams, kuriems anksčiau jo pristigdavo. Dirbu keliais frontais: skaitau knygas, kurias jau seniai buvau numatęs perskaityti, pats rašau knygas apie kino istoriją. Vieną parašiau prieš dvejus metus, vargstu ieškodamas rėmėjų, o šį laiką panaudosiu kitos knygos rašymui. Net jei ir nepavyks išleisti, parengsiu PDF formatu ir siuntinėsiu draugams, pažįstamiems, studentams – visiems, kam rūpi geras kinas.

– Karantinu nesiskundžia kino gurmanai. Jiems tai galimybė pamatyti gerų naujų filmų, prisiminti kino klasiką, pasidomėti kinematografijos pasaulio naujienomis. Feisbuke šiems žmonėms tapote patikimu gidu, įsitraukėte?

– Veidaknygėje esu naujokas, įsivėliau į šią avantiūrą vėlų praėjusių metų rudenį. Visą laiką į feisbuką žiūrėjau skeptiškai: peržvelgęs matydavau monochrominę panoramą – visi dedasi savo, savo kelionių, savo augintinių nuotraukas... Todėl, kai pasiryžau įsijungti į tą virtualią bendruomenę, išsikėliau vienintelį tikslą – informuoti apie tai, kas įdomaus vyksta kino pasaulyje. Nuo pirmųjų įrašų iki dabar laikausi šio principo – kuo mažiau informacijos apie save, kuo daugiau informacijos apie kiną. Puikiai jaučiuosi turėdamas galimybę palydėti į festivalius, pristatyti kino naujienas, priminti nusipelniusių kinui žmonių sukaktis.

– Paminėjote festivalius – pastaruoju metu Lietuvoje rengiami kino festivaliai užsiaugino milžinišką auditoriją. Šie metai paliko mus be gero kino dozės didžiuosiuose ekranuose, bet gavome jo alternatyviomis priemonėmis. Kaip, jūsų žvilgsniu, tai atrodė?

– Visai neblogai. Tiesa, keletą dienų prieš "Kino pavasario" atidarymą sutrikimas buvo jaučiamas ir paties festivalio organizatorių gretose. Šaunuoliai, greitai rado išeitį, pasiūlė iš pradžių nedidelę dalį filmų pažiūrėti internetinėse platformose, o paskui, iki festivalio kalendorinės pabaigos, į jas sukėlė beveik visą programą. Aš savo veidaknygėje šio festivalio pristatymui ne vieną publikaciją skyriau, norėdamas padėti išsirinkti. Suvokiu, kad net ir kino kritikui per dešimt festivalio dienų pažiūrėti 150 vaidybinių filmų – neįmanoma užduotis. Vienintelė problema, dėl ko teko girdėti nusiskundimų, tai kaina už prisijungimą. Už vieno filmo peržiūrą internetinėje platformoje reikia 6,49 euro. Man gaila tų žmonių, kurie su savo inteligentiškomis pajamomis surizikavo pažiūrėti dešimt ir daugiau filmų... Suprantama, festivalio organizatoriai turi daug išlaidų, bet žiūrovui mūsų sąlygomis tai tikrai brangoka.

– Ar dabartinė situacija, kuri – kaip prognozuojama – pakeis kasdienio gyvenimo įpročius, atsilieps ir kino žiūrovams?

– Neabejotinai atsilieps. Banalu kartotis, bet po epidemijos pasaulis nebebus toks, koks buvo. Štai ir mes, pedagogai, išmokome bekontakčiu būdu bendrauti su moksleiviais, studentais. Man, sakyčiau, net patiko skaityti paskaitas tokiu būdu. Manau, kad ateityje dažniau pereisime prie tokios veiklos. Na, o "Kino pavasaris" parodė, kad kinas internetinėse platformose yra artimos ateities klausimas. Didžiulės permainos vyksta ir kino pasaulyje. Holivudas bemaž per 100 metų pirmąkart susidūrė su problema, kai nukeliamos blokbasterių, brangiai kainavusių filmų, premjeros. Dėl koronaviruso daugiau nei pusmečiui nukeltas Jameso Bondo naujausio filmo pristatymas. Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Danielis Craigas, kino teatrus Jungtinėje Karalystėje turėjo pasiekti balandžio 2 d., Lietuvoje jį turėjome pamatyti jau balandžio 10 d., tačiau premjera atidėta iki lapkričio pabaigos. Gegužę neįvyks Kanų kino festivalis, nežinia, ar įprastu laiku – paskutinėmis rugpjūčio savaitėmis – staruos Venecijos kino festivalis. Viskas keičiasi ir kino pasaulyje, o į gera tai išeis ar į bloga, artimoje ateityje pamatysime. Ilgai laukti nereikės.

Kūrybiški žmonės saviizoliaciją gali išnaudoti meninei saviraiškai. Vieni dainuoja balkonuose, kiti namuose filmuoja siužetus, tokia kamerinė aplinka gali padėti pasireikšti talentui.

– Dabar stengiamasi iš kino meniu išrankioti filmus, kurie neva išpranašavo dabartinę situaciją, identiškai ją nuspėjo. Ar matote kino dabartinio gyvenimo klonų ekrane?

– Tikrai taip. Ką tik su žmona pasižiūrėjome brazilų režisieriaus Luiso Puenzo sukurtą filmą "Maras". Net ir 1992-aisiais, kai filmas buvo sukurtas, jis atrodė pranašiškas, o šiandien žiūrėjome tiesiog nustėrę – koks jis aktualus, atrodo, kad apie dabartį kalbama. Prancūzų rašytojo Albert'o Camus 1947 m. parašytas romanas "Maras" ir šis filmas – kaip ir perspėjimas, kad gyvename virusų pilname pasaulyje, o mirties akivaizdoje yra išbandomi žmonių vienybė, tikėjimas ir būties prasmingumas. Visiems prieinamas filmas, kurį galima pasižiūrėti "YouTube" platformoje, – rusų režisieriaus Aleksejaus Balabanovo filmas "Aš irgi noriu". Tai vienas geriausių rusų kino režisierių, jo filmai (išskyrus "Brolis" ir "Brolis 2") yra mano mėgstamiausiųjų sąraše. Prieš aštuonerius metus sukurtas "Aš irgi noriu" – paskutinis A.Balabanovo filmas, tuomet jis jau sunkiai sirgo vėžiu, nuo jo mirė būdamas 55-erių. O dar po pusmečio sugriuvo ir filme parodyta lede įšalusi koplyčia. Štai ir netikėk po to pranašystėmis! Ir 1992-aisiais tas filmas atrodė pranašiškas, o dabar – dar aktualesnis. Kai pamačiau jį pirmąkart, šaltukas per nugarą perbėgo. Paminėjau tik du filmus, kuriuose yra daug aiškiaregystės elementų, tačiau jų yra gerokai daugiau.

– Dokumentininkai jau bando įamžinti šį metą, palikti ateities žmonėms šių dienų liudijimą. Menininkai neabejotinai taip pat išgeneruos kūrybinį turinį iš dabarties. Galite tai paprognozuoti?

– Galiu ne tik prognozuoti – jau matau tam tikrus pozityvius dalykus, poslinkius šioje srityje. Kūrybiški žmonės saviizoliaciją gali išnaudoti meninei saviraiškai. Vieni dainuoja balkonuose, kiti namuose filmuoja siužetus, tokia kamerinė aplinka gali padėti pasireikšti talentui. Ir Lietuvoje jaunimas yra prifilmavęs trumpų novelių, o drąsesni netgi organizuoja vaidybinių filmų kūrimą nuotolinio bendravimo sąlygomis. Vakaruose populiarėja iššūkis – kolektyviai per atstumą kurti filmus. Kiekvienas, izoliuotas namų aplinkoje atlieka savo darbo dalį, o kažkas visa tai koordinuoja, suveda į visumą – šiuolaikinės technologijos leidžia. Taigi gana optimistiškai žiūriu į šią situaciją. Jau rudeniop sulauksime izoliacijos sąlygomis sukurto kino.

– Paprašysiu pabūti kino terapeutu. Žmonės vis labiau pavargsta psichologiškai ir emociškai, o kinas gali padėti pakelti ūpą. Parekomenduokite keletą tokių filmų.

– Sudėtinga su tomis rekomendacijomis... Būdavo, manęs paprašo rekomenduoti gerą filmą. Mano patarti dar ir draugų nusiveda pasižiūrėti, o paskui, žiūrėk, skambina ir sako: "Ką tu čia, Gediminai, mums įsiūlei?! Draugai stebisi, koks čia tavo skonis..." Dabar aš jau rekomenduoju nebent gerai pažindamas žmogų ir žinodamas jo skonį.

Perliukas: G.Jankauskas džiaugiasi, kad pagaliau restauruotas ir suskaitmenintas 1969 m. A.Žebriūno sukurtas filmas "Gražuolė". Kino kritikui tai vienas mėgstamiausių filmų, kaip ranka nuimančių nuovargį ir prastą nuotaiką. Kadras iš filmo "Gražuolė"

– Tada patikslinu: koks filmas jums pačiam praskaidrina nuotaiką?

– Yra keletas tokių filmų, kuriuos žinau atmintinai, galiu žiūrėti nuo bet kurios vietos. Mano prastą nuotaiką, nuovargį kaip ranka nuima Arūno Žebriūno filmas "Gražuolė". Sukurtas jis 1969-aisiais, tačiau tik neseniai restauruotas ir suskaitmenintas. Labai džiaugiuosi, kad jis pagaliau įgavo tokį pavidalą, koks ir turėtų būti. Kai prieš dvejus Prancūzijoje įvyko šio filmo antroji premjera, svarbiausiuose šalies laikraščiuose "Figaro" ir "Le Monde" pasirodė pagiriamosios solidžių kino kritikų recenzijos. Jie prisipažino nežinoję apie tokį filmą ir nustebę, kad režisieriui pavyko atrasti naują stilių – poetinį neorealizmą. Ir iš tikrųjų šis filmas prasideda ir baigiasi tokia nuostabia Viačeslavo Ganelino muzika ir tokiu užburiančiu mažosios Ingos Mickytės šokiu. Kai įsijungiu šį filmą, pažiūriu bent 10 minučių, iškart išgaruoja nuovargis, užsimiršta problemos, piktumai, nesusipratimai. Tas šokis nuneša kažkur, kur šviesu, saulėta, kur sklando pozityvios nuotaikos. Ilgas būtų tas man nuotaiką pakeliančių filmų sąrašas, bet norėjau paminėti šį kinematografinį perliuką.

– Kokią dieną vadinate gera diena, įrašote ją į savo emocinės atminties aukso fondą?

– Va čia tai sudėtingiausias iš visų jūsų pateiktų klausimų... Iš vienos pusės, atrodytų, kad labai lengva atsakyti, iš kitos – tai reikia daryti labai atsakingai. Pabandysiu garsiai pamąstyti. Gera diena man yra ta, kai kažką nauja sužinau, perskaitau, pasižiūriu gerą filmą, apsilankau reikšmingoje parodoje, prasmingai pabendrauju – ne šiaip sau su banaliais kasdieniais klausimais, ne, kai pavyksta pasišnekėti nuoširdžiai. Kai perklausau savo mylimą muziką, o kalbėti apie muziką irgi galėčiau labai ilgai. Tai taip pat pozityvios energijos šaltinis. Gera diena, kai viskas gerai namuose, kai sveiki tavo artimieji, tau brangūs žmonės, kai galima išspręsti nesudėtingas problemas, nes sudėtingų nepavyksta taip greitai išspręsti. Gera diena prasideda kvapnia kava, o baigiasi rimtimi ir suvokimu, kad diena išties buvo gera.

– Esate sakęs, kad mėgstate filmus su gera pabaiga. Kviečiu paimprovizuoti dar kartą: koks galimas šio gyvenimiškojo filmo su ženklu "koronavirusas" geras finalas?

– Geras šio gyvenimiškojo filmo finalas bus tada, kai pagaliau baigsis priverstinė izoliacija, kai nebejausdami panikos galėsime išeiti į gatves, kai nebereikės vengti pačių artimiausių žmonių, kai galėsime apsikabinti seniai nematytą bičiulį ir kai suprasime labai paprastą tiesą, kad pernelyg daug laiko iššvaistėme vaikydamiesi nereikšmingų dalykų. Kaip sakė beprotis išminčius Friedrichas Nietzche, "kiek daug reikia sukaupti, kad suprastum, kiek mažai tau iš tikrųjų reikia".