– Prieš neriant į knygos vidų, pirmiausia – apie išorę. Ką sušiai turi bendro su šia knyga?

– Pirmajame rinkinio „Keturi“ apsakyme „Pajūrio skaitytojų klubas“ jaunas madingas rašytojas Lukas atvyksta į uostamiestį dalyvauti savo knygos pristatyme, kurį organizuoja pajūrio skaitytojomis pasivadinęs moterų knygų klubas – kaip vėliau paaiškėja, rašytoją pakvietusi knygų klubo narė Eva yra su mafija siejamo Kalugino žmona (Kaluginą nužudo kito apsakymo veikėjas). Lukas tikisi, kad su juo susitikti panorusios ir gerą honorarą pažadėjusios moterys bus kvailos provincialios namų šeimininkės, tačiau paaiškėja, kad turtingos ekscentriškos moterys visai nekvailos. Jos keistos, baugios ir neaišku, ko iš Luko nori. Vienas iš rašytojui tekusių pažeminimų – vakarienė, kurios metu jis vaišinamas sušiais. Lukas nemoka naudotis valgymo lazdelėmis, nesupranta, ar svaigulį jam kelia keistos, tuo pat metu patrauklios ir atstumiančios moterys, ar kelionės nuovargis, išgertas vynas, o gal nelemti sušiai. Vakarienės pabaigoje Lukas pradeda įtarti, kad pajūrio skaitytojos yra raganos, o sušiai tarsi kokioje vaikiškoje pasakoje patys sau irstosi stalu.

Juokingai skamba, bet sušiai atlieka simbolio funkciją. Tai abjektas – svetimas, baugus, bet viliojantis. Svaiginantis. Dalykas, tarsi atėjęs iš kito pasaulio. Na, tam tikra prasme taip ir yra – tai tradicinis japoniškas patiekalas.

Knygos dizainerė Lina Sasnauskaitė labai taikliai užčiuopė mano apsakymų simbolizmą, todėl viršelyje kiekvienas iš keturių sušių įdarytas objektu ar, tiksliau, abjektu, reprezentuojančiu kiekvieną iš keturių veikėjų, jo ar jos lemtį. Lukas, kalbant metaforiškai, praranda širdį, todėl vienas iš sušių viršelyje įdarytas širdimi. Kito sušio įdaras – Ingos sutiktos mergaitės aštrūs dantys. Ši mergaitė – taip ir lieka neaišku, tikra ar tik haliucinacija – gali simbolizuoti ir mirtį, ir atsinaujinimą. Mariaus simbolis – negyvas, sniege sušalęs paukštelis, o Noros – iki šleikštulio saldžiai kvepiančios alyvos.

Kitaip tariant, knygos skaitytojas gundomas keistais, baugiai juokingais sušiais, kokių gyvenime nebūna, – tokie yra ir apsakymai. Baugūs, tačiau šiek tiek juokingi, realistiški ir kartu pasakiški, nes kasdieniams personažams nutinka įprasta logika nepaaiškinamų nuotykių, transformacijų.

– Visų apsakymų veiksmas vyksta neegzistuojančiame pasaulyje. Kodėl reikėjo jį sukurti – su išgalvotu uostamiesčiu, su neegzistuojančiu kultūros žurnalu, leidykla?

– Manau, tavo klausime ir yra atsakymas – apsakymų veiksmas vyksta neegzistuojančiame, netikrame, sąlygiškame pasaulyje. Šis pasaulis tik primena mūsiškį. Daug kas, išgirdęs apie uostamiestį, pagalvojo, kad tai Klaipėda. Tačiau mano sukurtame mieste nėra nieko tikrai klaipėdietiško. Nors miestas ir galėtų būti Lietuvoje. Arba kokioje kitoje posovietinėje šalyje.

Žmonės nori pailsėti su knyga ir dar kad ta knyga įkvėptų. Todėl reikia rašyti, kad nenuliūdintum, nesutrikdytum. Klaiku, kai taip samprotauja leidėjai.

Bevardis miestas, kuriame vyksta visų apsakymų veiksmas, taip pat simbolis. Tai transformacijų, laikinumo, neapibrėžtumo erdvė, miestas-limbas, kur apsistoja tie, kurie dėl kažkokių priežasčių negali patekti nei į dangų, nei į pragarą ar skaistyklą. Kiekvienas personažas turi išspręsti kažkokią jį kamuojančią, nerimą keliančią dilemą, parodyti kitiems ir pats pamatyti savo tikrąjį veidą, kad galėtų pajudėti iš jį įkalinusio mirties taško. Šia prasme mano uostamiestis yra tarsi paskutinė stotelė, miestas ant ribos, už kurio prasideda tai, kas anapus ribos. Tai, kaip personažai pasielgs, kokį sprendimą galų gale priims, nulems, kur jie iš to uostamiesčio keliaus toliau.

– Kažkokioje knygoje esu aptikęs mintį, kad kiekvienas rašytojas anksčiau ar vėliau turi parašyti apie jūrą, kad visi rašytojai turi jai atiduoti duoklę. Ką manai? Uostamiestis ir yra tavo duoklė ar labiau atsitiktinumas?

– Niekada apie tai nepagalvojau. Tačiau gal tikrai taip ir yra – rašytojai renkasi jūrą, uostamiesčius dėl tirštos simbolikos. Juk tai miestai ant ribos. Miestai, persmelkti laikinumo, žadinantys vaizduotę.

– Kiekvieno veikėjo sudėtingas psichologinis pasaulis. Apie kokias psichologines temas norėjai kalbėti knygoje? Ar tau ir asmeniškai tai svarbu, ar tiesiog kaip menininkė apie tai kalbi?

– Svarbiausia ir man įdomiausia tema, atsikartojanti visuose keturiuose apsakymuose, – žmogaus psichikos ir pasaulio apskritai paslaptingumas. Visa persmelkiantis sudėtingumas, prieštaringumas, net kai pats žmogus iš pažiūros paprastas, primityvus, tarkime, apleistas vaikas (toks yra Marius) ar sentimentali, naivi moteris (Nora). Kiekvienas žmogus – pats sau paslaptis. Mes tariamės pažįstą save, manome, kad suprantame savo poelgių motyvus, įsivaizduojame, kad turime aiškių tikslų, bet tai tėra saviapgaulė. Mes nepažįstame savęs, nesuprantame ir vieni kitų. Mūsų žodžiai ir veiksmai vis prasilenkia, tai, kaip regime kitus, nė iš tolo neatitinka jų tikrųjų veidų (jei apskritai tokie egzistuoja).

Siekiau sukurti personažus, kurie būtų tarsi aklinai užvertos dėžutės – matome paviršių ir pagal jį tariamės žinantys, kas glūdi tų dėžučių viduje. Tačiau tai tik iliuzija, kad paviršius atspindi vidų (arba vidus – išorę). Kai kartais tos dėžutės prasiveria, nustembame pamatę, ką jose randame.

Visi kiti dalykai, kurie gaubia personažus, – skurdas, vaikystės traumos, priklausomybės, kopriklausomybės, vienatvė, negebėjimas atsiverti – tėra fonas. Jis svarbus, bet nėra lemiamas veiksnys.

I. Baniuševič nuotr.

– Pirmame apsakyme justi šaipymosi iš autofikcijos – čia aliuzija į tavo 2019 m. išleistą romaną „Kai aš buvau malalietka“? Jo pagrindinė veikėja – jauna moteris, užaugusi ir subrendusi laukinio devintojo dešimtmečio laikais Vilniaus Naujininkuose – turėjo daug bendro su tavimi, autore.

– Iš tiesų labiau pašiepiu ne autofikciją kaip žanrą, bet jos recepciją. Po „Kai aš buvau malalietka“ pasirodymo teko dalyvauti pačiuose įvairiausiuose renginiuose ir labai dažnai sulaukdavau klausimų, kaip į knygą reagavo mano mama, vyras, draugai, ar neįsižeidė, kad atskleidžiau tiek daug asmeniškų dalykų. Kad ir kaip bandydavau aiškinti, kad autofikcija nėra mano dienoraštis, nėra išpažintis, kad Virga knygoje ir Virga gyvenime – du skirtingi žmonės, bet manimi vis netikėdavo. Su panašia dilema susiduria ir Lukas – jo romanas reklamuojamas kaip autofikcija ir jam nuolat tenka aiškintis dėl savo personažų poelgių. Kita vertus, paaiškėja, kad Luko kūrybos temos, jo siužetai iš tiesų daug pasako apie jį patį – jo baimes, troškimus. Paradoksas, kad pats Lukas šių dalykų apie save nežino, nors ir rašo apie juos.

– Apskritai juokingas tas apsakymas, jei pagalvosi, kad jį parašė puikiai literatūros pasaulį išmananti autorė (kaip Virginija Cibarauskė, rašai knygų recenzijas, esi literatūros mokslų daktarė). Kiek jame tiesos? Kodėl norėjai pasišypsoti kalbėdama apie tai?

– Tiesos daug – beveik viskas ten tiesa (juokiasi). Na, tarkime, absoliuti tiesa, kad gali būti gana populiarus autorius, šmėžuoti radijuje, televizijos laidose, tavo atvaizdas gali puošti žurnalo viršelį, bet vargiai turėsi už ką susimokėti nuomą ar nusipirkti naujus batus. Ar net pavalgyti. Daug kas tuo netiki, stebisi sužinoję, kaip tie rašytojai gyvena, kokie yra honorarai už knygas ir pan.

Arba visokie skaitytojų ir panašūs klubai, kurie kviečiasi rašytojus, kitų sričių kūrėjus kaip kokius egzotiškus padarus – pačiai teko keliuose tokiuose renginiuose dalyvauti. Buvo keista. Savaip smagu, savaip baugu.

– Ar tikrai apsakymai nepopuliarūs Lietuvoje?

– Palyginti su romano žanru – nepopuliarūs. Sunku rasti apsakymų knygos leidėją – visos leidyklos nori romanų. Storų romanų. Kad būtų su dramatiniais posūkiais, bet šviesūs, pozityvūs. Kad pagrindiniai personažai būtų nelaimingi, bet geri, sugebantys įveikti negandas. Kitaip tariant, kad literatūra būtų įkvepianti, nes laikai sunkūs. Įsivyrauja požiūris, kad literatūra yra laisvalaikio praleidimo būdas ir savotiška paguoda. Žmonės nori pailsėti su knyga ir dar kad ta knyga įkvėptų. Todėl reikia rašyti, kad nenuliūdintum, nesutrikdytum. Klaiku, kai taip samprotauja leidėjai, nes tai yra populiariosios literatūros apibrėžimas. Tačiau egzistuoja ir kitokios literatūros. Menas tikrai neprivalo nei guosti, nei linksminti, menas visų pirma turi kelti klausimų. Klausimai – visada problema. Nes reikia ieškoti atsakymų. Klausimai trikdo. Neduoda ramybės. Galvoti yra sunku. Skaityti gerą literatūrą yra sunku, nes ji paneigia ar bent išklibina tai, ką laikei tiesa, savaime suprantama.

Tiesa, rašyti poeziją dar labiau neapsimoka.

– Koks buvo rašymo procesas? Kuo gyvenai rašydama šią knygą?

– Apsakymą apie Ingą rašyti pradėjau praėjus metams nuo „Kai aš buvau malalietka“ pasirodymo. Šiaip rašau mažai, retai. Prieš pradėdama rašyti kurį laiką gyvenu su būsimais personažais, nešiojuosi juos galvoje, tyrinėju jų pasaulius, bandau išsiaiškinti, ar suprantu, kas jie per vieni, iš kur, ką jie nori man pasakyti. Kartais po kelių mėnesių paaiškėja, kad nieko nebus – tai ir pasilieka viskas galvoje.

Iš pradžių apsakymą apie Ingą rašiau pirmu asmeniu, bet supratau, kad šis registras čia netinka, nes kalbančiosios balsas primena Virgą, malalietką iš ankstesnio romano. Pabandžiau trečiu. Tekstą perrašinėjau daugybę kartų, o užbaigiau, kai jau buvo parašyti du kiti. Niekada negalvojau, kad vieną nedidelės apimties tekstą galima rašyti ir perrašinėti taip ilgai.

Rinkinį rašiau daugiau nei trejus metus, taigi skirtingus tekstus kūriau skirtingais gyvenimo etapais, skirtingose situacijose. Mano asmeninio gyvenimo peripetijos nelabai kažką lėmė ar įkvėpė. Tiesiog man buvo įdomi žmogaus psichikos ir paties pasaulio nepažinumo, paslaptingumo tema. Ir uostamiestis – užbaigusi antrą apsakymą, kuris buvo apie Marių, supratau, kad knygos veiksmas vyks tame pačiame mieste. Mieste prie jūros. Su kiekvienu nauju tekstu atsiverdavo naujos to pramanyto miesto erdvės, ir tai taip pat labai intrigavo, įkvėpė.

Paskutinį parašiau apsakymą apie Norą ir supratau, kad viskas, – šią temą pati sau išsėmiau. Buvo dar keli siužetai, bet žinojau, kad jie tik pakartos, ką jau pasakiau, ką atradau. Knyga panašiai kaip vakarėlis – reikia pajusti, kada laikas namo.

Dabar savotiškas atsiskyrimo, atsisveikinimo etapas – taip visada būna išleidus knygą. Personažai, situacijos dar kurį laiką lieka labai arti, vis galvoji, kas galėjo būti toliau ir pan. Paskui viskas pasimiršta, nublanksta. Praeina keleri metai, skaitai savo knygą ir negali patikėti, kad tu tai parašei. Ne dėl to, kad parašei gerai ar blogai, tiesiog, kad dabar jau taip nebeparašytum.