Mantas Adomėnas „Moneta & labirintas II“

Baltos lankos, 2024.

Pirmojoje romano dalyje (kaip ir dera geram šnipų pasakojimui) skaitytojas buvo paliktas ties intriguojančia pabaiga, kai veikėjas atsiduria aklavietėje, iš kurios, atrodo, neįmanoma pasprukti. Antrojoje dalyje Tomo pasprukimo nuo Akademiko scena priminė veiksmo filmų scenarijų, po kurio ėjo įtempta, bet nebe tokia holivudinė linija su sentikiais ir pabėgimu į Lietuvą. Romanas taip ir vingiavo nuo įtempto veiksmo iki stabdžių – kartais perdėtai ilgai trunkančių pasažų, pavyzdžiui, pasakojimo apie Konstantinopolio istoriją.

Man atrodo, kad šioje dalyje nebeišlaikomas veikėjų charakterių vientisumas, nes Tomas, beveik supergalių turintis herojus, pradeda nebesuprasti įtartinų ženklų, kurie vestų tiesiai prie OCTAVUS šnipų tinklo. Nors, iriantis per romaną, vis išlenda „Čechovo pistoletai“, kurie, akivaizdu, vėliau turės iššauti, akylasis Tomas jų nereflektuoja arba nepastebi. Keista ir meilės linija, kuri turėtų suteikti veiksmui romantinio poskonio, tačiau vietoj to kyla klausimų, kodėl Monikos charakteris gana plokščias ir tarsi suvaržytas būtinų skaistumo, kaltės ir bausmės motyvų.

Nors milžiniškos apimties dilogija net braška per siūles nuo intelektinio krūvio, o veikėjai, kur reikia ir kur nereikia, įvairiomis kalbomis cituoja kitus kūrinius (šmaikštu, kai, pvz., Tomas skaito kitą šnipų romaną), M. Adomėno kūrinys tikrai vertas dėmesio kaip būtent toks intelektualaus šnipų romano variantas, akivaizdžiai turintis trūkumų, bet stebinantis savo užmoju. Knygų populiarumas rodo, kad dilogija pasirodė laiku ir vietoje, o autorius debiutavo su trenksmu ir pasiklojo kelią tolesnėms knygoms, kurių, neabejoju, dar bus.

Herman Pleij „Karminas, purpuras ir mėlis“

Hubris, 2024. Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius

Hermanas Pleijus – Viduramžių olandų literatūros profesorius, esė apie spalvas Viduramžiais parašęs dar 2002 m. Tai antrasis knygos „Karminas, purpuras ir mėlis“ leidimas, savo aktualumo nepraradęs ir dabar, praėjus daugiau kaip 20 metų nuo jo teksto atsiradimo. Apie ką kalbama traktate?

Autorius atskleidžia Viduramžiais vyravusias mintis apie spalvas, spalvų išgavimo būdus ir jų reikšmes kasdieniame gyvenime. Taip pat svarsto apie tai, kokie to spalvų panaudojimo padariniai šiandien: „Visai ne taip, kaip mums mėgina įteigti dekoratyvūs filmai apie Viduramžius, kaimas ar miestas anuomet atrodė neįtikėtinai nužilęs ir pilkas, veikiau toks, kokį mes dabar linkę vaizduotis devynioliktojo šimtmečio pramoninį miestą. Taigi ir dėl to pro šalį jojąs didikas juo labiau krito į akis savo šarlacho ar purpuro apsiaustu.“ (36 p.)

H. Pleijus samprotauja apie moters grožio etaloną, kuris taip pat nusakomas per spalviškumą – kokios buvo idealios spalvos akys, plaukai ir oda Viduramžiais? Taip pat svarsto, kodėl dryžuoti ir dėmėti gyviai buvo įtartiniausi ir Viduramžiais taip nemėgta maišyti spalvų. Ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Autorius pasitelkia ne vieną pavyzdį iš senosios literatūros, iliustracijų, aptaria anuomečius gamtos vaizdavimo stereotipus.

Vis dėlto tenka konstatuoti, kad šiais laikais spalvos iš žmonių gyvenimo nyksta: „Nepaisant tokių dialektinių proveržių, spalvos vis labiau stumiamos anapus normalios kasdienybės tvarkos ribų: į atostogų, karnavalo, meno sferas. Ir net ten jos nuolat turi grumtis su juoda ir balta spalva, nes šios amžinos spalvos tebeviešpatauja per iškilmingus pietus, per koncertą, per šventinę premjerą, per vestuves ir laidotuves.“ (142 p.) Knygoje ne tik žaviai perteikiamas savotiškas Viduramžių sąmonės žemėlapis, bet ir suteikiamas impulsas kitaip pasižiūrėti į spalvas savo kasdienybėje šiandien.

Tove Ditlevsen „Veidai“

Tyto alba, 2024. Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė

Danų rašytoja Tove Ditlevsen lietuvių skaitytojams pažįstama iš trilogijos „Kopenhagos trilogija“, kurioje sąžiningai, be jokio gailesčio ar pagražinimų, rašo apie savo gyvenimą, trečiojoje dalyje pasinerdama į liūdnąją priklausomybių nuo vaistų dalį. Šios autorės knygas dėčiau į lentyną greta taip pat panašių demonų kamuotos amerikiečių rašytojos Lucios Berlin. Dabar pasirodė dar viena T. Ditlevsen knyga „Veidai“, tarsi leidžianti įsijausti į tai, kaip veikia psichozę patiriančio žmogaus smegenys.

Nedidelės apimties kūrinyje pagrindinė veikėja, knygų vaikams autorė Lisė leidžia dienas klaustrofobiškoje aplinkoje, jos pasakojimas nenuoseklus, užtemdytas migdomųjų poveikio. Veikėja turi vaikų, namų tvarkytoją ir vyrą. Vyras jai neištikimas, negana to, santykiauja su jaunąja namų tvarkytoja Gite. Nors daugelis veikėjos veiksmų, žvelgiant iš sveiko proto perspektyvos, atrodo keisti, ji turi savitą logiką. Žudymasis tabletėmis (šis motyvas suveikia dar liūdniau žinant, kad pati T. Ditlevsen taip užbaigė savo gyvenimą), smurtavimas prieš kitas pacientes, atsisakymas gerti ir valgyti vyksta dėl konkrečių Lisei žinomų priežasčių, kurias ji išdėsto skaitytojui.

Net kai Lisė išeina iš ligoninės, supranti, kad beprotystės istorija nepasibaigė, tačiau laiminga pabaiga tarsi įvyko: „Tada tiesa pasirodė gan nesvarbi ir antraeilė. Per atvirą sielą ėmė plaukti ilgi sakiniai. Ryte ji pradės rašyti ir pasirūpins vaikais. Taip pat baisiai svarbu išmokti kepti duoną [...] Tačiau kas šiame pasaulyje tikra, o kas ne? Gal tai irgi kažkokia liga, kad žmonės vaikšto taip tvirtai įsikibę savojo aš? Viso to balsų, veidų ir prisiminimų chaoso, kurį pamažu drįsta išleisti lauk, bet nėra įsitikinę, ar kada nors ką nors atgaus.“ (145 p.)

Knygoje žaidžiama veidų metafora, kurie vis persimaino arba išsilieja, įgauna skirtingus pavidalus. Tekste kartais žybtelėja ir trumpi humoro trupinėliai, o kančia ir skausmas aprašomi be perdėto jausmingumo, bet paveikiai.

Jurga Vilė, Miglė Anušauskaitė „Meko sodas“

Aukso žuvys, 2023. 

Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės komikse į Joną Meką siūloma pažvelgti per kitus, jį artimai arba tik iš tolo pažinojusius žmones. Komikse pasirodo ir J. Vilės alter ego – Mona. M. Anušauskaitė ją nupiešė panašią į J. Vilę, bet su akimi, primenančia kino kamerą. Perskaičiusi J. Meko knygą „Trys draugai“, šio tūkstantmečio pradžioje ji atvyksta į Niujorką, ten pradeda savanoriauti avangardinių filmų archyve „Antologija“ ir įsidarbina ukrainietiškame restorane. Knygos pradžioje autorė sako, kad nors nebuvo su J. Meku artima draugė, jis buvo arti ir savo buvimu gerokai pakeitė jos gyvenimą. Paveikė kaip ir daugelį kitų jį pažinojusių ar tik trumpai su filmininku susidūrusių.

Egzotiškas faktas, kad po mirties toks Jarome’as Hillas paliko Jonui tuščią salelę prie Floridos. Pardavęs salelę, J. Mekas nusipirko seną pastatą, į kurį perkėlė „Antologiją“. Šį motyvą J. Vilė naudoja kalbindama pašnekovus – kiekvienas jų pasakojimo pabaigoje pasako, kokį augalą norėtų pasodinti J. Meko saloje, taip kadaise nugrimzdusioje užmarštyje salelėje augindami gyvą prisiminimų apie Joną sodą.

Įdomu, kad M. Anušauskaitė piešia pašnekovus ne visai atitinkančius jų dabartinę išvaizdą – dažniausiai gerokai jaunesnius. Jie, kaip ir amžinai 27-erių J. Mekas, taip pat neprisirišę prie tikrųjų savo metų. Tad įdomus efektas skaityti tokį žaismingą, viena vertus, dokumentišką, kita vertus, iš jos ribų išeinantį kūrinį. Pasirinkti labai skirtingų patirčių ir amžiaus žmonės atskleidžia vis kitokias J. Meko asmenybės detales ir jų pačių nedideles gyvenimo atkarpėles. Tarkime, tuomet keturiolikmetė Maja Ivaškevičiūtė, prisimena, kad J. Mekas su ja bendravo kitaip nei kiti suaugusieji, kurie paprastai su paaugliais kalbasi lyg su mažais vaikais. Jis paprašė, kad ji įrašytų jam savo klausomos muzikos. Vėliau, pasakojo J. Meko sūnus Sebastijonas, paprašė tą muziką surasti ir jos klausėsi.

Knyga šviesi, kūrybiška, sklidina tarpusavio bendrystės gerumo. Kai kur norėdavosi daugiau dokumentikos, o mažiau fikcijos ir plazdėjimo, bet tikiu, kad daugeliui skaitytojų, kad ir koks būtų jų asmeninis santykis su J. Meku, šis komiksas suveiks kaip vitaminas.