Tai buvo kava ir pyragaitis, tačiau pietų stalas buvo gerokai gausesnis. Anot R. Laužiko, Lietuvos didikams pusryčiauti buvo įprasta kitokiu metu, nei daugeliui dabar: „Didikui buvo būdinga miegoti gana ilgai. Jeigu tavęs nespaudžia darbo valandos, jei tu pats formuoji savo dienotvarkę ir visi kiti prie tavęs taikosi, tai ko tau labai anksti ryte keltis?“

Pasak profesoriaus, paprastai pusryčiaujama būdavo apie 11 val. ryto, tačiau pusryčiai nebūdavo gausūs ir istoriniuose šaltiniuose netgi retai aprašomi. R. Laužiko teigimu, neretai didikams pusryčiai būdavo patiekiami į lovą.

„Pusryčių patiekimo laikas šiek tiek skirdavosi pagal metų laikus – jeigu vėliau išaušta, tai vėliau ir pusryčiaujama. [...] Oginskių laikais pusryčiams būdavo puodelis kakavos arba kavos, bandelė, meduolis, sausainis (tai, ką mes vadintume sausainiu)“, – nurodo R. Laužikas.

Jo teigimu, Oginskiai alkoholio vartojo saikingai, tačiau kai kurie kiti didikai nevengdavo ir stipresnio gėrimo taurės pusryčiams. „Dar užrašytas iš XVII a. toks pusryčių patiekalas, kaip alaus sriuba: į alų įmušami keli kiaušiniai, įpilama grietinėlės, įdedama sviesto, visa tai pašildoma ir išgeriama pusryčiams“, – priduria R. Laužikas.

L. Čeprackas akcentuoja – reikia nepamiršti, kad kaitinat alų dalis alkoholio išgaruoja: „Nemanyčiau, kad tokioje sriuboje lieka [daug alkoholio]. Juo labiau kad alus tais laikais greičiausiai buvo šiek tiek kitoks.“

Jo teigimu, didikų pusryčiai nelabai skyrėsi nuo to, ką pusryčiams žmonės valgo šiais laikais, nes kiaušinis yra universaliausias produktas, iš kurio pusryčiai buvo gaminami ir seniau.

R. Laužiko tvirtinimu, kadangi pusryčius didikai valgydavo negausius, iki pietų dažniausiai nepraeidavo daug laiko. Jie būdavo valgomi apie 13–14 val. „Vis dėlto pusryčiai buvo labiau kaip užkandis, todėl tarpas tarp pusryčių ir pietų nebūdavo didelis. Praktiškai susėdus kokią 13 val. dienos jau galima pradėti tuos tikruosius pietus“, – sako R. Laužikas.

Anot profesoriaus, pietums didikams dažniausiai būdavo patiekia 5–7 patiekalai. Jis pabrėžia – tai nereiškia, kad viskas būdavo suvalgoma, tačiau tai rodė aukštą statusą. „Būti didiku tais laikais [...], tai turėti pasirinkimo laisvę. Tai nereiškia, kad, jei šaltiniuose aprašyta, jog Jogailos laikais ant stalo būdavo patiekiamas jautis, du avinai, žąsys ir dar kažko, tai tas Jogaila viską ir suvalgydavo“, – tvirtina R. Laužikas.

Kokie patiekalai būdavo valgomi per pietus, teigia profesorius, priklausydavo ir nuo to, kokie tai būdavo pietūs: paprasti, su svečiais ar šventiniai. „Jei pietūs būdavo paprasti, galėdavo būti patiekiama barščių sriuba. Tai ne tie barščiai iš raudonųjų burokėlių kaip dabar. Ruginių miltų rauge būdavo verdami lapai, kurie balinami grietine ar kiaušiniu. Taip pat galėdavo būti patiekiamas keptas kaplūnas – labai riebus, nupenėtas kastruotas gaidys, pyragas su įdaru, lazanija, zrazas, o desertui, pavyzdžiui, pyragaitis arba ledai. Tai kuklūs pietūs“, – nurodo R. Laužikas.

Jo teigimu, XIX a. Vilniaus kuchmeistris Janas Šitleris yra aprašęs ir pietus su svečiais. Tokie pietūs, pasak istorinio šaltinio, tinkami 24 žmonėms. „Surašyta visa patiekalų gausybė, pradedant 2–3 sriubomis, šiltais ir šaltais užkandžiais, sausainiais, užkandžiais, pyragaičiais, keliais karštais patiekalais, baigiant ledais ir kava. Tų patiekalų tokiuose pietuose galėjo būti apie 20–30 patiekiama vienas po kito“, – teigia R. Laužikas.

L. Čeprackas atkreipia dėmesį – nors kai kurie paminėti patiekalai neatrodo sudėtingi, jų gaminimas būdavo ne toks ir paprastas. „Paštetą turbūt bus sudėtingiausias patiekalas, kuris būdavo patiekiamas paprastiems pietums, nesikviečiant svečių, bet mūsų knygoje tai turbūt vienas sudėtingiausiai pagaminamų patiekalų. Norint pagaminti paštetą, reikia atlikti nepaprastai daug veiksmų. Nors tai paprasti pietūs, kai kurie patiekalai buvo visiškai nepaprasti“, – tikina L. Čeprackas.

Jo teigimu, norint pagaminti tokius tuo metu paprastais laikytus pietus, jei virtuvėje dirbtų du žmonės, reikėtų nemažai laiko, todėl ruoštis derėtų pradėti jau 6 val. ryto. Vis dėlto, pasak R. Laužiko, tikėtina, kad Oginskių virtuvėje dirbo daugiau žmonių.

„Tais laikais, kai dvaras klestėjo, paprastai dvaro virtuvėje būdavo vienas virtuvės šefas, kuchmeistras, vienas ar du profesionalūs virėjai. Paprastai vienas būdavo užsienietis. Jeigu, pavyzdžiui, būdavo madinga prancūziška virtuvė, jis būdavo prancūzas, jei itališka – italas. Kartais būdavo samdomi žmonės, kurie rūpindavosi specializuotos virtuvės dalykais, pavyzdžiui, kavininkas užsiimdavo kava ir pateikimu prie kavos. Uogienininkas – uogiene, paštetininkas – paštetu, saldumynininkas – saldumynais“, – vardija R. Laužikas.

Jis juokauja – nėra aišku, kaip išgyvendavo uogienininkai, nes paprastai jie būdavo samdomi 3–4 mėnesiams, kol būdavo uogų ir vaisių. L. Čeprackas priduria, kad tokiomis profesijomis stebėtis nereikėtų – uogienininko profesija egzistuoja iki šiol.

„Prancūzijoje yra viena parduotuvėlė, kuri priklauso geriausių marmeladų virėjui. Jis nuolat laimi pasauliniuose konkursuose prizus už savo uogienes. Taip pat daro saldainiukus ir želė su tomis pačiomis uogų bazėmis. Vis dėlto nedingo ši profesija. Ji egzistuoja toliau“, – sako L. Čeprackas.

Jo teigimu, didelių skirtumų tarp Oginskių maisto ir valgomo šiais laikais nėra, tačiau itin ryškus skirtumas buvo tarp Oginskių ir to meto paprastų žmonių patiekalų. „Lyginant, kaip valgė Oginskiai ir paprasti žmonės, tas skirtumas buvo milžiniškas. Mes priartėjome prie Oginskių virtuvės savo laikais“, – sako L. Čeprackas.